Iš pačių aukščiausių valdžios tribūnų, medikų, epidemiologų ir kitų specialistų kasdien girdisi įspėjimai, kad koronoviruso pandemija beveik prilygsta pačių žiauriausių karų išbandymams.
Kol virusas siautė tolimoje Kinijoje, Lietuvoje atrodė, kad greičiausiai jis mūsų nepasieks. Kai pasiekė, visus sukaustė šokas, nežinia ar net mirties baimė.
Mintimis ir patarimais, kaip viso to atsikratyti ir, net gyvenant karantino sąlygomis, sugebėti džiaugtis gyvenimu, su portalu lrytas.lt pasidalijo G.Chomentauskas.
– Dažnas mūsų, o ypač – senjorai, iki pat pandemijos pradžios neturėjo objektyvios informacijos apie tai, kokie išbandymai artėja ir netrukus ištiks. Situacija ko gero panaši, kai pacientą gydytojo kabinete lyg perkūnas iš giedro dangaus ištinka žinia – jums vėžys. Kaip suvaldyti panašų šoką?
– Natūraliai kyla noras neigti, pykti ant tikrovės, galvoti kad taip neteisinga, vis dėlto teks anksčiau ar vėliau susitaikyti su realybe, tokia, kokia yra. Iki dabar ji nėra labai baisi – patiriame tik nedidelius suvaržymus, apribojimus.
Realybėje šio metu tikrai nieko blogo, tačiau mūsų mintys dažnai paverčia ja vos ne katastrofa. Neleiskime mitiniams juoduliams įsibėgėti, nes jie tarsi protinis virusas – sugrauš iš vidaus.
– Jau antra savaitė – karantinas. Daugybė žmonių dirba namuose. Ir čia ne vienai šeimai kyla nemenka problema – kaip visiems šeimos nariams (o ypač, kai yra ne vienas vaikas) susitarti, kaip dirbti? Kaip išvengti tarpusavio trinties ir gal net konfliktų, nes juk šiuolaikinio gyvenimo tempas nedažnai suteikia galimybių šeimoms taip ilgai būsi sykiu.
– Ką gi, gera proga susipažinti su šeima ir išmokti būti kartu. Juk tam ji ir yra. Neseniai girdėjau tokį juokelį. Vyras sako draugui: „Pasikalbėjom vakare su žmona. Pasirodo, tokia maloni moteriškė!“.
– O, jei žmogus nuotoliniu būdu iš namų dirba vienas – į ką remtis, kad neištiktų sumaištis ir galbūt net nepamatuota depresija?
Svarbiausia, patys nekniskite sau proto įkyriomis mintimis apie virusą. Karantino laiką vertinkite kaip laisvę dirbti kaip nori, savo tempu ir su savais prioritetais, be prievaizdų ir blaškančių kolegų.
Jei darbo nėra – skirkite laiką tam, kas jus įtraukia arba teikia malonumą : skaitykite knygą, žiūrėkite filmus, komedijas, mankštinkitės, bendraukite su kitais. Tik ne – ne apie virusą.
Galiausiai, padarykite tai, ko seniai neprisiruošėte: susitvarkykite spintą ar sandėliuką, nuotraukas ar muzikinius įrašus. Mūsų smegenys negali tuo pat metu daryti dviejų dalykų – intensyviai dirbti ar įdėmiai skaityti romaną ir nerimauti dėl viruso.
Įkyrios mintys priešinsis tokiam jūsų planui. Jos – kaip virusas – linkusios grįžti bet kuria proga ir dėl įvairiausių dirgiklių: kažkas paskambino, kažką pasakė apie koronavirusą, pagalvojau – reikia pasitikrinti, žiūrėk ir jau vėl sėdžiu internete, knisu sau protą.
Užtvaras įkyrioms mintims – sprendimas jas išmesti, kai tik jos atkeliauja ir konkretaus plano turėjimas, ką šiandien ir šią valandą veiksite. Todėl iš anksto susidėliokite dienos veiklų planą ir jo laikykitės. – Kasdien girdime, kaip auga infekuotųjų žmonių koronavirusu skaičiai, o ir be šio informacijos grėsmingos žinios plaukia milžinišku srautu. Kaip ir į kur nukreipti mintis, laisvalaikį, kad neapniktų „pasaulio pabaigos“ nuojautos?
Informacijos turinio valdyti negalite, bet galite radikaliai sumažinti laiką, kurį skiriate informacijos paieškai. Nustokit maitinti save pavojais: laikas žinioms – vieną kartą per dieną 15 min. ir taškas. Baisumų paieškai internete – 0 min. laiko. Kas svarbiausia, jau išgirdote per žinias, be to, nėra esminio skirtumo ar šiandien Lietuvoje užsikrėtusiųjų padaugėjo 20 ar 30.
Taigi, pirmas žingsnis – patys nenerkite į grėsmingą informaciją. Ji įtrauks, sunervins ir suterš jūsų protą. Nauda? Jokios, nebent, pasinaudodami ja, norite kompetentingai gąsdinti kitus. Vietoje to užsiimkite prasmingais darbais ar džiaukitės gyvenimu namie.
– Viena skaitytoja prisipažino: „Atsibundu naktimis su vienintele galvoje kalančia mintimi – juk mums visiems į akis žiūri mirtis“? Ką byloja tokie prisipažinimai – gilios depresijos pradžia?
– Mokėjimas atsiriboti nuo baimę keliančių minčių yra įgūdis. Tiesiog, kai tokios mintis aplanko, sakykite stop ir liepkite sau 20 minučių užsiimti kita, prasmingesne veikla. Pamatysite, 20 minučių ilgainiui taps valandomis prasmingos ir džiuginančios veiklos. Kai diena džiugesnė, tai ir sapnai taps gražesni.
– Kaip vertinate atsakingų už krizės suvaldymą pareigūnų komunikciją? Ar ji dar labiau nevaro žmonių į neviltį?
Informacijos daug ir jį pateikiama operatyviai. Tai – pliusas. Tačiau, manyčiau, yra ir ką keisti. Per daug gąsdinimo virusu, tai kartais dar papildo ir visai nereikalingi grasinimai nesilaikantiems kažkokio neegzistuojančio idealaus plano.
Per daug nervingumo. Kova su koronavirusu neturėtų tapti kova su piliečiais. Geras lyderis turėtų didinti pasitikėjimą savo jėgomis ir skatinti bendrumo jausmą, mobilizuoti. Taip pat norėtųsi aiškios informacijos, ypač pozityvios – apie išspręstas problemas, juk tokių turime ir nemažai. Pagiriamųjų žodžių žmonėms ir organizacijos, kurios priėmė viruso iššūkį ir su juo kasdien kovoja.
– O kaip įveikti nežinią? Kas vis dėlto galėtų padėti patikėti, kad šviesą tunelio gale tikrai pamatysime?
– Nežinią galima įveikti žinojimu, tačiau, šiuo atveju, žinojimas gyvena ateityje. Ateis laikas ir sužinosim. Nekankinkite savęs neįmanoma užduotimi.
– Italijoje žmonės dainuoja balkonuose, vienas kitam siunčia žinią – „Viskas bus gerai“. Lietuvoje panašaus optimizmo dozės – itin menkos. Kas tai lemia – lietuviškas santūrumas, visuomenės pasimetimas, šokas?
– Dar nesuprantame, kad teigiamos emocijos, bendrumo jausmas yra pagrindiniai mūsų ginklai. Jie būtini, kad visuomenė mobilizuotųsi kovai su šiuo iššūkiu. Jo neįmanoma įveikti susipriešinus, susipykus, nuolat kaltinančiai baksnojant vienas į kitą pirštais. Su šypsena ir sutelktumu – ir smagiau, ir efektyviau.
