Jungtinės Valstijos tapo labiausiai globalios Covid-19 pandemijos paliesta šalimi, čia patvirtinta daugiau kaip 550 tūkst. užsikrėtimo atvejų ir 22 tūkst. mirčių. Žmonės lieka namuose, kad išvengtų fizinių kontaktų, ir laikosi specialistų rekomendacijų.
Vienas didžiausių autoritetų tarp JAV koronaviruso ekspertų – Nacionalinių alergijos ir infekcinių ligų instituto vadovas Anthony Fauci.
Praėjusią savaitę „Wall Street Journal“ jis sakė: „Nuoširdžiai kalbant, aš nemanau, kad mes kada nors vėl turėtume pradėti spausti rankas“.
Jeigu A.Fauci patarimas būtų priimtas masiškai, tai reikštų didžiulį pokytį žmonijos elgesyje. Juk rankos paspaudimas jau beveik šimtmetį buvo tikrasis pasisveikinimas tarptautiniame versle, politikoje ir visuomenėje. Šio papročio ištakos siekia tūkstantmečius.
Bet pasaulinės sveikatos krizės įkarštyje, kai šimtai milijonų žmonių vengia fizinio kontakto, siekdami sustabdyti koronaviruso plitimą, atrodo visai normalu peržiūrėti tokių įsišaknijusių įpročių, kaip rankos paspaudimas, reikalingumą.
Ištiesta ranka – biologinis ginklas
„Kai tu ištiesi ranką, tu ištiesi biologinį ginklą“, – pareiškė JAV infekcinių ligų ekspertas Gregory Polandas. Jis pavadino tai „pasenusiu papročiu, kuriam nėra vietos kultūroje, tikinčioje mikrobų teorija“, t. y. idėja, kad tam tikros ligos yra sukeliamos mikroorganizmams įsiveržiant į organizmą.
Tačiau kaip liautis darius tai, kas yra taip įsišakniję? Išlaikyti socialinę distanciją pradžioje atrodė neįmanomai sunku. Ar rankos paspaudimai iš tiesų išnyks? Ir jei taip, kas juos pakeis?
Kodėl mes apskritai spaudžiame rankas?
Nuo Senovės Egipto, Mesopotamijos iki Senovės Graikijos mus pasiekia atvaizdai su spaudžiamomis ar ištiestomis rankomis, šis pasitikėjimo ženklas pasirodė mene ir literatūroje prieš tūkstančius metų. Tai ir babiloniečių bareljefai, ir Homero epai.
Nors, pasak ekspertų, tikroji šio papročio kilmė iki galo neaiški, žmonės dažnai demonstruoja kitam žmogui tuščią dešiniąją ranką rodydami, kad jie nesineša ginklo, ir kad jais galima pasitikėti.
Mokslininkai šį gestą tyrinėjo kelis dešimtmečius ir pastebėjo, kad rankos paspaudimo motyvas graikų ir romėnų mene perteikia intymią emociją ir ryšį.
Kitame klasikiniame mene toks geras naudojamas vaizduojant santuokas, tarp valdovų ir kitose situacijose, kurios vaizduoja bendrą darbą ar santykių sutvirtinimą.
Šiuolaikiniame pasaulyje rankos paspaudimas tapo pasauliniu pasisveikinimo ir verslo sandorių sudarymo standartu.
Nors šiais laikais tokio gesto tikslas jau nebėra pademonstruoti, kad nelaikai ginklo, jis išliko kaip gerus ketinimus demonstruojantis signalas.
„Tai labai svarbus signalas verslo kontekstuose, kur žmonės dažnai susitinka su visiškai nepažįstamais ir sudaro labai reikšmingus sandorius“, – aiškino Kalifornijos Berklio universiteto psichologijos profesorė Juliana Schroeder.
Jos tyrimas parodė, kad žmonės labiau nori dirbti su tais, kurie pokalbio pradžioje ištiesia kitiems rankas, nes tai signalizuoja pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.
Šis pasitikėjimo ir bendradarbiavimo gestas naudojamas darant tradicines tokių pasaulinių susitikimų kaip G20 fotosesijas.
Be abejo, rankos paspaudimas ne visur yra standartas. Tokiose šalyse, kaip Japonija, vietoj rankos paspaudimo ar apkabinimo teikiama pirmenybė tokiems pasisveikinimams be fizinio kontakto, kaip nusilenkimas.
Tuo tarpu Europos šalyse, kaip Italija ir Prancūzija, mėgstamas dvigubas ar net trigubas pasibučiavimas į skuostus – suprantama, ši tradicija koronaviruso laikais taip pat turi būti peržiūrėta.
Ritualai gali keistis
Bet ritualai gali keistis, kaip keičiasi visuomenė. Juodasis maras buvo keliems šimtmečiams sustabdęs prancūzų paprotį bučiuoti skruostus. Ar ir rankos paspaudimo laukia toks pat likimas?
Visuomenės sveikatos specialistams sunkiai sekėsi įtikinti kai kuriuos žmones laikytis bazinės socialinės distancijos, jau nekalbant apie įtikinimą visiems laikams liautis spaudus rankas. Net infekcinių ligų ekspertai sutinka, kad bazinis fizinio kontakto poreikis yra visiškai natūralus.
„Pažvelkime į primatus, – aiškino G.Polandas. – Jų bendruomenėje yra ir artumas, ir prisilietimai. Jie nespaudžia rankų, bet liečia rankas, gali paglostyti kailį, jie blusinėja kailį. Tai lyg instinktyvus būdas pasakyti: „Aš noriu tau parodyti, kad noriu su tavimi užmegzti kokį nors ryšį““.
Toronto universiteto profesorė Tiziana Casciaro sakė, kad rankos paspaudimas atitinka bazinį žmonių polinkį pasitikėti vienas kitu, tad kaip galima to atsisakyti? Tačiau dabar svarbiausia yra žmonių saugumas, ir net pasibaigus pandemijai, specialistės nuomone, daug žmonių atsisakys rankos paspaudimų bent jau kuriam laikui. „Mes kurį laiką pagyvensime lyg kriauklėse“, – sakė ji.
G.Polandas sutiko: „Tik tokie dideli dalykai, kaip šis, gali pakeisti mūsų kultūrinius įpročius“.
Jeigu kas nors pabandys paspausti kito žmogaus ranką, ir šis pasipriešins, pirmasis pasijus nejaukiai. Gali būti, kad toks elgesys stigmatizuos rankos paspaudimus.
JAV, kur A.Fauci rekomendavo liautis spaudus rankas, kai kurie žmonės pradėjo priešintis šiam gestui, kad išvengtų viruso. Amerikos etiketo institutas rekomendavo užuot spaudus ranką pasakyti žmogui, kad malonu jį matyti, bet jūs norite laikytis sveikatos rekomendacijų.
Kas pakeis rankos paspaudimą?
Ekspertai sutinka, kad svarbus ne tiek pats rankos paspaudimas, kiek jo nešama kultūriškai universali žinutė apie bendradarbiavimą ir ryšį. Bet jis jau dabar turi alternatyvų, kaip nusilenkimas ar pasitrynimas nosimis.
G.Polandas kaip galimą pasisveikinimą siūlo draugišką galvos linktelėjimą, taip pat užsimena apie šiuo metu propaguojamą susidaužimą alkūnėmis, bet pripažįsta, kad tai nepatogu.
Jis taip pat nurodo, kad tokie dažnai liečiami paviršiai, kaip durų rankenos ir stalai, dažnai būna užteršti fekalijomis, todėl gerinti vonios kambario įpročius ilgalaikėje perspektyvoje būtų kur kas reikšmingesnis sprendimas, nei atsisakyti rankos paspaudimų.
