Savaitgalį savo namuose nusižudė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, žinomos kaip Lazdynų ligoninė, gydytojas, ortopedas traumatologas. Nors tragedija įvyko ne ligoninėje, kolegos svarsto, kad jauno dviejų nedidelių vaikų tėvo mirtis galėjo būti susijusi su darbu.
Gydytojas negali sirgti
Velionio bendradarbė, Skubios pagalbos skyriaus gydytoja terapeutė Kastė Mateikaitė savo tinklaraštyje „Kalnų gydytojos užrašai“ pasidalino jautriu pasakojimu.
„Šį savaitgalį iš gyvenimo savo noru pasitraukė mano kolega. Nebuvom gerai pažįstami. Susitikdavome retai, tik budėjimų metu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl neaiškaus paciento ar atsitiktinai apsilenkdavome ligoninės koridoriuose. Kaži ar būčiau pastebėjusi, kad jo nebėra, jei nebūtų pasakę. Juk žmonės ateina ir išeina, migruoja, keičia darbovietes, galų gale miršta. Natūralu. Mes prie jų neprisirišame, todėl ir praradimai mažai jaudina.
Vis tik žinia apie savižudybę sukrėtė. Dar vienas gydytojas... Juk puikiai visi žinome, kad visame pasaulyje, visais laikais medikų tarpe savižudybių pasitaiko daugiausia, lyginant su kitomis profesijomis. Ir tyliai sau skaičiuojame atvejus, statistikas, nieko nekeisdami, nedarydami.
O ką galime padaryti? Įtampos ir streso darbe visada buvo ir bus daug. Pacientų skaičius tik didėja. Darbo krūvio mažėjimo tikėtis neverta. Dar daugiau, didėja reikalavimai gydytojams, medicinos personalui. Turi būti visad pastabus, atsakingas, sveikas ir besišypsantis, tikslus ir teisingas. Suklysti negali, net mažiausia klaida draudžiama. Be darbo, dar prisideda visokie socialiniai reikalavimai šeimoje, skolos už butus, automobilius.
Nenuostabu, kad prasideda depresijos, nerimo sutrikimai, kurie slepiami, su jais gyvenama ilgus metus niekam nepasakojant, neišsipasakojant. Juk esi gydytojas, negali sirgti. Kol galų gale nebelieka kitos išeities, kaip tik pasitraukti.
Ir negi toliau taip skaičiuosim tyliai tokius kolegų atvejus?
Štai čia noriu pasakyti ne, užteks. Turim apie tai garsiai kalbėti. Turim rūpintis vieni kitais, ne vien tik savo pacientais. Turim įdėmiau žiūrėti ir pamatyti savo kenčiančius kolegas. Turim atidžiau klausytis ir išgirsti savo kolegų pagalbos prašymus. Turim išdrįsti ištiesti ranką ir gal tiesiog draugiško apkabinimo užteks, kad kolega sugebėtų žengti dar vieną žingsnį šiuo sudėtingu gyvenimo keliu“, – rašė K.Mateikaitė.
Skausmą svarbu iškalbėti
Gydytojo laidotuvės įvyko trečiadienį. 15 val. medikai, slaugytojos velionį pagerbė ligoninės Kristaus prisikėlimo koplyčioje.
Tą dieną iki pat vakaro pas ligoninės dvasinį vadovą, kapelioną ir socialinį darbuotoją kunigą prof. dr. Kęstutį Ralį ėjo ir ėjo velionio kolegos, norėdami išlieti širdį ir pasikalbėti apie įvykusią nelaimę, kuri apnuogino tiek konkrečios ligoninės, tiek visų medikų ir net visos visuomenės skaudulius.
„Žinia apie netektį buvo netikėta. Kiek man yra žinoma, tas gydytojas buvo labai veiklus, baigęs mokslus su aukso medaliais. Žmogus – perfekcionistas, kuris siekia viską atlikti tobulai“, – apie neseniai į itin intensyviais darbo krūviais pasižyminčią Lazdynų ligoninę iš mažesnio miesto ligoninės atvykusį dirbti gydytoją pasakojo kunigas.
K.Ralys nežino, ar iš gyvenimo pasitraukęs medikas buvo religingas – bent jau į jį nesikreipė jokiais dvasiniais klausimais. Kunigui panašu, kad to išsikalbėjimo, atviro pasidalinimo išgyvenimais šiuo atveju labiausiai ir trūko.
Šis gydytojas buvo uždaresnis už daugumą, per kolektyvo šventes daugiau tylėdavo. Alkoholio praktiškai nevartojo. Nors problemų jo gyvenime buvo. Nemažai kolegų po mediko mirties socialiniuose tinkluose dalinosi apie jauno specialisto nesutarimus su savo vadovu, garsiu profesoriumi.
„Savižudybės atveju niekada nebūna vienos priežasties. Visada – puokštė priežasčių. Aplinka, vidiniai išgyvenimai, noras viską atlikti preciziškai, o to neatlikęs žmogus labai graužiasi. Tokiais atvejais patariu atidėti darbą į šoną. Laikinai sumažinti krūvį, išeiti atostogų, pasiimti laisvą dieną, tik viską reikia suderinti.
Bet tą turi suprasti ir kolektyvas, bendruomenė, tavo vadovybė. Tu turi nebijoti jiems pasakyti, kad yra sunku, blogai. O žmoguje tūno baimė apie tai kalbėti. Juolab, kad kai kurie dar sovietinio sukirpimo vadovai jaučiasi dievais, ir lietuviai tų „dievų“ bijo“, – sakė K.Ralys.
Pasak kunigo, svarbu nebijoti kalbėti, nebijoti ir autoritetų. Jei reikia, ateiti pas kunigą, psichologą. Per kalbėjimą atrasi, kas gali tau padėti. Problema yra tyla.
„Kiek teko girdėti, jis buvo kreipęsis į vieną ar kitą gydytoją, kalbėjęs apie problemas. Bet galbūt „nepataikė į taktą““, – svarstė kunigas.
Spaudimas iš visų pusių
Jaunas, neseniai Lazdynų ligoninėje pradėjęs dirbti medikas turėjo išlaikyti šeimą su dviem mažais vaikais, tad natūralu, kad siekė uždirbti daugiau. Yra žinoma apie gydytojo prašymus padidinti jam etato dalį – prašymai nebuvo patenkinti.
Pasak K.Ralio, kartais į jauną specialistą vyresni kolegos žiūri kaip į nieko neišmanantį vaikelį – su tokiu požiūriu galėjo susidurti jaunas į didelę ligoninę atvykęs medikas.
Visada būtina gydytojų bendruomenei, artimai su kolektyvu bendraujantiems skyrių vadovams pademonstruoti naujam žmogui daugiau atvirumo, priimti, palaikyti, atsižvelgti.
Kiekvienas gydytojas patiria spaudimą ne tik iš savo vadovų, bet ir iš pacientų, jų artimųjų. „Jie galvoja, kad gydytojas turi viską atlikti kaip Dievas. Ne visada sunkiam ligoniui įmanoma padėti, vienintelis Dievas yra danguje. Gydytojai daro, ką gali, šalia būdamas matau, kaip jie rūpinasi pacientais. Šventi žmonės.
Bet yra pasakyta: meilė turi prasidėti nuo savęs. Jeigu matai, kad esi pavargęs, perdegęs, kažkas negero vyksta tavo širdyje, turi sustoti. Niekas kitas tavęs nesustabdys“, – kalbėjo kunigas.
Pastebėjo negerų ženklų
Po mediko savižudybės K.Ralys turėjo daug pokalbių su mirusiojo kolegomis. „Nuotaikos slogios. Kai nuėjau kalbėtis į tą skyrių, ir direktorė užsiminė apie šį įvykį, kiti jauni jo kolegos verkė.
Kolegos galėjo pastebėti, kad vyksta kažkas negero. Bet yra kita problema: net ir pastebėjus bijoma žmogui pasakyti tiesą į akis. O kas atsitiks, jeigu pasakysiu, kad man atrodo, jog su tavim kažkas vyksta?“ – klausė kunigas.
Medikai kunigui užsiminė, kad matė tam tikrų negerų ženklų. Jis buvo užsidaręs, nekalbus, viduje susikaustęs. Bendruomenė pastebėjo ir patyčias. Bet paskutinėmis dienomis jis kaip tik buvo apimtas entuziazmo, ieškojo, kaip gauti daugiau etato.
Ligoninė pripažino žmogiškųjų santykių problemas
RVUL direktorė dr. Jelena Kutkauskienė penktadienį išplatino laišką dėl tragiškos gydytojo mirties.
„Jauno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo visada yra didžiulė tragedija, paliekanti daug skausmo ir neatsakytų klausimų. Gydytojo netektis yra didelis smūgis visam RVUL kolektyvui, tad šiuo metu pastangas koncentruojame ties atvejo pasikartojimų prevencija – su ligoninės darbuotojais dirba įstaigos psichologai, taip organizuojama išorinė kvalifikuota pagalba pasitelkiant Krizių įveikimo centro specialistus, kurie jau pradėjo teikti asmenines konsultacijas to pageidaujantiems darbuotojams, o nuo kitos savaitę rengs grupinius užsiėmimus skyriuose. Ligoninės administracija bendrauja su gydytojo artimaisiais, jiems taip pat pasiūlyta psichologinė pagalba, velionio šeimai skirta maksimali pašalpa, numatyta įstatymuose darbuotojo mirties atveju.
Incidentas įvyko namų aplinkoje, gydytojo nedarbo metu, dėl jo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Daugiau komentarų šia itin jautria ir diskretiška tema, kurioje neišvengiamai paliečiami asmens privataus gyvenimo klausimai, teikti neturime nei juridinės, nei moralinės teisės. Bet kokios įvykio interpretacijos viešojoje erdvėje dar labiau skaudina mirusio gydytojo artimuosius ir sunkina padėtį emocinę krizę išgyvenančiame skyriaus kolektyve, kuriam net ir tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis tenka atlikti savo pareigą – teikti pagalbą pacientams. Tačiau pripažįstame, kad įsisenėjusių žmogiškųjų santykių problemų, kurios buvo aptarinėjamos viešojoje erdvėje, įstaigoje yra, jas tikrai matome ir dėsime maksimalias pastangas kuo greitesniam jų išsprendimui.
Mediko profesija yra susijusi su didele atsakomybe, įtampa, intensyviu darbo krūviu – šie dalykai yra kiekvieno gydytojo kasdienybė. Tačiau ties tais klausimais, kurie gali būti išspręsti įstaigos lygmenyje, yra aktyviai dirbama. Liepos mėn. pasikeitus ligoninės vadovui, nuo pat pirmųjų dienų daug dėmesio skiriama įstaigos darbuotojams – reguliariai rengiami susitikimai su darbuotojų atstovais, kurių metu tariamasi dėl visų svarbių sprendimų, pradėtos diegti elektroninės informacinės sistemos, kurios palengvins darbo organizavimą bei medicininės dokumentacijos valdymą, organizuojamas lengvatinis maitinimas darbuotojams, ieškoma kitų būdų pagerinti fizines darbo sąlygas.
Artimiausiuose planuose – įstaigos vidinės komunikacijos sistemos diegimas, personalo bendravimo ir tarpusavio bendradarbiavimo kultūros kūrimas, vadovavimo ir lyderystės kompetencijų ugdymas, organizacijos tradicijų formavimas ir panašūs psichologinį klimatą gerinantys sprendimai, kartu padėsiantys vadovams ar kolegoms kuo anksčiau pastebėti emocinės krizės ar „perdegimo“ grėsmes ir laiku suteikti reikiamą pagalbą.
Be abejo, ne viską galima išspręsti labai greitai – įstaiga yra didžiulė, turinti per 1800 darbuotojų, besispecializuojanti itin sudėtingoje srityje – Skubios pagalbos teikime, kur pacientų srautai yra labai intensyvūs ir sunkiai prognozuojami. Tačiau tikimės, kad kryptingos pastangos duos apčiuopiamų rezultatų, kuriuos pajus kiekvienas ligoninės darbuotojas bei pacientas, ir kurie padės išvengti tokių tragiškų situacijų pasikartojimo ateityje“, – rašoma RVUL direktorės pasirašytame laiške.
