Norvegijos tyrėjai: kaip atsiranda patyčios ir kaip su jomis kovoti?

Ar visi geba tyčiotis? „Taip, – atsako psichologas, – tam tikrose situacijose visi“.

„Mes turime moralės normas, bet visuose mumyse slypi agresijos komponentas,“ – sako socialinis antropologas ir teigia, kad reikšmės turi ir visuomeninis paveldas.

Mona Solberg iš Bergeno sveikatos tyrimų centro vaikams ir jaunimui tyrinėja patyčias devynmetėje mokykloje. Jos paklausinėjome pirmos.

Jie pasižymi tuo, kad juos šiek tiek kamuoja nerimas ir depresija. Lyginant su vaikais iš kurių tyčiojamasi, jie labiau pasitiki savimi. Augančiam vaikui yra labai svarbu draugai. Vaikai, kurie tyčiojasi, dažniausiai nėra vieniši. Tai sakytina apie besityčiojančius vaikus, kurie yra populiarūs. Jie stipriai įtakoja savo vienmečius ir turi jiems galią,“ – pasakojo tyrėja Norvegijos švietimo žurnalui „Utdanning“ („Išsilavinimas“).

Psichologo Erlingo W. Rognli nuomone turime suprasti, kad patyčios egzistuos visada.

Patyčios nėra pabaisa, kurios mes, kaip visuomenė, galime atsikratyti visiems laikams. Patyčios esame mes patys, – sako E.W. Rognli, psichologas ir stažuotojas iš Oslo universiteto.

Negalime laimėti kovos prieš patyčias. Turime pripažinti, kad jos visada egzistuos. Kai kas gali teigti, kad vienoje mokykloje nėra patyčių, tačiau taip gali būti vieną dieną. Jeigu prevencinis darbas nesitęs, taip nebus visada.

Patyčios nėra kažkokia nelemta liga iš išorės. Tai blogis, kuris tūno mumyse. Mes esame šiurkštūs vienas kitam. Galios rodymas prieš kitus buvo ir yra privalumas. Patyčios yra mumyse iš gamtos. Anksčiau tai suteikdavo didesnius šansus reprodukcijoje. Todėl reikia su jaunimu pastoviai dirbti, kad išugdytume juos padoriais ir normaliais žmonėmis, – sako psichologas.

Vaikų darželio auklėtoja Anne Mette Hovd dirba darželyje jau 34 metus.

Savo darbuotojų susirinkimuose pabrėžiame, kad dirbant su vaikais būtina kontroliuoti savo kūno kalbą ir laikyseną. Nejučia galima greitai nesąmoningai, pavyzdžiui, pavartyti akis. Vaikai tokius ženklus greitai pagauna. Mes laikomės taisyklės, kad neminime vaiko, kurio elgesį reikia taisyti vardo. Tas kuris tyčiojasi dažnai yra pažeidžiamas vaikas, kurį patį kas nors vargina, – sako A. M. Hovd.

Pokalbyje apie patyčias taip pat dalyvauja mokytojai Torun Sødal iš Stintos vaikų darželio ir Glenas Johansonas iš jaunimo mokyklos.

Labiausiai mums rūpi pozityvus paskatinimas. Tai ne visada lengva pasiekti. Užuot priekaištavę mokiniui, kad jis ko nors nepadarė, giriame kaimyną, kuris atliko užduotį, pavyzdžiui, susirado knygą ir pieštuką. Tada grįžtame prie mokinio, kuris nepaisė raginimų, bet pastebėję, kad jis pasitaisė, pagiriame jį, – pasakojo T. Sødal.

Lengva kaltinti tą, kuris jau yra paženklintas, kad yra besityčiojantis. Tai gali būti nelengvas vaidmuo. Vaikas visų pirma nėra tik tas, kuris tyčiojasi. Jeigu vaikas nori pasikeisti, jis yra priklausomas nuo suaugusiųjų, – sako mokytojas, kuriam visi pritaria palinksėdami. Tyčiojimasis, ir vieno kurio mokinio išskyrimas iš grupės, vyksta visose amžiaus grupėse, tačiau vidurinės mokyklos klasėse yra daugiau erdvių, kur tyčiojimasis yra ne iš karto pastebimas.

Mokykloje svarbu priklausyti grupei bendraamžių ir būti pripažintam. Būti hierarchijos viršūnėje yra laikoma dideliu pasiekimu. Kabinėjimasis prie kitų gali būti būdas įsitvirtinti aukštesnėje pozicijoje, – aiškino mokytojas Johanssonas.

Tai kas vyksta tarp jaunų žmonių dažnai nesimato plika akimi nes daugelis dalykų vyksta virtualioje erdvėje.

Norint aiškiau pamatyti situaciją galima ją užaštrinti įsivaizduojant, kad grupelei vadovauja karalienė su savo svita. Ji labai įtakinga, ji valdo žaidimą. Gali būti, kad ne ji pati kabinėjasi prie kitų, bet situaciją valdo ji. Toks vaidmuo taip pat gali būti varginantis ir ji pati ne visada gali gerai dėl to jaustis,- pasakojo mokytojas.

Viena mokytoja papasakojo ką pati kartą patyrė. Jos sūnaus darželio grupėje buvo berniukas, kuris visada įsiveldavo į konfliktus. Aplik jį visada kildavo triukšmas ir neramumai. Kai ji šio berniuko motinos paklausė ar ji nenorėtų, kad jos sūnus ateitų pas juos į svečius, berniuko mama apsiverkė. Niekas niekada nebuvo jos klausęs ar jos sūnus norėtų ateiti į svečius pas kurį nors vaiką. Ir po daugelio metų šie vaikai liko draugais.

Visi turime būti pasiruošę parodyti žmogiškumą ir norą įtraukti kitą į savo draugiją. Vaikai sako, jog pastebi suaugusiųjų malonias ir nemalonias akis. Visi turėtų apie tai pagalvoti, ne tik mokytojai. Įsivaizduokite koks būtų jausmas, jeigu niekas neparodytų, jog nudžiugo tave pamatęs. Tai būtų siaubinga, – sako darželio auklėtoja Anne Mette Hovd.

Dažnai išgirstame, kad kai kurie tėvai niekada nepasirodo susirinkimuose. Tada reikia savęs paklausti, kodėl jie nepasirodo? Nelengva būti vaiko, kurio daugelis nemėgsta tėvais, – sakė pradinių klasių mokytoja.

Mokytojų nuomone šiais laikais yra daugiau blogų pavyzdžių nei anksčiau.

Tik pažiūrėkite į TV programas! Todėl labai svarbu, kad tėvai ir mokytojai rodytų gerą pavyzdį, – sakė mokytojas. Tėvų vaidmuo yra labai reikšmingas vaiko gyvenime, o mokytojai turi patirties kaip įtraukti tėvus į partnerystę.

Jeigu norime sukovoti su patyčiomis, turime pasitelkti ir tėvus. Jie turi suprasti situaciją ir neatstumti vaikų. Tėvų grupė yra labai svarbi klasės bendruomenei. Mes organizavome vakarus, kuriuose susitikdavo vien motinos ir vakarus, kuriuose susitikdavo vien tėvai, – pasakojo Johanssonas. Trys pedagogai sutinka, kad požiūris į besityčiojančius pastaraisiais metais pasikeitė.

Visada su jais elgdavomės gražiai, bet dabar norime atkreipti dėmesį kad besityčiojančiam taip pat nėra lengva. Jeigu norime pakeisti žmogų, kuris tyčiojasi, turime sukurti su juo santykius, – sakė mokytoja Torun Sødal.

Svarbu vengti ką nors įskaudinti. Reikia lavintis ir mokytis išreikšti jausmus žodžiais. Visi yra žmonės, taip pat ir tie, kurie tyčiojasi.

Psichologas Erlingas W. Rognlis sako, kad tai, jog tyčiojimasis yra laikomas kažkokia tai groteskiška situacija, lemia, kad besityčiojančiam sunku pripažinti, kad jam reikia pagalbos. Taip pat sunku būti vaiko, kuris tyčiojasi, tėvais.

Tėvams gali būti lengviau sutramdyti savo vaiką, kuris tyčiojasi jeigu besityčiojančius vaikus nelaikysime ypatinga ir atgrasia žmonių grupe. Sakyti ir galvoti, kad tyčiojimasis yra kažkas svetimo ir bjauraus apsunkina mąstymą. Nereikia atmesti minties, kad žmonės, kurie tyčiojasi gali būti visai neblogi kitose situacijose.

Mokyklos sunkiai pripažįsta, kad ten egzistuoja patyčios, nes gėdinasi patyčių ir mano, jog lavinimosi institucijos pačios jas užsitraukia.

Sunku tiesiai prisipažinti, kad mumyse slypi patyčios, ksenofobija ir aklas paklusnumas valdžiai. Tačiau kaip ir daugelis žiaurių dalykų, patyčios yra tai, ką tam tikromis sąlygomis, geba daryti daugelis iš mūsų. Šis skausmingas suvokimas yra svarbus tam kad mes kaip visuomenė išspręstume šią problemą produktyviai, – sako Rognil. Tarsi ravėjimas darže

Norint patyčioms užkirsti kelią, reikia nuolat būti budriems.

Tai panašu į ravėjimą darže. Nors vieną dieną ir nuravėjai daržą, niekada šio darbo nesi atlikęs galutinai. Jis tęsiasi amžinai. Derlingiausia dirva patyčiom yra toje visuomenėje ir visuomenės grupėse, kur agresyvus tonas yra priimtinas, – sakė psichologas Rognli.

Besityčiojantys įsitvirtina lengviau tokiuose kolektyvuose kur nėra aiškių normų, kad toks elgesys netoleruotinas. Galbūt tai nuskambės banaliai, tačiau mandagumas ir geros manieros yra išmokstamos. Idant tarp žmonių vyrautų darna, tyčiojimasis turi būti prislopintas. Kai kurios mokyklos praktikuoja taisyklę, kad visi mokykloje turi būti draugais. Tyrėjo nuomone tai nerealu.

Žmogus neturi būti draugas su visais, bet galima išmokti bendrauti su visais jų neužkabinėjant ir nekamuojant. Juk tai žmogus turės daryti visą savo gyvenimą, todėl būtina tai įsisąmoninti kaip įmanoma anksčiau, – sako psichologas Rognli.

Tyrėja Mona Solberg nesutinka, kad visi geba tyčiotis. Ji teigia, kad yra stiprių ir saugiai besijaučiančių vaikų, kurie sugeba pasipriešinti patyčioms ir apgina kitus iš kurių tyčiojamasi.

Nedaug, bet tokių yra. Dėl to labai svarbu, kad suaugę kaip įmanoma anksčiau pastebėtų ir sustabdytų blogą elgesį. Jeigu niekas nesikiš, patyčios tik plėsis. Nuo mažos grupelės, kuri tyčiojasi, viskas gali išsiplėsti į visą klasę, – sako Solberg.

Kaip rodo tyrimai, vaikai, kurie tyčiojasi gali būti įsitraukę į taisykles laužantį elgesį, tokį kaip chuliganizmas, vagiliavimas ir ankstyvas kvaišalų vartojimas. Tokie jaunuoliai turi didesnę riziką įvykdyti nusikaltimus. Agresiją tarp vaikų sukelia daugybė faktorių.

Nėra abejonių, kaip svarbu kokie yra santykiai šeimoje. Agresyvūs namai išugdo agresyvius vaikus. Tyrimais taip pat įrodyta, kad statusas, jėga ir populiarumas tarp bendraamžių yra labai svarbi varomoji jėga. Ji ir skatina vaikus tyčiotis.

Bendras vaikų ir jaunuolių, kurie tyčiojasi požymis yra tas, kad jie turi nedaug empatijos. Jie yra apskaičiuojantys ir tam tikrose situacijose pasitelkia savo supratimą apie moralę, – sako ji.

Besityčiojantys gerai supranta socialinį gyvenimą ir tarp žmogiškus santykius. Jie pastebi kituose tai kas juos skaudina ir panaudoja tai patyčiose. Jie daugelyje situacijų demonstruoja gerą socialinę kompetenciją, tačiau nerodo jokios malonės tiems, kuriuos jie engia.

Patyčios yra agresyvus elgesys, kuris žeidžia kitus. Vaikai, kurie tyčiojasi supranta, kad skaudina kitus, bet vis viena tai daro. Tai kartojasi, o tas iš kurio tyčiojamasi susiduria su sunkumais save gindamas.

Vaikai, kurie tyčiojasi , dažnai veikia grupelėmis, kuriose paprastai vienas yra patyčių vadovas. Likusi grupelės dalis turi roles kaip pagalbininkai ir asistentai.

Nepopuliarūs besityčiojantys negauna tokios pačios grįžtamosios naudos kaip populiarūs. Jiems gali būti sunku susirasti draugų, galimai jie kenčia psichiškai. Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, bet iš kurių kiti taip pat tyčiojasi, nesijaučia gerai. Tai nedidelė, bet labai pažeidžiama grupelė.

Tyrimas iš Suomijos rodo, kad sunku pakeisti populiarių besityčiojančių elgesį. Nors ėmusis sistematiškų priemonių bendra patyčių apimtis ženkliai sumažėjo, geriausi rezultatai buvo pasiekti tarp tų besityčiojančių, kurie buvo vidutiniškai arba mažai populiarūs. Populiarių besityčiojančių elgesys liko mažai arba visai nepakitęs. Tai rodo, kad mokykloje ir namuose reikia stengtis užkirsti kelią tiems besityčiojantiems, kurie siekia lyderio statuso ir bando įgyti negatyvaus dominavimo prieš savo bendraamžius rolę.

Mokykla negali viena užkirsti kelio patyčioms. Svarbu į kovą tinkamai įtraukti tėvus. Vaikai yra vaikai, ir jiems reikia pagalbos. Visi suaugusieji turi spręsti problemas ir įsikišti, kai to reikia. Tyrėja Solberg sako, kad jie rengiasi testuoti šveicarišką modelį darželiuose ir su nekantrumu laukia rezultatų. Programoje ypatingas dėmesys yra telkiamas prevencijai ir patyčių valdymui. Jeigu Norvegijos darželiuose ši priemonė pasiteisins, žingsnis į priekį bus žengtas, – sako tyrėja.

Žinomiausias pasaulio psichologas ir televizijos žvaigždė iš JAV Phillipas McGraw dar žinomas kaip Dr. Phil (daktaras Philas) savipagalbos knygoje „Life Code: The New Rules for Winning in the Real World“ („Gyvenimo kodas: Naujos taisyklės padedančios laimėti kovą tikrame pasaulyje“), kalba apie patyčias iš patyčias patiriančio vaiko pozicijos. Jis sako, kad vaikas, kuris patiria patyčias išgyvena vieną iš pačių vienišiausių momentų savo gyvenime. Jis gėdinasi, kad jo niekas nemėgsta, jaučiasi silpnas nes kiti jį užkabinėja, slepia kas vyksta nes bijo, kad tėvai jų nesupras arba sukels tokį triukšmą, kad tik pablogins situaciją. Tokiu atveju daktaras pataria įsiklausyti į vaiko situaciją ir nelėkti į mokyklą tarsi į gaisrą, bet surinkti informaciją ir ramiai bei pagarbiai pasikalbėti su pervargusiais ir mažai apmokamais pedagogais. Jis pataria apklausti vaiką ir jeigu tai tiesa, kad iš jo tyčiojamasi, įtikinti jį, kad jis yra ne vienas ir kad jam padėsite susidoroti su puolimu. Jis nepataria laikytis požiūrio, kad nieko čia nepadarysi ir kad vaikai yra vaikai.

Psichologas Philas McGraw taip pat nurodo ženklus, kurie parodo ar jūsų vaikas mokykloje yra tas kuris tyčiojasi iš kitų. Čia jo nuomonė sutampa su Norvegijos tyrėjų. Jis pastebi, kad toks vaikas greitai supyksta, demonstruoja dominavimą, yra impulsyvus, agresyvus, jam trūksta empatijos, pas jį gali rastis iš kažkur gautų svetimų daiktų.

Psichologas pataria ne tik kalbėti su vaiku, bet rodyti gerą pavyzdį savo elgesiu: prie vaikų nesibarti su partneriu, neleisti, kad vaikas pamatytų jog prieš jus kažkas smurtauja. Vaikui didelę įtaką turi tos pačios lyties gimdytojas ir jų tarpusavio elgesys.

Socialinis antropologas ir profesorius Thomas Hylland Eriksen iš Oslo universiteto atsakė į keletą klausimų apie tyčiojimąsi iš tolimesnės istorinės perspektyvos. Jis pabrėžia, kad be moralės mes neišgyventume, nes netgi pačios protingiausios šimpanzės nesugebėtų pasakyti, kad „mano tėvas buvo neturtingas, bet mažų mažiausiai jis buvo nuoširdus“.

Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, bet apskritai paėmus galiu teigti, kad tie kurie nukrypsta nuo normos visada turi problemų. Būtent dėl to, kad jie nėra tokie kaip visi. Jie yra blogiau socialiai integruoti nei kiti. Nukrypimas nuo normos visgi gali būti traktuojamas kaip negatyvus arba kaip pozityvus dalykas. Menininkai, pavyzdžiui, yra tam tikros rūšies nukrypėliai, sako socialinis antropologas.

Didžiąją istorijos dalį mes buvome medžiotojai ir rinkėjai. Tokiose visuomenėse galėjo būti per brangu ir nepraktiška globoti individus, kurie negalėjo eiti ir rinkti maisto. Po žemdirbystės revoliucijos viskas pasikeitė. Buvo pagaminta maisto perteklius ir žmonės, kurie buvo ekonomiškai neproduktyvūs buvo nesunkiai išmaitinami. Daugelis tokių visuomenių jau buvo valdomos senų žmonių, kurie buvo nustoję gaminti produktus. Mūsų laikais gebėjimą rūpintis žmonėmis, kuriems reikia daugiau globos, laikome civilizacijos pažanga. Mes reikalaujame kad su jais būtų elgiamasi kaip su lygiaverčiais visuomenės atstovais.

Žmonės yra linkę iš ko nors pasityčioti ir kalbėti apie kitą žmogų iš aukšto. Ar tai yra mūsų instinktas, kurį paveldėjome iš ankstesnių laikų? O gal tai yra iš prigimties tam, kad išgyventume ir įsitvirtintume?

Mes visi taip kaip ir kitos gyvybės rūšys patiriame selektyvųjį spaudimą. Kai senais laikais seni, silpni ir sergantys būdavo paaukojami arba paliekami miške, tai buvo dėl to, kad ne visi galėjo išgyventi, nes trūko maisto ir kitų resursų. Skirtumas yra dar ir tas, kad mes turime moralės normas. Net ir pati protingiausia šimpanzė negalėtų pasakyti, kad jos tėvas nors ir buvo neturtingas, bet mažų mažiausiai buvo nuoširdus. Viena aišku, kad svarbiausia priežastis dėl ko moraliniai principai buvo išvystyti yra ta, kad be jų mes būtume neišgyvenę. Be moralės mus valdytų mūsų primityviausi ir žemiausi instinktai. Net skandalingas britų biologas Klintonas Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins) savo knygoje „The Selfish Gene“ („Savanaudiškas Genas“) pripažino, kad žmonės sugebėjo sukilti prieš savo „egoistiškus genus“ ir kad tai buvo būtina padaryti.