Kunigas žino ne vieną atvejį, kai, porai pradėjus lauktis vaiko, vyras jo norėjo, o moteris – ne. Būna, kad vyras sako, jog tikrai nori būsimu vaikeliu rūpintis, o moteris jam atsako: „Gerai, kad tu toks kilnus, bet man vaikelio nereikia, aš tam dar nepasiruošusi“, ir pasielgia taip, kaip norisi jai pačiai.
Pasak R.Doveikos, tikrai yra skyrybų, įvykusių būtent dėl šios priežasties. „Jei toks vyras paduotų moterį į teismą, teigdamas, kad norės savo vaiką augintį vienas – ar teismas jį apgintų? Ir apie kokią lyčių lygybę mes tuomet kalbame?“, – sakė R.Doveika.
Pasak jo, visi abortų šalininkai bijo kalbų apie tai, kad nėštumo nutraukimui reikėtų ir vyro sutikimo, ir, kai apie tai pakrypsta kalba, pradeda vyrus kaltinti tuo, kad yra abejingi vaikams, prasigėrę ar degradavę. Bet juk ne vienas vyras ir degradavo dėl to, kad negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo biologinis kūdikis buvo abortuotas.
Tenka viešojoje erdvėje matyti jaunas merginas, kurios teigia: „Mano kūnas – mano nuosavybė“. R.Doveika tokiai merginai sakytų, kad ji teisi, su savo kūnu ji gali daryti, ką nori. Bet kai jos įsčiose atsiranda nauja gyvybė, besitikinti jos malonės – moteriai atsiranda pareiga užtikrinti kito žmogaus teises ir juo rūpintis.
Taip R.Doveika šnekėjo Seime vykusioje konferencijoje „Žmogaus orumas gyvybės ir mirties akivaizdoje“, skirtoje Gyvybės dienai Lietuvoje paminėti. Renginio iniciatorius – Žmogaus teisių komiteto narys Andrius Navickas, konferenciją globoja Vilniaus arkivyskupas J.E. Gintaras Grušas.
Taip pat konferencijoje pasisakė vienuolė sesuo Gabrielė Aušra Vaisiliauskaitė, akcentavusi, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir baigiasi natūralia oria mirtimi. Pasak vienuolės, dauguma žmonių eutanazijos norėtų todėl, kad bijo tapti našta šeimai, bijo būti apleisti. Vadinasi, eutanazijos poreikis – socialinė problema, ir, jei žmonėmis senatvėje bus tinkamai rūpinamasi, jie to nenorės.
Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė papasakojo, kad kartais moteris, sužinojusias apie neplanuotą nėštumą, ištinka krizė, o krizę išgyvenantis žmogus gali priimti neapgalvotus sprendimus. Moterys, kurios ryžtasi neplanuoto vaikelio susilaukti, vėliau juo džiaugiasi.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos atstovo dr. Alvydo Benošio pasisakymas buvo kiek kitokio pobūdžio. Jo tema – „Palaidotieji valstybės lėšomis (1994-2018 m.)“. Lietuvoje valstybės lėšomis palaidojami iki 1 proc. žmonių – kai kurie jų lieka neatpažinti, kiti artimųjų neturi arba jų nepavyksta rasti, na, o kai kuriais atvejais artimieji juos laidoti atsisako. Pagrindinė priežastis – jie neturi tam lėšų, o kai kuriais atvejais jie teigia, kad nepalaikė su mirusiuoju ryšių.
