„Dar ir dabartinėje visuomenėje yra nusistovėjusi nuostata, kad pagalba reikalinga ir jos kreiptis turi tik priklausomybės simptomų sutrikimų turintis asmuo. Vis dar nėra skubama pagalbos nukreipti ar teikti priklausomybę kenčiančio asmens šeimos nariams, sutuoktiniui, vaikams, broliams, seserims ir kitiems artimiesiems.
Narkotines medžiagas vartojantis asmuo kelia grėsmę ne tik savo asmeninei sveikatai ir gerovei, bet ir šeimos bei aplinkinių gerovei, tačiau žala, atsirandanti artimos aplinkos nariams dėl gyvenimo ar buvimo artimais ryšiais susijus su priklausomu asmeniu, nėra pakankamai analizuojama“, – sako Agnė Draugelytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos vyriausioji specialistė, dirbanti su priklausomybę ar priklausomybės simptomų sutrikimų turinčiais asmenimis ir (ar) jų šeimomis.
Pasak A. Draugelytės, asmenys, gyvenantys ar artimais ryšiais susiję su vartojančiais ar priklausomais asmenimis, tampa kopriklausomi, todėl jiems taip pat reikalinga pagalba. Deja, dažnai artimuosius kamuojanti kopriklausomybė lieka neaptarta ar net nepastebėta. Klaidinga yra tikėti ir laukti, kol viskas išsispręs savaime, pagalba yra reikalinga ir būtina visai priklausomo asmens šeimai.
Todėl galime pasidžiaugti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Respublikiniu priklausomybės ligų centru, taigi nuo šiol pagalba bus prieinamesnė. Vaiko teisių apsaugos mobiliosios komandos galės nukreipti asmenis konsultacijai, gydymui ir psichosocialinės pagalbos gavimui į Centrą.
Kopriklausomi asmenys ne mažiau nei patys priklausomybės liga sergantieji yra linkę neigti savo problemas, jaučia gėdą ir kaltę. Jie nesuvokia, kad priklausomo žmogaus elgesį labai sunku prognozuoti, o susitarimai paprastai yra nevykdomi. Neretai artimiesiems trūksta informacijos, jie nežino, kaip padėti priklausomybę turinčiam šeimos nariui ir tiesiog tikisi, kad viskas savaime išsispręs. Tada jie „užstringa“ ties laukimu ir visas gyvenimas pradeda suktis tik apie faktą, ar artimasis vartojo, ar ne, o jų pačių poreikiai bei interesai būna nustumiami į šoną.
Kaip teigia vyriausioji specialistė A. Draugelytė, gyvenimo derinimas prie priklausomo asmens tampa varginančiu, kelia nuolatinį stresą. Gyvendami tokiomis sąlygomis ir nesulaukdami teigiamo pokyčio artimieji palaipsniui pradeda klimpti į depresiją, juos apima apatija, asmeninio gyvenimo tikslo neturėjimas, gyvena nuolatine viltimi, kad artimasis nustos vartoti, tačiau nesupranta, kad tas lūkestis tikriausiai niekada neišsipildys be pagalbos abiem pusėms.
Apmaudu, kad priklausomose šeimose suaugusieji dažnai apleidžia ir savo vaikus. Tokiose šeimose vaikams neretai trūksta visaverčio maisto, kokybiškų sąlygų miegui, poilsiui ir mokymuisi, tinkamos aprangos, avalynės, kitų kiekvieno vaiko poreikiams būtinų dalykų. Vartojančiose šeimose dažniau išprovokuojami konfliktai, smurtas artimoje aplinkoje. Fiziniai nepritekliai ir kiti neigiami patyrimai bei poreikių nepatenkinimas menkina vaikų pasiekimus, stabdo asmenybės tobulėjimą, sekina fizines ir psichikos galias.
„Mano, kaip mobiliosios komandos specialistės, dirbančios su priklausomybę turinčiais asmenimis ir jų šeimos nariais, pagrindinės funkcijos yra gebėti identifikuoti priklausomybės simptomus, jų įtaką asmens elgesiui, šeimos gerovei, teikti intensyvią pagalbą šeimai, vaikams, taikyti motyvavimo technikas, nukreipti šeimos narius paslaugoms.
Ypatingai svarbu yra kuo anksčiau atpažinti šeimos problemą, jos daromą įtaką, žalą ir kuo skubiau nukreipti pagalbos į specialistus. Dar kartą noriu pasakyti, kad jeigu šeimoje yra priklausomas žmogus, pagalba reikalinga visai šeimai, kad ji galėtų sveikti kartu“, – apie savo darbo funkcijas pasakoja A. Draugelytė.
Tarptautinę kovos su narkomanija dieną Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė 1987 m. birželio 26-ąją.
