Paslaugos – būtinos
VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus slaugos administratorė Daiva Kalantienė pasidžiaugia, kad psichosocialinę reabilitaciją Lietuvoje nuo 2015-ųjų finansuoja Valstybinė ligonių kasa ir žmonėms ji tampa vis prieinamesnė. Nors lėšų šiai reabilitacijai skiriama gerokai mažiau nei fizinei, pasak specialistės, vis tiek tai didelis žingsnis į priekį gelbstint žmones, turinčius psichikos sutrikimų.
„Psichosocialinė reabilitacija yra rimta pagalba. Ji skiriama sergantiems tokiomis sunkiomis psichikos ligomis kaip šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas, bipolinis afektinis sutrikimas, kenčiantiems nuo psichikos ir elgesio sutrikimų, sunkių nuotaikos sutrikimų, taip pat tais atvejais, kai smarkiai sutrikusi žmogaus veikla, elgesys ir socialinė adaptacija. Paslaugos teikiamos 18–60 metų asmenims“, – aiškina D. Kalantienė.
Psichosocialinei reabilitacijai siunčiamo žmogaus būklę įprastai vertina gydytojas psichiatras, tačiau gali įvertinti ir socialinis darbuotojas ar ergoterapeutas – tai padaryti nėra sudėtinga. Siuntimą išrašo gydantis psichiatras, jis turi kreiptis į Valstybinę ligonių kasą ir gauti patvirtinimą, kad paslaugos bus apmokėtos.
„Vis dėlto čia susiduriame su problemomis. Kai pacientas ateina iš mūsų ligoninės, į Valstybinę ligonių kasą kreipiasi kurio nors skyriaus gydytojas ir atsakymas iš ten gaunamas maždaug per valandą. Dažniausiai jis būna teigiamas. Kai pacientai nueina pas poliklinikos gydytoją psichiatrą ir paprašo nusiųsti į ambulatorinę psichosocialinę reabilitaciją, dažnas medikas į Valstybinę ligonių kasą kreiptis nenori. Tik aktyvūs pacientai bei artimieji sugeba gauti gydytojo leidimą. Tokia situacija – sunkiai suvokiama. Gydytojas gali išrašyti vaistus, bet parašyti siuntimą gauti pacientui labai reikalingas paslaugas – jau nebe, nors tai padaryti tikrai nesudėtinga“, – sako D. Kalantienė.
Psichosocialinė reabilitacija pradedama teikti jau stacionare besigydančiam žmogui, tokiu atveju ji trunka penkiolika lovadienių. Be abejo, tai – pernelyg trumpas laikas, per jį spėjama tik užmegzti kontaktą su žmogumi. Kitas pagalbos etapas – ambulatorinė reabilitacija, kai žmogus į užsiėmimus ateina jau išrašytas iš ligoninės, iš savo namų. Ambulatorinė psichosocialinė reabilitacija trunka iki 40 dienų, jai skiriama ne mažiau nei 12 apsilankymų.
Ilgalaikė reabilitacija gali trukti iki devynių mėnesių, jai skiriama ne mažiau kaip 25 kliento apsilankymai. „Valstybinės ligonių kasos numatyti įkainiai už mūsų teikiamas paslaugas pernelyg maži, kad iš jų būtų įmanoma išgyventi. Padeda tai, kad Vasaros ligoninės vadovai supranta paslaugų reikalingumą, prideda savo lėšų psichosocialinės reabilitacijos paslaugoms teikti“, – pabrėžia D. Kalantienė.
Komandos darbas – paciento labui
Šiuo metu psichosocialinės reabilitacijos paslaugas teikia 11 stacionarių ir 24 ambulatorinės įstaigos. Dažniausiai tai psichikos sveikatos centrai, bet gali būti ir dienos stacionarai, dienos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai ir pan.
Tarp reikalavimų įstaigai, norinčiai teikti psichosocialines paslaugas, – tinkamai įrengtos patalpos, kur būtų galima žmones pamaitinti, pakaktų erdvės grupinei veiklai, individualioms konsultacijoms, specialistų kabinetams, įvairioms ergoterapijos veikloms. „Vis dėlto norėčiau pabrėžti: ne patalpos teikia paslaugas, o žmonės. Labai svarbu, kad jie būtų empatiški, pasirengę būti kartu su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis, norėtų jiems padėti. Mūsų patalpos – itin ankštos, tačiau didžiuojuosi savo komanda, kuri dirba ne valdiškai, o iš širdies. Visus mus vienija bendras tikslas – padėti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms“, – kalba D. Kalantienė.
Psichosocialines paslaugas teikiančią komandą sudaro gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, ergoterapeutai, kineziterapeutai, meno terapeutai. „Pagrindinis asmuo – atvejo vadybininkas. Nors, be abejo, svarbūs visi specialistai – esame tarsi žąsų virtinė, kuri skrenda kartu ir prireikus pakeičia viena kitą“, – sako specialistė.
Pasak jos, atvejo vadybininkui parinkti skiriama itin daug dėmesio: „Sulaukę naujo žmogaus, visada su komanda svarstome – kas galėtų būti jo atvejo vadybininkas? Tiesa, per dvejus darbo metus pasitaikė vos keletas atvejų, kai teko keisti vadybininką, nes nesusiklostė jo ryšys su klientu, taigi parinkti tinkamą žmogų itin svarbu.“
D. Kalantienė sako, kad labai svarbu sukurti tinkamus santykius tarp komandos narių ir kliento. Taip pat būtina įvertinti į reabilitaciją atvykusio žmogaus poreikius, nes jais paremtas visas reabilitacijos procesas. „Ne man, gydytojui ar kitam specialistui turi reikėti vienų ar kitų dalykų, o klientui. Todėl pirmasis klausimas žmogui būna: „Ko tikitės iš reabilitacijos, kokie jūsų poreikiai?“ Tuo remdamiesi ir planuojame reabilitacijos procesą“, – kalba specialistė.
Jos teigimu, teikiant psichosocialines paslaugas labai svarbu į žmogų žiūrėti kaip į partnerį, ieškoti jo stipriųjų savybių, parodyti jas pačiam žmogui. Ne mažiau svarbus ir laipsniškumo principas, kai nuo mažesnių dalykų einama prie didesnių. Jei žmogui skiriamos neįveikiamos užduotys, silpnėja jo motyvacija siekti užsibrėžtų tikslų.
Pagalba susideda iš daugybės komponentų
Prieš pradedant teikti psichosocialinės reabilitacijos paslaugas, būtina nusibrėžti tinkamus tikslus. „Klientai gali išsikelti įvairiausių tikslų, į visus juos dera žiūrėti rimtai. Net jei žmogus, tarkim, nori būti kosmonautas – specialistai turi dirbti taip gerai, kad siekdamas šio tikslo žmogus darytų viską, o paskui pasakytų: „Nebūsiu kosmonautas, bet padariau viską, kad galėčiau juo tapti“, – įsitikinusi specialistė.
Pasak jos, po kliento išsikeltu tikslu visada būna kažkas paslėpta, komanda tai turi suvokti ir įvertinti. „Viena pas mus besilankiusi mergina išsikėlė tikslą: „Noriu būti vizažistė“. Ji apie nieką daugiau nekalbėjo. Aiškinomės, kodėl. Atsakymas: noriu būti graži. Kartu su ja padarėme viską, kad tikslas būtų pasiektas. Mergina išlaikė egzaminus ir šiuo metu mokosi makiažo, nors prieš tai pusmetį neišėjo iš ligoninių. Kai žmogus žino, ko nori, atsiranda motyvacija“, – sako D. Kalantienė.
Kliento motyvacija yra labai svarbus reabilitacijos komponentas, jis turi norėti ką nors daryti. „Dažnai pas mus atėjusių žmonių savivertė būna itin menka, savo socialinį statusą jie įvertina taip: esu ligonis. Kai esi ligonis, tai ir elgiesi kaip toks – gali gulėti, ateiti į užsiėmimus tada, kai patinka, elgtis kaip nori. Reabilitacijos tikslas – įrodyti žmogui: esi ne tik ligonis, esi mama, dukra, tėtis, sūnus, sesuo, brolis, kaimynas, kolega ir panašiai. Kiekvienas žmogus turi daug socialinių vaidmenų, svarbu juos priminti ir tinkamai panaudoti reabilitacijos procese“, – pabrėžia D. Kalantienė.
Teikiant psichosocialinės reabilitacijos paslaugas svarbu įvertinti, kokius įgūdžius žmogus turėjo iki susirgdamas, ką gebėjo daryti. Labai svarbu atrasti stipriąsias žmogaus puses ir jomis pasinaudoti, tuomet gaunami geriausi rezultatai. Pasak D. Kalantienės, dera įvertinti ir materialines kliento sąlygas. „Jei žmogus išsikels tikslą baigti studijas, o jos yra mokamos, dera įvertinti, ar jis galės už jas susimokėti. Išsikeltas tikslas turi būti įgyvendinamas“, – kalba specialistė.
Svarbu įvertinti ir žmogaus socialinę aplinką. „Gaila, tačiau žmonės, turintys psichikos negalią, labai dažnai jos neturi. Kartais visa aplinka tėra tik jo šuniukas, katytė, žuvytė. Tačiau ir apie tai reikia galvoti teikiant pagalbą žmogui“, – pabrėžia specialistė.
Baigus reabilitacijos programą, visada atliekamas pakartotinis vertinimas, nustatoma, kiek žmogaus poreikių buvo patenkinta. „Jei patenkinta daugiau kaip 70 proc., reabilitacijos procesas vyko teisingai. Geriausi rezultatai būna tų žmonių, kurie gydėsi stacionare, perėjo trumpalaikę ir ilgalaikę reabilitaciją. Kai kurie žmonės pas mus lankėsi septynis ar aštuonis mėnesius, bet jų pasiekti rezultatai – stulbinantys. Net sveikieji iš mūsų klientų gali pasimokyti stiprybės, motyvacijos siekiant tikslų“, – sako D. Kalantienė.
