Apie supratimo, priežiūros ir nuolatinės pagalbos poreikį, ko gero, prabiltų mažuma. Vis dėlto, tai vienintelės priemonės, kurių imdamiesi galime pristabdyti nusikalstamumą, kuris mūsų šalyje nėra linkęs mažėti.
Akistata su nežinia
„Įsivaizduokite. Atsisėdote į įkalinimo įstaigą penkiolikos, o išeinate dvidešimt ketverių. Nuo ko pradėsite gyvenimą?“ – klausia Almontas Atkočaitis, resocializacijos skyriaus viršininkas, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje.
Ir iš tiesų, dauguma nusikaltusiųjų išėję laisvėn neturi būsto, išsilavinimo, jais besirūpinančių žmonių. Tikėtina, kad jie nė nematė normalaus gyvenimo modelio.
„Išėję į gatvę jie nė nežino, kaip iš taško A į tašką B nuvažiuoti, – dalinasi Sigita Baltaduonė, Vilniaus Bernardinų parapijietė, jau vienuolika metų lankanti ir padedanti nuteistiesiems Lukiškėse, – jiems sudėtingos elementarios, gyvenimiškos užduotys, ką jau kalbėti apie svarbiausias paieškas: kur priglausti galvą ir kaip mokėti už tą gyvenimą“.
Sukimasis uždarame velnio rate
Anot S.Baltaduonės, kitas šokas, kurį patiria į laisvę po ilgo laiko išėjęs žmogus, yra atsakomybių ir įsipareigojimų suvokimas. Kalintieji dažnai įpranta būti absoliučiai aprūpinti būtiniausiais dalykais. Suvokti kaip funkcionuoja visuomenė tampa bene sunkiausia užduotimi.
„Kasdien eiti į darbą, gauti mažą algą. Jiems labai dažnai pasidaro sunku ir pradedama mąstyti apie lengvesnį būdą gauti pinigų. Negalime dėl to teisti, juk jie neturi jokių darbinių įgūdžių, jiems sunku apčiuopti savo įsipareigojimus“.
Kita priežastis, vėl privedanti prie nusikalstamų veiklų, yra aplinka. Reikia nepamiršti, kad dauguma kalinčiųjų atvyksta iš globos namų ar asocialių šeimų. „Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje vaikai lankomi labai retai ir dažniausiai visada tie patys keli. Nenuostabu, juk jaunimo čia yra iš visos Lietuvos. Kai kurie artimieji neturi už ką bilieto kelionei į Kauną nusipirkti, o kiti… na, yra tekę kai kurių tėvų ir neįleisti, nes atvyko neblaivūs. Tai įsivaizduokite, kur šiems vaikams tenka grįžti“ – pasakoja A. Atkočaitis.
Tačiau kartais net turėdami pasirinkimą, žmonės grįžta į nusikaltimus skatinančią aplinką. Į laisvę išeinančiojo psichologinė būsena dažnai yra nestabili: jis jaučia didžiulę socialinę baimę ir stresą dėl laukiančios atskirties. Laisvėje jie jaučiasi tarytum visi juos mato ir neva gali išskaityti jų istoriją.
S.Baltaduonė dalinasi prisiminimais apie motyvuotus kalinius, kurie išėję į laisvę bijojo net ir gatvę neleistinoje vietoje pereiti. Tačiau psichologinis spaudimas, atstūmimas darbo rinkoje, vos tik pamačius įrašą gyvenimo aprašyme, sunkumai susirandant draugus pastūmėja žmogų grįžti į tą aplinką, kurioje jis yra priimamas toks, koks buvo.
Svarbu suteikti šansą
„Prieš važiuodamas čia, klausiau savęs, ar man tikrai verta švaistyti savo brangų laiką jums? Ką jūs tokio padarėt? – klausė žinomas atlikėjas Julius Podlipajevas (Omerta) jo paklausyti susirinkusiam jaunimui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, – nieko gero jūs nepadarėt. Tačiau aš tikiu, kad kiekvienas turi šansą“.
Išėję į laisvę žmonės susiduria su visuomene, kuri nėra nugalėjusi savo pykčio, keršto troškimo nutaikyto į buvusius nusikaltėlius. Dėl to visuomenė saugesnė netampa. Laiku tinkamos pagalbos nesulaukęs nuteistasis laisvėje griebiasi veiklų, kurios ir atvedė jį į įkalinimo įstaigą. Būtina sąlyga grįžtamumui į kalėjimą sustabdyti yra suteikti jiems šansą kitokiam gyvenimui, padedant integruotis į visuomenę.
Julius Podlipajevas leido jaunimui išgirsti jo paties istoriją. Jaunystės kryžkelėse priėmus teisingus sprendimus, atlikėjui neteko atsidurti vietoje, kur, jo paties žodžiais tariant, „tokios aukštos sienos ir tik paukščiai laisvi“.
Atlikėjas savo pavyzdžiu siekė įkvėpti jaunuolius, teigdamas, kad kiekvienas turi pasirinkimą gyventi kitaip. Taip pat dalijo įvairius gyvenimiškus patarimus, kurių svarbiausias – nešvaistyti laiko net ir kalint.
„Atraskit, kur esate geri, tobulėkit, ir išėję tikrai neprapulsit“, teigė Omerta. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus darbuojai vieningai kalbėjo, jog žymių žmonių apsilankymas ir atvirumas stipriai skatina jaunimą pokyčiams. „Viskas iš realaus gyvenimo, o dargi iš žinomesnio žmogaus, kur jie įžvelgia sąsaja su savo gyvenimais tampa jiems motyvacijos kabliuku“, sako Edita Simonavičiūtė, resocializacijos skyriaus darbuoja Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje.
Į visuomenę per žmogišką ranką
„Įkalinimo įstaigose vyksta intensyvi socializacija ir su nusikaltusiais daug dirbama, tačiau išėjus patenkama į visai kitą terpę… kurioje neretai grįžtama nuo ko pradėta“, – sako E. Simonavičiūtė.
Informacija apie išėjusių į laisvę jaunuolių gyvenimo vingius pataisos namų nebepasiekia, ypač jei kalbama apie pilnamečius. Egzistuoja įvairių organizacijų, kaip pavyzdžiui, jaunimo centrai, jaunimo garantijų iniciatyviniai projektai, kurie tarsi perima darbo su tokiu jaunimu estafetę, yra atviros kiekvienam paklydusiajam, kadangi ten nesvarbių klausimų paprasčiausiai nėra.
Tačiau anot S. Baltaduonės dažnai to nepakanka, kadangi ne visada žmonės išėję į laisvę randa kelią į tokias organizacijas. Svarbiau yra bendravimas, kai asmeniniu pavyzdžiu parodoma, kaip elgiamasi kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, kaip mezgamas pagarbus bendravimas.
„Draugės negali suprasti, kad pusę gyvenimo kalėjime praleidusi žmogų parsivedžiau namo, padariau jam šventę, kad jis išėjo į laisvę, padovanojau jam pirmą piniginę ir net pinigėlį įdėjau, – atvirauja S. Baltaduonė. Kaliniai labai jaučia, kai su jais bendraujama iš pareigos, o ne „atvira širdimi’’.
Pastarąjį bendravimą jie labai vertina ir dažnai „stiebiasi it tie daigeliai link saulės“. Anot S. Baltaduonės, svarbu suvokti, kad kiekvienas nuteistasis yra toks pats žmogus kaip ir mes, tik neturėjęs tokių pat sąlygų augti, mokytis ir suvokti apie pasaulį.
Galimybės savanoriauti
S. Baltaduonės mintis puikiai atliepia VšĮ „Integracijos Centras“ įgyvendinamo Erasmus+ projekto „Climb-Over“ projekto sukurta SUPERbičiulystės programa. Užmegzti SUPERbičiulystę reiškia neribotą savanorišką veiklą, kurios metu suaugęs žmogus savanoris skiria dalį savo laisvo laiko bendravimui su į laisvę iš įkalinimo įstaigos išeinančiu jaunuoliu.
Atvirais ir nuoširdžiais pokalbiais, turininga veikla, kryptingais užsiėmimais ir paties pavyzdžiu, SUPERbičiulis tampa didžiausiu pagalbininku profesinio kelio paieškose, vidinių stiprybių puoselėjime ir atsparumo neigiamai aplinkos įtakai auginime.
Šią savaitę taip pat startavo aukščiau minėto projekto renginių ciklas, skirtas nusikaltusio jaunimo integracijai skatinti. Projektu siekiama padėti bene labiausiai stigmatizuojamai visuomenės grupei – nuteistiesiems.
Įvadinio renginio metu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose bausmę atliekantis jaunimas aktyviai įsitraukė į atvykusių jaunimo darbuotojų jiems pravestas veiklas ir pademonstravo didelę motyvaciją prisijungti prie būsimų savaitinių veiklų įvairaus pobūdžio veiklų – krepšinio, teatro improvizacijų, kūrybinių dirbtuvių, stalo žaidimų ir kitų renginių, suvienysiančių jaunimą iš laisvės ir nuteistuosius jaunuolius.
