Per didelis artumas išryškina santykių bėdas
Pasak psichologės, žmonės yra labai įvairių charakterių, todėl išgyventi šį ramesnį laikotarpį, kai didžiąją laiko dalį reikia praleisti namuose, kiekvienam yra skirtingas iššūkis.
„Dalis žmonių yra namisėdos. Jiems patinka, kai viskas vyksta lėtai, nereikia daug bendravimo, sakyčiau, labiau intravertiški žmonės. Taip pat gerai namuose yra tiems, kurių santykiai šeimoje geri – būna porelės, kurios užsidariusios namuose, šeimynos, netgi kompiuteristai, kurie „gyvena“ kompiuteryje ir jiems nėra didelio poreikio kažkur eiti ar daug bendrauti, – aiškino G. Petronienė. – Kita vertus, namai namams nelygūs.
Vienas dalykas yra namas, kur yra daug erdvės, kai gali nulįst kažkur ir neatsiminti, kad tu esi ne vienas. Bet jeigu tai yra nedidelis butas, tada išeina kaip kosminiame laive. Nes netgi renkant kosmonautų komandą, stengiamasi, kad žmonės maksimaliai derėtų tarpusavyje pagal charakterius, patiktų vieni kitiems. O grįžus paaiškėdavo, kad būdavo situacijų, kai jie negalėdavo vienas į kitą net žiūrėti.“
Pašnekovė pastebėjo, kad daugelis šeimų, kurios gali pasigirti gerais santykiais, sako, jog to paslaptis – ne nuolatinis, ilgas buvimas kartu.
„Per didelis artumo kiekis labai išryškina santykių patologiją. Netgi mažiausius dalykus, kurie normalioje darbo dienoje, kai žmonės susitinka tik vakare pavargę ir nedaug bendrauja, kai kurie charakterio bruožai gali neišryškėti. Tačiau jie gali labai skausmingai pasireikšti, kai to charakterio šalia atsiranda labai daug“, – kalbėjo psichologė.
G. Petronienė pažymi, kad karantino laikotarpis gali būti sudėtingas labai veikliems, mėgstantiems fiziškai daug judėti žmonėms.
„Arba žmonės, kurie turi, kad ir nediduką klaustrofobijos jausmą. Jiems buvimas patalpoje sukelia slegiantį jausmą ir jie jaučiasi kaip pakliuvę į kalėjimą. Ypatingai tai jaučia tie, kurie jau yra buvę tokiose situacijose, pavyzdžiui, vaikystėje daug sirgo, buvo ligoninėse. Jie netgi turi ypatingą alergiją tai užsidarymo situacijai. Nepriklausomai nuo to, kad jie galbūt stiprūs kaip asmenybės, bet tokios situacijos jiems gali būti tai, kam jie mažiausiai atsparūs“, – pasakojo pašnekovė.
Namai – ne darbo, o poilsio vieta
Ne mažesnį iššūkį karantino metu kelia ir darbas nuotoliniu būdu, t. y. iš namų, nes susidėlioti planą, kaip dirbti namuose moka ne visi.
„Tokiems žmonėms tada reikia, kad kažkas iš išorės tai padarytų už juos. Jeigu gerai organizuota darbo veikla, komanda, rengiami lygiai tokie pat pasitarimai rytais nuotoliniu būdu, kaip ir būdavo iki šiol „gyvai“, o paskui pasitikrinami darbai dienos metu, tada viskas gerai. Tačiau kitu atveju, reikia kažkaip išmokti susidaryti dienotvarkę ir susiplanuoti darbus“, – patarė G. Petronienė.
Namuose dirbti, anot jos, sunkiau yra dar ir dėl to, kad tai labiau relaksacinė aplinka, kur esame įpratę ilsėtis, kur yra šaldytuvas su maistu, niekas aplinkui nedirba.
„Ko reikia kūrybiniam klimatui: kad kažkas šalia irgi dirbtų, kad būtų tam tikra įtampėlė, mobilizacija, truputį konkurencijos, kažkokie įdomūs stimulai, gautum naujos informacijos ir pan. – taigi namai yra gana prasta kūrybinio klimato zona. Jis yra tinkamas intravertams, bet visiškai netinkamas ekstravertams. O ekstravertų vis dėlto yra trigubai daugiau negu intravertų“, – paaiškino psichologė.
Darbas su vaikais – tikras išbandymas
Nemažai problemų dirbantiems nuotoliniu būdu tėvams kelia ir vaikų buvimas šalia. Yra tokių, kurie smerkia „dejuojančius“ tėvus, kad šiems reikės pabūti su vaikais nuo ryto iki vakaro kelias savaites, tačiau psichologė taip elgtis neskuba.
„Aš, kaip psichologė, tuos tėvus labai suprantu ir atjaučiu. Yra didelė bėda, kai tėvai turi daryti rimtas užduotis, o vaikai nori dėmesio. Tai yra tiesiog karo situacija, kai tu sėdi prie kompiuterio, dirbi kažką svarbaus, o tau vaikai šalia už kojos tampo – tai tikrai ne pats nuostabiausias dalykas, labai sunku taip dirbti“, – supratingai kalbėjo G. Petronienė.
Tačiau, kita vertus, ji mato ir pačių tėvų klaidų.
„Šių laikų vaikai yra išlepinti. Nėra taip, kad pasakytų vaikui: „Eik ir netrukdyk, nes mama dabar dirba ir dvi valandas turės dirbti“. Šiuolaikinis vaikas nesupranta tokio dalyko. Jis arba užimtas kažkokiuose būreliuose, užsiėmimuose, arba jis gali trukdyti tėvams kiek nori. Ne mažiau keista šiuolaikiniam vaikui pačiam turėti kažkokių pareigų. Pavyzdžiui, anksčiau kokių devynerių metų vaikas pats beveik visus namų ruošos darbus darydavo ir net negalvodavo trukdyti tėvų, kad tik jam neužkrautų dar daugiau darbų.
Šiuolaikiniai vaikai įpratę gyventi labai įdomiai, aktyviai: eiti į visokius būrelius, užsiėmimus. Todėl vaikams karantinas irgi yra didžiulis stresas. Ir galų gale tas trynimasis mažoje erdvėje, kaip tos kosmonautų komandos, visus padaro nervingais, nebebrangina žmonės buvimo kartu“, – apibendrino psichologė.
Jos nuomone, geriausia, kai mes galime pabūti su savimi visiškai individualiai, laisvai, tada atsiranda noras ir kokybiškam artimam bendravimui su namiškiais.
„Mažesnė erdvė ir nuolatinis buvimas kartu joje nėra gerai psichologinei sveikatai. Tai yra kaip didelis išbandymas. Net jogai ar vienuoliai, būdami mažose patalpose, susipyksta. Todėl nereikia nieko norėti iš žmonių, kurie to neturėję ir jiems yra labai labai sunku“, – ramino specialistė.
Privalu – laikas sau
Paprašyta patarti, kaip žmonėms, kuriems iš tiesų yra sunku, išgyventi šį laikotarpį, G. Petronienė sakė:
„Šiuo atveju patarti galima, kad kuo aiškiau susidėliotų, susiplanuotų laiką – būtinai reikia numatyti laiką, kada gali pabūti tik su savimi – išėjai į kitą kambarį, įsikišai į ausis ausinukus ir medituoji ar dar kažką darai. Pavyzdžiui, šeima susitaria, kad dabar yra tylos valanda ir niekas nieko nekalbina, visi per tą valandą pabūna patys su savimi, jei tai yra įmanoma ir vaikai tam nėra per maži. Reikia daryti dirbtines tvarkas“, – patarė psichologė.
Dar vienas labai geras dalykas – bendrauti su žmonėmis, kurie nėra tuose namuose.
„Tiesiog virtualiai ar telefonu kalbėtis. Bet tai irgi nėra taip paprasta. Aišku, yra tokių šnekių moteriškių, kurios įsijungia kompiuterį, draugė viename bute, ji – kitame ir jos gyvena tame kompiuteryje. Tai yra sveikas būdas, – juokėsi G. Petronienė. – Bet yra daugybė žmonių, ypač vyrų, kurie nėra įpratę taip imti ir skambinti žmogui. Jie gali parašyti kelias žinutes ir viskas. Tokiems žmonėms labai palinkėčiau bendrauti prievartiniu būdu.“
