Kunigas pastebi, kad lietuviai, nors gyvendami daug geriau negu bet kada, kai švenčių stalai lūžta nuo valgių pasirinkimo gausos, yra nepatenkinti. Jie keikia valdžią ir renkasi emigracijos kelią, tačiau vis dažniau pamiršta tikrąsias vertybes ir paprasčiausią pagarbą vieni kitiems.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir R.Doveikos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kunige, jūs pastaruoju metu labai daug keliaujate po Lietuvą, susitikinėjate su įvairiausiais žmonėmis. Gal jums susidarė įspūdis, kokia šiuo metu yra Lietuvos visuomenė?
– Žmonės yra įdomiame laikotarpyje – apsisprendimas, pasirinkimas, galbūt dar savotiškas išsivalymas nuo vakar dienos, daug dešimtmečių skiepyto mąstymo, kad visi kiti už tave turi padaryti. Tiesiog pakelk ranką, nueik prie balsadėžės, mokėk pareikalauti, treptelėk koja ar tiesiog būk. Tas visuomenės virsmas, kuris pareikalauja asmeninio indėlio, asmeninės atsakomybės, asmeninio dalyvavimo ir sąmoningumas, kuris formuojasi žmonėse, teikia daug vilčių ir džiaugsmo.
Mes visi matome, kad žmonės, kuriems pritrūksta drąsos tokį žingsnį žengti, ir gyvena vien tik gaunančiojo sąmonės gyvenime, kad už mane visi turi viską padaryti. Jeigu socialiniame būste gyvenu – man jo tvarkytis nereikia, nes tai socialinis būstas. Jeigu visą gyvenimą kaupiau savo senatvei, senatvėje negi išleisiu, ką taupiau, – tada reikia visą socialinį gyvenimą savotiškai ant blakstienos statyti, kad man turite padėti, nes aš esu tokiame amžiuje.
Mes puikiai matome visokiausias nuomones, pragyvenome iki šių švenčių ir streikus, ir susipriešinimus, ir poreikius. Ir tuo pačiu – tam tikri laisvės dalykai. Taip, šiandien esame Europos Sąjungos valstybė, galima savo verslą registruoti užsienyje, galima savo krašto žmones įdarbinti, jiems mokėti minimumą, nes kitų galimybių galbūt nepadaro. Galima pelną išvežti iš Lietuvos ir jį investuoti į kitas užsienio šalyse esančias kompanijas. Tarp tos laisvės ir galimybių, šiandien, lankydamas žmones, suprantu poreikį atsigręžimo į bendrąjį visuomenės gėrį. Ne visa tai, ką galiu, privalau padaryti. Ir kiek turiu drąsos galėdamas pasirinkti, galbūt pasirenku menkesnį ar mažesnį grūdą sau, bet kitas grūdas tampa būtent mūsų visuomenės, bendruomenės bendruoju gėriu.
Tarp laisvės ir bendro gėrio irgi vyksta formavimasis. Formavimasis vyksta taip pat ir žmonių sąmonėje. Kiek kartų tenka prašyti žmonių, kad nustotume verkšlenti. Esame karta, kuri, pripažinkime, šiandien nebūtume tai, kas esame, – esame vien tik dėl to, kad vakar mūsų tėvai ir seneliai tiesiog kvepėjo tvarto kvapu. Mes šiandien esame galintys gyventi miestuose, važinėti po pasaulį, turėti automobilius ar net kituose kraštuose dirbti ir išlaikyti savo šeimas.
– Ir sakyti, kad ten geriau.
– Taip. Vien dėl to, kad mūsų kelios kartos kvepėjo tvartu. Šiandien, ypač po popiežiaus vizito ir šių metų sandūroje, kai kalbiesi su žmonėmis, akcentuoji tą dalyką: nesigėdyti. Nesigėdyti savo tautos, tautos istorijos. Esame žemdirbių kraštas. Kas mes tie miestiečiai esame, kas mes vilniečiai esame, kurie penktadienį išvažiuojame iš Vilniaus namo į kaimus ir miestus, miestelius.
Nesigėdyti reikia tam, kad galėtume dar kartą apsispręsti vienas už kitą. Švenčiam nuostabiausias metų šventes – tikėjimo, tradicijų, bendrystės šventes, kuriose dar vis kartais prasismelkia stalo gausa arba dovanų skaičius, o ne santykis, kurį, tikiu, pamažu perims santykio ir bendrystės poreikis. Bet iš tikrųjų – apsispręsti už save.
– Paminėjote, kad mes esame palikuonys žmonių, kurie gyveno labai sunkiu laikotarpiu. Jeigu pabandytume palyginti mūsų senelių ar prosenelių ir dabartines šventes, skirtumas būtų didelis?
– Tikrai atrastume daug nuostabių dalykų ir daug tęstinumo. Mes esame paveldėtojai. Nežinau, kiek šiandien išsilavinusiam, save gerbiančiam, inovatyviam žmogui į jo žodyną tinkantis žodis yra malonės žodis. Nes mes visi esame iš malonės. Mūsų tėvai, seneliai priėmė labai gražius sprendimus į ateitį, būdami alkani, jausdami karo šmėklą, tremčių baimę.
Juk vagonuose į Sibirą važiuojant, vežant lietuvius, ten labai greitai pasimetimą, sumaištį pakeitė ramybė, savigarba, tautinė savimonė, orumas. Ašaras pakeitė malda ir akordeono garsas, dainos, giesmės, maldos. Kiek mūsų senelių ir prosenelių apsisprendė Sibire gimdyti vaikus, tuoktis, jie švęsdavo šventes. Galbūt kažkas, iš įšalo žemės išsikapstęs sušalusią samanų kuokštelę, kur buvo turbūt pati saldžiausia gyvenime suvalgyta plotkelė Kūčių vakarą.
Ką darė Sibire esantys mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Jie, gaudami kelis šimtus gramų šlapios duonos, kurios svorį daugiau sudarė vanduo ir pjuvenos, o ne grūdai ir miltai, gebėdavo atsignybti gabalėlį šlapios duonos, gamindavo rutuliukus, verdavo ant siūlo – darydavosi rožančių, kad Kūčių vakarą barake jie galėtų sukalbėti maldą už Lietuvą. Jie Sibire laimino savo kraštą, meldėsi už laisvą Lietuvą, nors patys buvo šešėliais pavirtę.
Ir 2018 m. Kūčios Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje, mūsų pertekliuje. Atsiprašau, pavartosiu šitą žodį – nemažai mūsų turbūt ir čepsėjom prie stalo sėdėdami, turėjome didžiausią dilemą, ar rinktis šalto ar karšto rūkymo žuvį, ar mėsą valgysiu. Priekaištavom valdžiai, kad neleidžia laiku nusipirkti alkoholio ir sumažino šiek tiek buteliukus. Bet kas buvo ciniškiausias momentas – kiek šiemet, 2018 m. Kūčių ir Kalėdų proga, katalikų ar krikščionių, arba geros valios žmonių, kurie šventė metines šventes, gyvendami būtent taip ir valgydami tiek, keikė Lietuvą, savo kraštą? Aš nežinau, kiek mūsų šeimose per šitas šventes buvo sukalbėta maldų už Lietuvą, savo miestą, savo kaimelį, seniūną, merą, prezidentą, savo rinktą Seimo narį. Kiek mes šiandien esame įnešę savo asmeninio, vidinio dvasingumo į bendrąjį visuomenės gėrį.
Ir kai matai, kad šie du kraštutinumai, kurių nepaneigsi, nes istorija byloja, kad Sibire taip elgėsi mūsų tautiečiai – iš šlapios duonos gaminosi rožinį ir meldėsi už Lietuvą – nepaneigsim tos tiesos. Kiek mes tikrai turėdami, nestokodami, o tas problemas, su kuriomis susiduriame, įmanoma išspręsti ne valdžios koridoriuose, ne įstatymų raidėse ir ne Seimo narių skaičiumi Seimo plenarinių posėdžių salėje, bet mūsų atsigręžime vienas į kitą, pastatant tarp manęs ir tavęs bendrojo gėrio medį, mūsų susitikimo medį, tautos gyvasties medį, išsispręstume tas problemas.
Bet taip pat nepaneigsime tos tiesos, kad šių metų krikščioniškų švenčių dienomis mes keikiame savo kraštą, Lietuvą, o turbūt retas kuris, net ir politikas, savo kalboje išdrįso, pats būdamas tikintis žmogus, viešai pasakyti: „Dieve, laimink šitą kraštą, kad mes turėtume klestėjimą ir bendrą ateitį.“
– Jūs sakote, jog dabar formuojama sąmonė, kad visur gerai už Lietuvos ribų, o Lietuvoje negali būti laimingų žmonių. Tai jaučiasi? Ar tai formuojama iš valdžios pusės, ar visuomenė nelabai supranta, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti?
– Taip. Jaučiasi. Manau, kad mūsų žmonių gyvenime yra įvykęs įdomus lūžis. Dabar yra pakelta gyvenimo kokybės kartelė. Dabar nebeužtenka gyventi gerai. Mes, kaip Lietuva, save tapatiname su Vakarų pasaulio šalimi, bet dar turime bambalinio alaus taros mąstymą, kad mums dar yra labai svarbu, kad būtų alkoholis tik vieno plastmasiuko nuplėšime. Mes negalime gyventi be imituojančio alkoholio butelio savo vaikams, nes tai neįmanoma, tai pažeidžia kažkieno interesus, rinkas, laisvą prekių judėjimą. Tie, kas nori laikyti bambalinio mąstymo Lietuvos žmogų, visą laiką investuos į pataikavimą, tokį mąstymą norinčius išsaugoti žmones. Jie visuomet bus kliuvinys ir ieškos krislelio kitame žmoguje, kuris bandys visą šitą mąstymą atstovėti ir ją keisti, transformuoti.
Kadangi dabar visi gyvena gerai, atsirado naujas poreikis – dabar reikia gyventi turtingai. Ir kai yra užkelta ši kartelė, dabar mes ir matome šituos visus dalykus, kad mūsų santykius užgožia mainai, kad mūsų laiką, skirtą bendrystei, užgožia kažko siekiamybė. Mes pradėjome vartoti santykius, daiktus. Mes įėjome į vartotojiškos visuomenės pagreitį, vilkelį, sukamą ratu, kuriame, jeigu neturiu tvirto vertybinio stuburo, jei esu stokojantis kvėpuoti abiem plaučiais, kvėpuoju tik turėjimo plaučiu, bet nekvėpuoju savo dvasingumo plaučiu, jei man neužtenka turinio, o reikia kiekio, tada natūralu. Ši kartelė gyventi turtingai žmogų gali privesti iki to, ką matome, – depresijos, savižudybės, vienišumo, atskirties, nevilties.
– Jums tuomet pasakytų: koks ten dvasingumas ar gėris, kai pilvas gurgia. Sutikite, labai daug žmonių Lietuvoje gyvena skurdžiai ir jiems trūksta pinigų net būtiniausiems dalykams. Dėl to ir vyksta emigracija – tiesiog žmonės neturi pasirinkimo.
– Bet visi šitie dalykai yra būtent dėl to, kad mes neturime bendrojo visuomeninio gėrio, kaip gyvybės medžio savo tautos centre, į kurį mes laisvai ateiname, atnešdami savo indėlį. Jeigu pramogų pasaulio žmonės, kurie sukuria įmonėms šventes, kai kuriose televizijos laidose šiemet gyrėsi, kad įmonės vakarėlis atsiėjo 80 tūkst. eurų ant žaisliukų, šou... Vadinasi, įmonės, veikiančios Lietuvoje, gali skirti savo darbuotojams ne algas padidinti, ne į pensijų fondą investuoti, ne vaikų užimtumą kažkaip organizuoti, bet 80 tūkst. išleisti vakarėliui.
– Kitaip sakant, pragerti ir pravalgyti.
– Turbūt. Tai irgi kažką pasako. Mes galime būti laisvi, galime įmones registruoti užsienyje, pelną susimokėti užsienyje, savo žmones laikyti už minimumą ir paskui metų pabaigoje deklaruoti: štai kokie mūsų įmonių pelnai. Ir, galbūt, sukaupto pelno dalį investuoti į kitas užsienio šalyse esančias tam tikras sistemas, parduotuves, vaistines, prekybos centrus, ir taip kurti savo gerbūvį.
Viskas priklauso nuo to, kokį mes žvilgsniu žvelgiam vienas į kitą. Mes esame tokia unikali tauta, kad mes savo tautoje vienišumo, nepritekliaus, alkanumo problemą galime spręsti labai paprastai, tik turime suprasti vieną paprastą dalyką. Per šias šventes labai dažnai keliaudamas žmonėms sakiau tokį sakinį: jeigu nori pradėti tikėti į Dievą, privalai pirmiausia išmokti tikėti žmogumi. Kiek turi savo gyvenime žmonių, kuriais tikrai tiki? Kiek žmonių tau galėtų į akis pasakyti, kad aš tikiu tavimi. Jei nori pradėti tikėti į Dievą, turi išmokti tikėti žmogumi ir pats būti patikimu. Kiek mes turime savo kasdienybėje patikimų žmonių, kur privati nuomonė lieka privati nuomonė, kur jei aš tau pasakiau, niekada bus išskelbta tautoje, socialinių tinklų erdvėse, nes tai buvo mano asmeniškai pasakyta tau.
Bet kas unikaliausia atsitinka, kai žmogus iš tikrųjų pradeda tikėti į Dievą – ne apeigas švenčia, ne tradicijas užlaiko, ne papročius perduoda, bet iš tikrųjų pradeda tikėti Dievu. Jis pasiekia savo laisvės viršūnę iki kokio lygmens. Tas, kuris pradeda tikėti į Dievą, niekada nepastums kito žmogaus. Kai mes, lietuvių tauta, nustosime stumdyti vienas kitą, kai mes turėsime priešnuodį supriešinimui „miestiečiai ir kaimiečiai“, „elitas ir runkelis“, kai mes iš tikrųjų sugebėsime pasinaudoti laisva galimybe ir savo pelną, galbūt didesnį, paversti galimybe čia investuoti, tada bus tas žingsnis iš tų problemų, su kuriomis šiandien susiduriame.
Lygiai taip pat, ir tų žmonių asmeninis indėlis į savo sukaupto gėrio panaudojimą sau, duoda labai gražią ateitį. Būtent tokia ateitimi Lietuvoje tikiu, apie tokią ateitį žmonėms kalbu. Tokią ateitį, kaip kunigas, savo tautai meldžiu. Kad mums niekada nereiktų vienas kito pastumti šitame krašte, mes būtume vienas kitam vertybė ir turtas, ir kad sugebėtume vienas į kitą atsigręžti su tokiu pagarbos žvilgsniu, kad eidami vakare miegoti, prieš užmigdami, mes galėtume atsidusti ir pasakyti: kaip man šiandien pasisekė, aš šiandien nepastūmiau nė vieno žmogaus ir nepavėlavau mylėti tavęs.
