Ji nesidžiaugia gyvenimu, nebelaiko jo prasmingu. Tai – tipiško „Sidabrinės linijos“ pašnekovo pavyzdys.
„Sidabrinė linija“ – tai trejus metus veikiantis socialinis projektas, teikiantis nemokamą draugystę, bendravimą ir pagalbą telefonu vienišiems garbaus amžiaus žmonėms. „Sidabrinės linijos“ projektą vykdo ir administruoja M.Čiuželio labdaros ir paramos fondas.
Apibendrindami nuo 2016 m. įgytą patirtį jie atliko savo pašnekovų emocinių poreikių, socialinės gerovės ir pasitenkinimo teikiama paslauga vertinimo tyrimą, kurį pristatė ataskaitoje.
Tipiško pašnekovo paveikslas
Tipiniai „Sidabrinės linijos“ pašnekovai yra socialiai apleistos 70–80 metų moterys, našlės, gana aukšto išsilavinimo, turinčios keletą vaikų, tačiau gyvenančios vienos mieste, bute.
Senjorai stokoja draugiško, tikro ir nuoširdaus ryšio, kurio vyresniame amžiuje itin trūksta.
Dauguma patiria didesnės socialinės įtraukties stoką: socialinės vienatvės požymiai būdingi 51,5 proc., emocinės vienatvės – 60,3 proc., nepriklausymas draugų ratui ir silpni ryšiai su aplinkiniais būdingi 66,3 proc. apklaustųjų.
Žmonės iki 70 m. amžiaus jaučiasi laimingesni nei vyresniųjų – 71–90 m. amžiaus – grupė, o gyvenantys kaime – laimingesni už miestiečius ar vienkiemių gyventojus.
Dėl sumažėjusio socialinio aktyvumo, silpstančių fizinių jėgų, baimės dėl savo sveikatos ir pasitikėjimo savimi stokos tapo psichologiškai pažeidžiami ir pateko į depresija sergančių ar polinkį sirgti turinčių žmonių rizikos grupę.
Beveik kas ketvirtam gali būti įtariama sunki depresijos forma: šie pašnekovai patiria nerimą, neviltį, nesidžiaugia gyvenimu ir nelaiko jo prasmingu – jiems gali būti reikalinga skubi profesionali psichologinė pagalba.
Žodžiai spaudžia ašaras
„Sidabrinės linijos“ pašnekovų mintys ir pasisakymai apie jų situaciją spaudžia ašaras.
„Žmonės nežino, jie net neįsivaizduoja, kaip senatvėje gali pasikeisti gyvenimas. Prieš tai turi vyrą, šeimą, darbą, sukiesi namuose, nuvažiuoji į sodybą tėviškėje, lipdai, dalyvauji keramikos parodose, o dabar – tik viena ir viena, dieną naktį...“, – sako 88 m. Elena iš Vilniaus raj.
„Linksmiau, kai vis pasišneki, o tai gyveni kaip vilkas. Sakau, ir kalbėti kitaip galiu pamiršti. Labiausiai ryte norėčiau pasikalbėti, nes vis atsikeliu ir apsiverkiu“, – tai 86 m. Stefanijos iš Vilniaus žodžiai.
Galimybė išsklaidyti vienatvę
Susirasti bendramintį draugystei telefonu ryžtasi dėl įvairių priežasčių.
Dauguma dėl stokos – vienišumo, liūdesio, žmogiško artumo, artimos sielos ilgesio, jausmo, kad yra svetimi, noro pasiguosti, sulaukti dėmesio, psichologinės pagalbos, išsakyti rūpesčius, būti išklausytam.
Kiti dėl pertekliaus – troškimo bendrauti, draugauti, dalintis, kitiems padėti.
Kai kurie tam ryžtasi iš smalsumo – tiek noro sužinoti, kas yra „Sidabrinė linija“, tiek ir noro pažinti kitaip mąstančius žmones, praturtinti save.
Yra tokių, kurie tą daro iš praktinių sumetimų – galimybės kalbėtis telefonu nemokamai; užsitikrinimo, kad kas nors praneš giminaičiams, jei sušlubuos sveikata, ar ištiks mirtis.
Žmonės pabrėžia, kad svarbia gyvenimo dalimi jiems tampa pokalbio laukimas, ruošimasis jam. Džiaugsmą suteikia vien žinojimas, kad pokalbis įvyks.
Trūksta artimųjų dėmesio
Atsakymai į klausimą „Kaip dažnai leidžiate laiką su draugais, giminėmis ir kaimynais? „ atskleidė, kad subjektyviu respondentų vertinimu jie retai leidžia laiką su artimaisiais, draugais bei kaimynais – 73,1 proc., o kas penktas tyrimo dalyvis (21,2 proc.) teigė niekada savo laisvalaikiu nesidalinantis su artimesniais žmonėmis. Ir tik 26,9 proc. apklaustų pašnekovų teigė dažnai leidžiantys laiką su sau svarbiais žmonėmis.
45,2 proc. džiaugėsi bent kartą per savaitę sulaukiantys giminaičių vizito, trečdalį aplanko kaimynai, 22,1 proc. respondentų – įvairių vizituojančių tarnybų darbuotojai: paštininkai, socialiniai darbuotojai, lankomosios priežiūros specialistai.
Tyrimas atskleidė šokiruojantį paradoksą: nors beveik 81 proc. pašnekovų save vertina kaip bendraujantį žmogų, teiginiui „aplink yra žmonių, su kuriais jaučiuosi artimas“ pritaria vos 30 proc. apklaustųjų.
Šiuos vertinimus galima aiškinti taip, kad su lankančiais įvairių tarnybų darbuotojais respondentai artimo ryšio nejaučia, o artimieji juos lanko retai.
Iš tų pašnekovų, kurie turi vaikų ir jaučiasi vieniši (neturi su kuo atvirai pasikalbėti), beveik pusė (47,6 proc.) per savaitę iki tyrimo nesulaukė artimųjų vizito.
Atsižvelgiant į tai, galima iškelti keletą prielaidų: pirma, artimieji gyvena kituose miestuose ir / ar užsienyje ir neturi galimybės dažnai lankyti savo vyresnio amžiaus giminaičių; antra, vaikai lanko tėvus verčiami pareigos jausmo, bet artimo ryšio su jais nepalaiko.
