Ligos galime ir neatpažinti
Specialistų teigimu, į psichiatrus pacientai dažniausiai nesikreipia todėl, kad psichikos ligų reiškinius patiems atpažinti sunku. Skaičiuojama daugybė simptomų, kurie signalizuoja emocinius ir psichinius sutrikimus. Pirmiausiai galima pastebėti nuotaikų kaitas, prislėgtumą, apatiją, nenorą, dirglumą, impulsyvumą, nerimavimą, nuogąstavimą dėl įvairių situacijų. Visi tokie pokyčiai žmogaus elgesyje gali turėti psichinę kilmę.
Nemaža dalis žmonių, vis dėlto, linkę savo blogas emocijas „nurašyti“ kitiems veiksniams – nuovargiui, rūpesčiams darbe ar šeimoje, netektims ar kitiems skauduliams. D. Pupšytė sako, kad pagalbos sergantieji nesikreipia ir todėl, kad iš pradžių nesupranta, kas vyksta, ypač, jei psichiniai sutrikimai pasireiškia fiziniais simptomais – šokinėja kraujospūdis, smarkiai plaka širdis, atsiranda nemiga, kamuoja skausmas. Daugelis linkę galvoti, kad tai fizinė, somatinė liga, kreipiasi į šeimos gydytojus, darosi įvairius tyrimus, bet priežasties neranda.
„Žmonėms nelengva pripažinti, kad liga yra emocinė, nes iš esmės lengviau galvoti, kad skauda širdį, nes tai labiau apčiuopiama, labiau konkretu. O mūsų emocijos, psichika – sunkiai pamatuojama, nes yra mūsų smegenyse, neuromediatorių lygmenyje. Žmonėms, ypač vyresniems, tai labai sudėtinga“, – priduria ji.
Pastebima, kad savo sveikata labiau rūpinasi jaunimas, kuris neišsigąsta suvokimo, kad kažkas blogai su jų psichika. „Jauni žmonės dažniau jaučia nerimą, ypač dažnai kreipiasi dėl panikos atakų – tai šiuo metu itin pasireiškiantis sutrikimas. Vyresni žmonės, patiriantys panikos atakas, bando jas paaiškinti fizinėmis ligomis. Jiems sunku pripažinti, kad tai psichinės kilmės simptomai“, – sako D. Pupšytė.
Kada kreiptis į psichiatrą?
Pacientus psichiatrai konsultuoja labai skirtingais atvejais – nuo depresijos, panikos, nerimo ar valgymo sutrikimų, nemigos iki tokių sudėtingų ligų, kaip psichozė, haliucinacijos ir kliedesiai. D. Pupšytė sako, kad į psichiatrą pacientai šeimos gydytojo gali būti nukreipti jau tuomet, kai atsiradę reiškiniai ima trukdyti pilnavertiškam gyvenimui. Kartais jie gali pasireikšti nenoru užsiimti savo mėgstama veikla, dirbti, sunkumo užmegzti ir palaikyti ryšį su kitais ir išaugti iki nebegalėjimo normaliai gyventi ir funkcionuoti.
„Jeigu jūsų būsena jums trukdo atlikti įprastinius kasdienius veiksmus – atsikelti, eiti į darbą, bendrauti su kitais žmonėmis, dirbti kūrybinį darbą, mėgautis įprastais dalykais, tai ženklas, kad kažkas vyksta negerai. Kai simptomai nėra aiškiai išreikšti – užtenka ir psichologo konsultacijos. Bet jei simptomai tokie stiprūs, kad trukdo kasdienei žmogaus veiklai, reikalingas psichiatro įsitraukimas, kuris nusprendžia, ar reikalingas gydymas ir kokį jį taikyti“, – pasakoja specialistė.
Apsilankymas pas psichiatrą sergančiajam neturėtų kelti didesnio streso, todėl jokie ypatingi tyrimai neatliekami. Situaciją įvertinti padeda bendras psichiatrinis pokalbis, kurio metu užduodant klausimus specialistas gali suprasti, kada prasidėjo reiškiniai, kaip jie vystėsi, kas galėjo turėti įtakos jų atsiradimui, bandoma sužinoti kuo daugiau įvairiausių simptomų.
Psichikos sutrikimai gydomi skirtingais būdais – gali būti rekomenduojamas psichologinis, psichoterapinis gydymas, nukreipiant pas kitus specialistus, ar medikamentinis.
Pripažinti bijome, o delsti – pavojinga
Psichiatrė teigia, kad vis dar vyrauja stigmos ir psichikos ligomis sergantys žmonės neretai pasmerkiami visuomenės, todėl ir patys vengia pripažinti savo susirgimus: „Smerkimo vis dar labai daug. Be to, baimę gydytis psichikos ligas sustiprina galiojantys Lietuvos įstatymai. Kai žmogus apsilanko pas psichiatrą ir gauna diagnozę, jam gali būti taikomi įvairūs vairavimo, ginklo laikymo, darbo apribojimai – tada žmonės dar labiau išsigąsta.“
Tačiau ilgai delsti gali būti pavojinga – kuo psichikos liga ilgiau nepastebėta ir negydoma, tuo sunkiau ją suvaldyti. „Kartais negydoma liga gali baigtis pačiu blogiausiu scenarijumi. Gali ištikti psichozė, žmogus gali panirti į delyrą. Dažnas atvejis, kai negydoma depresija baigiasi savižudybe. Iš pradžių žmogus būna prislėgtas, neturi jėgų, yra apatiškas, nieko nenori, užsidaro savyje, atsiranda suicidinės mintys. Tai – baisiausia ligos baigtis, negavus reikiamos pagalbos laiku. Kuo ilgiau nesikreipiama, tuo pasekmės sunkesnės ir skaudesnės“, – pabrėžia D. Pupšytė.
Pasak specialistės, itin svarbu atkreipti dėmesį į savo artimus ir brangius žmones – paklausti jų, kaip jaučiasi, o pastebėjus ryškius pokyčius elgesyje – paskatinti kreiptis pagalbos: „Labai svarbu nepalikti artimo žmogaus bėdoje. Kartais patys tikrai galime nepastebėti, kad su mumis kažkas atsitiko arba nepripažįstame, kad nuolatos esame panirę į nelaimingą ir slegiančią būseną. Palaikymas, paskatinimas iš aplinkos šiuo atveju yra kritinis, nes sergančiajam svarbu žinoti, kad diagnozavus ligą nuo jo nenusisuks artimieji.“
