Kaip tokie išsiskyrimai su tėvais atsiliepia vaikų psichikos sveikatai?
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos Skubios pagalbos skyriaus vadovas Linas Dargunavičius, auginantis tris mokyklinio amžiaus dukras, mato jas itin retai, nes darbo diena trunka ir po dešimt, ir po dvylika valandų. Savaitgaliai irgi neprimena poilsio dienų.
„Aš – vis darbe ir darbe. Todėl nekeista, kad sulaukiu dukrų prašymų bent vieną dieną neiti į darbą. Stengiuosi vis dėlto skirti joms dėmesio, bet šiuo metu nelengva numatyti, kada galėtumėm be jokių stresų pabūti kartu“, – neslėpė L.Dargunavičius.
Jis darbe už kitus savo kolegas jaučiasi kur kas ramiau, nes jo žmona – mokytoja, šiuo metu dirbanti nuotoliniu būdu iš namų. Todėl pečių neužgriuvo dar papildomas rūpestis – kur ir kieno priežiūroje palikti dukras.
„Jei žmona būtų irgi medikė, mūsų šeimoje būtų tikra katastrofa. Būtent tai išgyvena kai kurie mano kolegos, turintys mažamečių vaikų. Gerai, jei yra kitų artimų žmonių, kurie gali pasirūpinti anūkais. O jeigu ne, tuomet susiklosto tikrai labai sudėtinga situacija.
Pagaliau juk būna ir taip, kad medikams reikia kurį laiką gyventi saviizoliacijos sąlygomis –tokiu atveju taip pat reikia sukti galvą, kur padėti vaikus“, – apie šių dienų medikų kasdienybę kalbėjo L.Dargunavičius.
Ir dėl koronaviruso sukeltų problemų, ir dėl kitų nenumatytų aplinkybių bei kolegų susirgimų L.Dargunavičiui neretai pačiam tenka veikti keliais frontais – ir skyriui vadovauti, ir dirbti gydytoju, ir kolegas pavaduoti: „Dirbame ir gyvename tikrai neįprastomis sąlygomis. Krūviai – smarkiai padidėję. Net nenorėčiau atsakinėti, po kiek valandų per parą tenka praleisti ligoninėje, nes galiu būti nubaustas“.
Apie tai, ką išgyvena vaikai, negaunantys pakankamai tėvų dėmesio, lrytas.lt kalbėjosi su vaikų bei paauglių psichiatru Linu Slušniu.
„Karantinas, koronaviruso pandemija nėra kuo nors išskirtinės aplinkybės vaikams medikų, kurie ir įprastai priversti labai daug dirbti, norėdami sąžiningai gyventi iš algos“, – teigė psichiatras.
– Bet šiuo metu vaikų psichikai turi įtakos dar ir tai, kad jie neina nei į darželius, nei į mokyklas.
– Jei kalbėtumėme apie daug ir ne vienoje įstaigoje dirbančius medikų vaikus, jiems karantino sąlygomis tas dėmesio vakuumas dar labiau išryškėjo.
Pagilėjo nerimas, nuostaba, kad namie nėra su kuo pabendrauti, nes tėvai tik dirba ir dirba.
Bent jau aš seniai nesistebiu, kad medikų vaikai kategoriškai atmeta galimybes eiti tėvų pėdomis vien todėl, kad nenori ateityje gyventi taip, kaip gyvena tėvai, plėšydamiesi per kelis darbus.
Visai kitaip šiuo metu jaučiasi vaikai, kurių tėvai dirba nuotoliniu būdu iš namų. Jų santykiai karantino sąlygomis dar labiau sustiprės, dar labiau užsipildys geromis patirtimis ir emocijomis. Tuo tarpu medikų vaikams karantinas tik paryškins tėvų dėmesio stygių.
Kiek žinau, toje pačioje Prancūzijoje, kur koronavirusas siaučia kur kas labiau nei Lietuvoje, medikai ištisomis paromis nedirba. Ten nustatyta, kiek valandų jis turi dirbti, tarkim, per savaitę, nes juk perdegęs gydytojas yra prastas gydytojas.
– Šiuo metu perdegimo medikams itin sunku išvengti.
– Jau ne vienerius metus diskutuojama, kad dažniausiai ir greičiausiai „perdega“ priėmimų, skubios pagalbos, reanimacijos skyrių medikai. Jų krūviai ir ne pandemijos metu yra didžiuliai. O dabar – tiesiog nežmoniški.
Viena vertus, tokiose fronto linijose gydytojai jaučia pasitenkinimą, kad yra reikalingi, kad neretai, priimdami sunkius ir greitus sprendimus, gelbėja žmones.
Tačiau artimoje aplinkoje jie praranda ryšius, atšąla santykiai šeimose, atsiranda ciniškas požiūris į aplinkinius.
Deja, nors ir turėdami žinių, medikai retai ieško psichoterapeutų pagalbos. Nebent jau tada, kad, kai atsiranda rimtų problemų šeimose, o ypač – su vaikais.
– Ar jums yra tekę dirbti su medikų vaikais?
– Taip, ir dar gerokai iki karantino. Esu konsultavęs medikų vaikus, kurie užaugo taip ir nepatyrę tėvų artumo bei dėmesio.
– Kokiu amžiaus tarpsniu vaikai skaudžiausiai išgyvena negaudami pakankamai tėvų dėmesio?
– Tam tikri šeimos ritualai, taisyklės, tradicijos susidėlioja per pirmus vaikų septynerius ar dešimt gyvenimo metų.
Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tėvai, jų santykis į vaikus. Jie kopijuoja viską, kas yra šeimoje, kaip elgiasi tėvai. Kartais net tėčio arba mamos eisenas nusikopijuoja.
Labai įdomūs dalykai prasideda vaikų paauglystės metu. Nors jie deklaruoja, kad jiems tėvai – nebeįdomūs, jų nebereikia ir tegul „visi eina po velnių“, tačiau, jei tik tėvai (neretai medikai) nusprendžia „išeiti po velnių“ ir pasako savo paaugliams, kad leidžia bet kokius sprendimus priimti patiems, vaikai šito niekada neatleis.
Tai – nepaprastai įdomus paauglystės fenomenas, kai paaugliai reikalauja laisvės, o, ją gavę po kurio laiko tėvams paleidžia bumerangą: „Tu mane palikai, tu man nepadėjai, tau rūpėjo tik tavo karjera, tavo pacientai ir gelbėti pasaulį, o aš nerūpėjau“.
Tokie dalykai tik įrodo, kad realiai vaikams tėvų reikia nuo pat gimimo iki kokių šešiolikos metų.
– Bet tėvai kaltę už savo sprendimus – „Pasiimk tu savo laisvę“ – dar turi galimybių išpirkti? Ar vaikai vis dėlto to niekada taip ir neatleidžia?
– Neištaisomos klaidos ir dalykai – tik jau iškeliavus iš šio pasaulio, karste. Esu įsitikinęs, kol esame gyvi, kol turime santykius su žmonėmis, viską įmanoma ištaisyti.
Tiesa, yra situacijų, kai pradėti pokalbius su vaikais apie jų patirtas nuoskaudas ar bendravimo praradimus paprasčiau.
Bet būna ir taip, kad žengti tokį žingsnį, bandant vėl atrasti bendrą kalbą, susigrąžinti tarpusavio pasitikėjimą – nepaprastai sudėtinga.
Kitas reikalas, jei tėvai ar vaikai nebenori atkurti gerų tarpusavio santykių, atleisti vieni kitiems. Bet jeigu vaikams niekas atlaidumo neišugdė, kaip jie supras, kad įmanoma ir yra geriau atleisti, o ne visą gyvenimą kerštauti?
Dažnai savo jauniems pacientams sakau: jei laiku neatras ryšio, neatkurs gerų santykių su tėvais, antroje gyvenimo pusėje gali tekti susidurti su rimtomis problemomis, kurių be psichiatro pagalbos nebebus įmanoma išspręsti.
