Dėl to vienas svarbiausių žingsnių žmogui, pajutusiam, jog jį traukia ne priešinga, o ta pati, lytis, turėtų būti to pripažinimas ir atsivėrimas – bent jau patiems artimiausiems žmonėms.
„Savo homoseksualumą suvokę žmonės dažnai jaučia kaltę ir gėdą, kad yra kitokie, tarsi nepateisina artimųjų lūkesčio suskurti tradicinę šeimą. Patiria daug streso ir baimės, kad nesužinotų kiti, nes bijo pasmerkimo, nepriėmimo.
Tačiau neatsiskleidę patiria įtampą ir dėl to, kad turi gyventi kažkokį dvigubą gyvenimą, slėptis, o klausinėjami heteroseksualams natūralių klausimų apie antrąją pusę, vaikus – meluoti.
Nuo šios įtampos gali išsivystyti depresija, nerimas, visa tai padidina savižudybės riziką“, – pasakoja E. Čiūras.
Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, homoseksualumas nėra nei prisigalvojimas, nei mada, nei, juo labiau, liga, to nereikia gydyti – tai tiesiog kitokia seksualinė orientacija. Ir labai svarbu, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo savo seksualinės orientacijos, jaustųsi gerai.
Geresnę homoseksualių žmonių savijautą gali lemti jų atsiskleidimas artimiems ar kitiems žmonėms, kuriems nori atsiskleisti. Tačiau, gydytojo teigimu, tai yra sudėtingas sprendimas žmogui, todėl šiam žingsniui reikia pasiruošti.
Apsiskleidus ateina palengvėjimas
„Asmens sveikatos klinikos“ gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, atsiskleidimas tampa labai dideliu lūžiu homoseksualių žmonių gyvenime, tik labai individualu, kada tai padaryti ir kaip plačiai. „Po atsiskleidimo žmogus dažniausiai pamato, kad tikrai ne visi jį atstūmė – atsiranda palaikančiųjų, o kažkas galbūt pasidalina ir panašia patirtimi.
Ateina palengvėjimas, kad nebereikia meluoti, jog esi tas, kas nesi. Lieka mažiau nepatogių klausimų – juk net ir nežinodami aplinkiniai dažnai kažką įtaria ir tarsi juokaudami bando išklausti. Neretai tokie juokai tokie juokai nebūna jaukūs nė vienai pusei“, – teigia gydytojas.
Tiesa, kai kurie homoseksualūs žmonės galbūt niekuomet ir neatsivers – tai labai individualu. Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, žmogus nusprendžia atsiverti, kai prieina tam tikrą ribą – atsibosta slėpti ar sunku pasidaro, kai sutinka antrąją pusę.
Vieni tai padaro spontaniškai, kiti – planuoja. Bet kuriuo atveju svarbu jaustis pakankamai tvirtai priimti ir atremti bet kokią aplinkinių reakciją – net jeigu tai būtų naujienos nepriimantys tėvai.
„Kalbantis su tėvais, svarbu pasirinkti laiką, taip pat neutralią aplinką. Nereikėtų pradėti šio pokalbio, jeigu yra konfliktinė situacija šeimoje, įtempti santykiai. Ir svarbu pasiruošti priimti tai, kad tėvų reakcija gali būti bet kokia.
Reikėtų priimti tai, kad tėvams gali reikėti laiko gautą informaciją priimti ir su ja susitaikyti. Pagalvoti, ką darysiu, jeigu reakcija bus neigiama, jeigu tėvai manęs vis tik nepriimtų. Jeigu tėvai yra aiškiai homofobiški, pasisako itin griežtai, galbūt pokalbio metu kartu turėtų dalyvauti ir palaikyti žmogus, kuris jau žino“, – pataria psichiatras, psichoterapeutas E. Čiūras.
Tolerancija Lietuvoje tikrai didėja
„Asmens sveikatos klinikos“ gydytojo teigimu, ideali tolerancija visuomenėje – siekiamybė – turėtų būti tokia, kad homoseksuali pora viešumoje galėtų jaustis patogiai.
„Visi esame lygūs ir lygiaverčiai. Kiekvienas žmogus turėtų jaustis gerai būdamas toks, koks yra, ir nereikėtų jam slėptis ir bijoti, jog kažkas kažką pasakys. Lietuvoje tolerancijos dar tikrai trūksta, tačiau situacija per pastaruosius kelerius metus gerėja. Prie to veikiausiai prisideda ir seksualinių mažumų bei juos palaikančiųjų eitynės, ir apskritai atviresnis dialogas visuomenėje“, – teigia E. Čiūras.
Pasak jo, bet kokios priemonės geros, kurios yra taikios ir ugdo visuomenės toleranciją. O geriausias tolerancijos apibrėžimas, gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, yra priešingos nuomonės ir įsitikinimų gerbimas.
„Kitokią nuomonę galime turėti visi, tačiau svarbu gerbti kito nuomonę – kitas juk taip pat kaip aš turi savo jausmus ir norus“, – sako E. Čiūras.
