Kalbamės su vienuole Rozana Graulich apie krikščionišką dvasinį palydėjimą ir šią sritį pristatančią Jean-Philippe’o Calame’o knygą „Atpažinti sandoros Dievą“.
– Kas yra dvasinis palydėjimas ir kuo jis skiriasi nuo psichologo konsultacijų? Juk abiems rūpi vidinė gerovė ir ramybė.
– Išties yra panašumų, bet psichologinės problemos yra už dvasinio palydėtojo kompetencijos ribų. Dvasinis palydėjimas yra kaip ėjimas šalia žmogaus, kelionė kartu. Dvasinis palydėtojas nežino, ko Dievas nori iš žmogaus. Jis tik stengiasi padėti žmogui susivokti, save girdėti, kelti klausimus ne tam, kad apie žmogų daugiau informacijos sužinotų, bet šis suvoktų, kaip Dievas veikia jo gyvenime.
– Kas vyksta dvasinio palydėjimo metu?
– Susitikimas prasideda malda. Po jos žmogus kalba apie kokį nors gyvenimo epizodą, kurį trokšta suprasti, pvz., ar tinkamai elgiasi, ar vykdo Dievo valią, mokosi ją atpažinti. Šitaip kalbantis apie žmogaus patirtis ir troškimus galima pastebėti Dievo veikimą jo gyvenime. Svarbiausia, kad pats žmogus suvoktų, ko Dievas iš jo nori. Susitikimas taip pat baigiasi bendra malda.
Noriu pabrėžti, kad dvasinis palydėtojas nėra geresnis, išmintingesnis žmogus ar krikščionis. Tikrai ne. Dvasinio palydėjimo metu esame žmogus su žmogumi, brolis su broliu, sesuo su seserimi. Kartu ieškome Dievo valios.
– Ar dvasinio palydėjimo susitikimai nuolatiniai ar tik prireikus?
– Išskirčiau du dalykus. Per rekolekcijas žmogus susitinka su dvasiniu palydėtoju. Tai laikinas, dažnai vienkartinis susitikimas kartą per dieną. O įprastai – žmogus pradėjęs lankytis pas dvasinį palydėtoją, eina bent kartą per mėnesį (jei prireikia – rečiau arba dažniau), dvasinis palydėtojas nesikeičia. Dažniausiai iš anksto sutariame, kad pirmuosius kelis mėnesius tiesiog susitiksime, kalbėsimės ir po jų nuspręsime, ar būtent šie susitikimai padeda. Jei taip, sutarsime, kad bendrausime metus, o po metų vėl spręsime, ar tęsti. Tikrai žinau pavydžių, kad žmonės lankosi pas tą patį dvasinį palydėtoją jau 10 metų. Tad turime kaip savotišką sutartį, bet ne raštu, o žodžiu.
– Ar esate susidūrusi, kad žmogus kreipėsi psichoterapijos ar psichiatrijos pagalbos ir tuo pat metu – dvasinio palydėjimo? Ar įmanomas toks bendradarbiavimas tarp skirtingų sričių?
– Taip, galima abu dalykus vienu metu daryti. Nors jie ir skirtingi. Su psichologu ar psichiatru žmogus aptaria psichines problemas, o su dvasiniu palydėtoju kalbasi apie dvasinius dalykus. Tačiau šios sritys labai arti viena kitos. Juk žmogus yra kūnas, siela ir dvasia. Jis yra vienas ir tai, kas liečia psichiką, liečia ir dvasinį gyvenimą. Su psichologu žmogus gali ieškoti problemų šaltinio ir išmokti su savo sunkumais gyventi, o su palydėtoju jis gali eiti atleidimo link.
– Kaip apskritai atsirado poreikis išleisti Jean-Philippe’o Calame’o knygą „Atpažinti sandoros Dievą“ lietuviškai?
– Jean-Philippe’o Calame’o knyga yra labai aiški. Joje jis kalba apie du dalykus. Pirmoje dalyje jis pristato dvasinį palydėjimą pagal šv. Ignaco Lojolos mokymą (kertinį ir labai gerą dvasinį palydėjimo metodą). Antrojoje pateikia konkrečių pavyzdžių ir būdų, kaip palydėti žmogų, turintį vidinių sužeidimų. Galime sakyti, kad mes visi esame sužeisti. Tad knygos autorius pasakoja, kaip padėti žmogui išdrįsti kalbėti apie savo žaizdas ir skaudulius, juos atpažinti ir atiduoti Dievui, kad Jam padedant žmogus galėtų atleisti.
Vesti į atleidimą psichologai negali. Jie gali padėti suvokti tuos sužeidimus ir kaip su jais gyventi, bet dvasinio atleidimo atveju viskas remiasi į Jėzaus pavyzdį. Jis mums sako: „Atleiskite, kaip aš jums atleidau“. Kaip atleisti kartu su Dievu? Juk yra dalykų, kurių žmogui sunku ir net neįmanoma atleisti, pvz., išprievartavimas arba seksualinis išnaudojimas. O Dievas prašo atleisti. Tad knygoje autorius pasakoja, kaip po truputį žmogų vesti į atleidimą.
– Atleisti sau ar tave sužeidusiam asmeniui?
– Atleisti, kas mane žeidžia. Atleisti sau nėra labai krikščioniška. Kas aš esu, kad atleisčiau sau? Dievas turi man atleisti, jei aš kažką blogai padariau. Atleisti sau skamba kaip dvasinė šizofrenija. Aš išeinu iš savęs, kad sau pasakyčiau: „Aš tau atleidžiu“. Bet tik Dievas gali man atleisti. Labai dažnai žmogus sako, kad aš pykau ant savęs, noriu atleisti sau. Bet mes dažnai sakome: „Prašyk Dievo, kad jis atleistų, kad tu pykai ant savęs“. Kitaip atleisti sau tebus puikybė.
– Kuo ši knyga gali būti naudinga dvasiniam palydėtojui ir palydimajam?
– Ne tik dvasiniams palydėtojams ši knyga bus puikus pagalbininkas, bet ir kiekvienam žmogui, trokštančiam pažinti save, savo reakcijas ir jų kilmę.
– Knyga susideda iš daugybės aspektų – ne tik išsamaus dvasinio palydėjimo pristatymo, bet ir Biblijos ir kitų įvairių ištraukų, skirtų sustoti ir juos apmąstyti. Kaip skaitytojui nepasimesti?
– Manau, kad ją reikia skaityti po truputį, ne viską iškart, bet skyrių po skyriaus, apmąstant autoriaus mintis ir jų reikšmę gyvenimui.
– Knygos autorius rašo: „Palydėjimas nėra prabanga: tai įprasta ir pagrindinė priemonė, įgalinanti dvasinio gyvenimo vaisingumą. Tuo labiau jis neskirtas, kaip labai dažnai įsivaizduojama, išskirtinai „turintiems problemų“. Žvelgiant plačiau, dvasinis palydėjimas kiekvienam žmogui suteikia galimybę kuo įvairiapusiškiau panagrinėti su dvasiniu gyvenimu susijusius klausimus, atradimus, džiaugsmus ir kovas.“ Tad kam gi skirtas dvasinis palydėjimas? Ar jį gali praktikuoti ir netikintys žmonės?
– Aš pažįstu vieną žmogų, kuris nėra tikintis, bet eina pas dvasinį palydėtoją. Jis nori susiprasti savyje. Bet daugelis yra tikintys ir norintis atpažinti Dievo valią, gyvenantys pagal krikščionišką tikėjimą.
Dvasinis palydėtojas niekada nežino geriau, kaip žmogus turi gyventi. Pats palydimasis kalbėdamas, išsakydamas savo patirtis kitam tikinčiajam, geriau supranta save, nes pirmiausia išgirsta save. Žinoma, kai išgyvename sunkumų ir problemų verta dažniau lankytis pas dvasinį palydėtoją, o jei ne – rečiau.
– Ar reikia specialaus pasiruošimo, jei nori kreiptis dvasinio palydėjimo? Ar prieš ateinant verta apmąstyti temą, kurią norėsi aptarti?
– Nereikia didelio pasiruošimo, bet prieš einant verta pasimelsti ir pagalvoti, apie ką norėčiau kalbėtis. Juk susitikimo metu nepasakoji viso savo gyvenimo nuo a iki z, nes tada, matyt, reikėtų susitikti kasdien. Bet apgalvoji šį mėnesį svarbius dalykus, sunkumus, Dievo veikimo ženklus. Su dvasiniu palydėjimu yra panašiai kaip su išpažintimi. Juk dažniausiai neini spontaniškai: „o, pamačiau kunigą klausykloje ir einu.“ Neretai pasiruoši iš anksto, apmąstai už ką norėtum atsiprašyti.
– Ar galima dvasinio palydėjimo kreiptis į bet kurį dvasininką, kunigą, vienuolį ar vienuolę? Ar reikia iš anksto žinoti, kuris yra baigęs tam tikrus mokymus, yra kvalifikuotas dvasinis palydėtojas?
– Negalima kreiptis į bet ką. Dvasinis palydėtojas yra baigęs specialius mokymus. Žinoma, galima pasakoti apie savo gyvenimą draugams, kuriais pasitikiu, bet jeigu noriu dvasinio palydėjimo, kuris tikrai pagelbės, tuomet reikia tikinčio žmogaus, turinčio tinkamą ugdymą ir būtinai tuo, kuriuo aš pasitikiu.
– Jūs esate viena iš Gerojo Samariečio bendruomenės narių. Tai tarptautinė, ekumeniška bendruomenė, padedanti žmonėms kenčiantiems nuo vidinių sužeidimų. Keletą kartų per metus organizuojate vidinio gydymo rekolekcijas „Mylėti ir atleisti“. Ar knygoje aprašyta dvasinio palydėjimo praktika yra taikoma šiose rekolekcijose?
– Ši knyga atsirado iš daugybės patirčių Gerojo Samariečio bendruomenėje ir galiu paliudyti, kad užsiimame dvasiniu palydėjimu taip, kaip aprašyta knygoje ir tikrai matome daug nuostabių vaisių.
Parengė Karolina Bagdonė
