Kaip interviu Eltai sakė kun. Kęstutis Dvareckas, tai labiau apie mus nei Dievo gimimą, kurį pastebim paskiausiai, jei pastebim.
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, apie tai kalbėjo ir popiežius Pranciškus, kviesdamas nepaversti Kalėdų supasaulėjusiu įvykiu, nepašalinti iš jų pagrindinio veikėjo, kaip tąkart, kai jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“.
„Jėzaus gimimas – tai ne iš židinio sklindanti maloni šiluma, bet istoriją sukrėtęs dieviškasis šiurpulys. Kalėdos – tai nuolankumo pergalė prieš aroganciją, paprastumo – prieš perteklių, tylos – prieš triukšmą, maldos – prieš tik sau skiriamą laiką, Dievo – prieš manąjį aš“, – trečiadienio audiencijoje sakė popiežius.
– Poreikis ypatingo savęs ir kur tai nuveda? Kodėl džiugaus laukimo laiku vadinamas Adventas dažnam nė iš tolo tokio neprimena, – ELTA klausė priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjo kun. K. Dvarecko. – Kodėl teoriškai ruošiam save džiaugsmui, o praktiškai – nėra kada?
– Kai Marija su Juozapu beldėsi į žmonių duris irgi girdėjo, kad nėra vietos. Šiandien pridurtume, kad nėra ir laiko, nors, turėdami nevienodai vietos, laiko visi turime tiek pat.
Mes kartais juokaujame, kad vienintelis gimtadienis, kuriame jubiliatas trukdytų, – Kalėdos. Atrodo, Jis čia mažiausiai reikalingas: tai mes išdidėjam, varžomės eglėmis, dovanomis, nuo autentiško bendravimo bėgdami į kalėdinius vaidinimus, kurie tik išvargina.
Vienas bičiulis sakė, kad Lietuvoje Kalėdas apskritai uždraustų – paliktų tik Kristaus Karaliaus šventę ir Velykas. Nes mes norim griežtos rankos – Dievo visatos valdovo su žaibais ir perkūnais, įsiveržiančio ir įvedančio tvarką. Tačiau per Kalėdas Dievas ją apreiškia kūdikio riksmu, bejėgiškumu.
Mūsų logika mus apgauna. Išeitis glūdi mažuose dalykuose, bet tiek esame įsikibę grandiozinių dalykų, kad nelieka laiko ir jėgų daryti, ką galim, todėl vis labiau nusiviliam Dievu, savimi, valstybe ir kuo tik nori.
Dievas per Kalėdas parodo veikimo drauge galią, Jį priėmus kaip trapų, mažą. Kai ką nors augini, tai tave patį augina. Žiūriu, kaip mano sesuo paaugo tapusi mama – jokie mokslai, psichologijos kursai tiek negali duoti.
Prieš šventes kulinarijos knygos šluote šuojamos, populiariausi vaistai – virškinimui gerinti.
Reikėtų klausti visuomenės tyrinėtojų, kodėl susitikimo, buvimo kartu džiaugsmą norime išreikšti besaikiu dosnumu ant stalo ir net prievartavimu valgyti. Gal taip yra todėl, kad labai badavę esame praeityje?
Po Kūčių, Kalėdų bendruomenės „Aš esu“ draugai mums veža galybes to, kas jų vos nepribaigė.
Neapskaičiuojami ne tik maisto, bet ir alkoholio kiekiai. Niekas nesako, kad taurė vyno ar kito gėrimo bičiulystei išreikšti kažkas blogo. Svarbu saikas.
Jo trūksta ne tik švenčiant. Kas dirba – persidirba, norintys padėti – patys ant išsekimo ribos.
Šaknis, apie kurią man pačiam nesinori kalbėti – pasitikėjimo Dievu trūkumas. Galvoji, kas kitas, jei ne aš. Susidievinimas.
Kai aš esu viskas, kai tu be manęs – prapuolęs, kyla susireikšminimo pavojus. Jeigu galvoju, kad viskuo turiu pasirūpinti – savimi, ateitimi, vaikais, draugais – aišku, viskas bus be saiko.
Jėzaus Kalėdų žinia – daryk, ką aš kviečiu, daryk, kiek gali ir bus gerai. Visa kita aš pridėsiu.
Jis kalba apie laukų lelijas, kurioms nereikia dizainerio paslaugų ar įtaigių maskuočių, kad grožis išryškėtų. Jei pasirūpina padangių sparnuočiais, kodėl netikim, kad gali ir nori pasirūpinti mumis?
Galvodamas, kad Dievas išėjo užtarnauto poilsio ir paliko mane vieną tvarkytis, galiu pulti į paniką, darboholizmą.
Lietuvoje žmogus gali didžiuodamasis sakyti, kad dirba kaip arklys. Bet jei Dievas būtų norėjęs, kad dirbtum kaip arklys, būtų arklį ir sukūręs. Bet ne, sako – dirbk kaip žmogus, ilsėkis kaip žmogus, būk žmogus. Nieko daugiau iš mūsų niekas nesitiki. Bet jei mes patys išsiplečiame iš krantų, kai būti tiesiog žmogumi iššūkis – per menkas, pradedam būti visagalinčiais (Dievo savybė), visažinančiais (Dievo savybė), naujomis formomis atgyja Ievos ir Adomo noras prilygti Dievui.
Kai mano meilė sau pačiam – hiperreikli ir sekinanti, o ne puoselėjanti, auginanti, ir kitą taip myliu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl jis nuo mano meilės bėga. Aš gi šitaip myliu, o jis – vos kvėpuoja.
Bendruomenėje „Aš esu“ sulaukiam žmonių, kurie klausia, kodėl kitas toks nedėkingas, nors šitaip mylimas. Įsidrąsinęs kartais pasakau: „Na, žinot, jeigu man reikėtų su jumis gyventi, ir jūs mane taip mylėtumėte, irgi bėgčiau, nes visų pirma jūs pats savimi visiškai nesirūpinate, tarsi už savo gyvenimą nesiruošiate atsiskaityti Dievui. Antra – labai traumuoja, slopina, sutraiško „aš geriau žinau, kaip tau gyvent“.
– Sulaukiate žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi sąmoningai gyventi, atsakingai vaikus auginti, dirbti, uždirbti, spėti ir palūžta?
– Daug kas nueina į alkoholizmą, vaistus. Neturi laiko pailsėti. Mane labai liūdina reklamos, kuriose peršama mintis, kad peršalus tu net negali sirgti – neturi laiko, teisės, tavęs taip reikia.
Gali pasiimti greitąjį kreditą iš savo organizmo, bet paskui neverk dėl palūkanų. To susireikšminimo tikrai labai daug, todėl žmonės išsenka.
Jėzus mėgdavo kartoti nemalonią diagnozę – turi ausis, bet negirdi, turi akis, bet nemato. Mes taip pat dažnai nematome akivaizdžių dalykų, nors labai išmanūs ir pabrėžtinai protingi. Jei taip, kodėl šimtąjį kartą lipu ant to paties grėblio ir manau, kad bus kitaip?
– Tai ką daryt?
– Nieko. Pirmas Dievo kvietimas žmogui vis dėlto ne daryti, o klausyti.
Dievas galvoja, kaip sunokinti vaisius, o mes – apie produkciją: kaip pagreitinti gamybos procesą. Todėl ir esame produktyvūs, o ne vaisingi.
Kartais realybėje, kurioje esam, verta nustoti irkluoti ir įsiklausyt – į aplinką, save, savo savijautą. Kad veiksmas būtų atliepas, o ne – darysiu bet ką, gal pataikysiu.
Jei labai muistysiesi įsmukęs į pelkę, trauks gilyn. Įsiklausęs daryk ką gali. Visa kita palik tam, kuriam tu labai rūpi, kuris tave myli ir kuris tavo pastangoje duos rezultatą. Tau reikalingą, nors nebūtinai tą, kurio tu pats nori.
– Adventas irgi apie tai?
– Man gražiausias Advento simbolis – nėštukės, kurios laukiasi. Turėjau pažįstamą, kuri staigiai metė rūkyti. Kodėl? Sako, nes sau kenkti galiu, o tam, kurį myliu – niekaip.
Todėl man atrodo, kad Adventas skirtas ne save bausti, o gal tiek nebekenkti sau. Taip pat – pasižiūrėti į tas savo vietas, kurias laikome tvartu, nes Dievas ateis tikrai ne per paradines duris, kur mūsų šventinės eglių šakos kabo. Jis mėgsta staigmenas ir, jeigu įvyks autentiškas susitikimas, tai ten, kur nedrąsu įkelti koją – ne tik viešai, bet ir sau pripažinti.
Man Adventas – pasižiūrėjimas, kur per šiuos metus susijaukiau ir kur tikėtina vieta laukti Jo.
Kaip kunigas džiaugiuosi, kad prieš Kalėdas ateina netradicinių žmonių. Vis viena tai padidinto jautrumo laikas. Šie žmonės dažniau paprašo laiko pokalbiams, kurie trunka daug ilgiau nei išpažintis.
– Galiu nueiti tiesiog pasikalbėti pas kunigą, jei kyla klausimų?
– Tokie pokalbiai populiarėja ir, mano, nuomone, yra vaisingi, tad verta investuoti laiko. Juose kunigas tikrai neatlieka psichologo vaidmens, tiesiog yra klausytojas, klausėjas, bendrakeleivis žmogaus paieškose.
Žmonėms nebepakanka gatavų atsakymų, jiems reikia patiems patirt, suprast, atrast. Ir čia kunigas gali patarnauti.
Būna ir klausykloje, kai jauti, kad žmogus „praplyšo“ arba tuoj tuoj „plyš“. Negali jo tokio palikti. Tada siūlai laiką susitikti, ramiai pasikalbėti, kad nereikėtų paskubomis, nes jauti, kad rimti, jautrūs, gražūs, kartais skausmingi dalykai gali atsiverti. Paprastai žmonės gražiai į pasiūlymą reaguoja, bet yra laisvi nuspręsti kitaip, tiesiog atlikti išpažintį prieš šventes.
Pabendrauti pasiruošę ir pasauliečiai, kaip yra Vilniaus Jono Pauliaus II parapijoje. Kartais žmogui užtenka paprastų dalykų – kad tu jį gerbi, girdi, kad tau dėl jo skauda. Pabūkim kartu su klausimais ir drauge ieškokim atsakymų. Aš pats kartais rekolekcijose dvasinio pokalbio mieliau einu pas pasaulietį.
Prieš šventes norėčiau padrąsinti neieškoti didelių specialistų. Viešpats Jėzus mums pažada – kas ieško, tas randa. Jeigu savo aplinkoje turiu žmogų, kuriam rūpiu, nebūtina ieškoti guru. Galim dviese susėsti prie arbatos. Nesinorėtų uzurpuoti Dievo veikimo ar dvasios vedimo tik dvasininkams. Kiekvienam sava tarnystė. Problema – kai vienas visas susiima.
– Jums ir jūsų suburtai priklausomų žmonių bendruomenei „Aš esu“ šie metai svarbūs knyga „Nepasmerkti“, kurios pirmasis tiražas ištirpo. Ką užkabinote tokio, kad jau galvojate apie pakartotinį leidimą?
– Knygos pavadinime sąmoningai nedėjome kirčio, nes abu žodžiai – nepasmErkti ir nepasmerktI – mums gana reikšmingi ne tik kalbant apie kitus, bet apie save pačius.
Labai daug savęs smerkimo, menkinimo, užuot priėmus netobulumą ir pasirūpinant tobulėjimu.
Knygoje publikuojami gyvi liudijimai ir specialistų pokalbiai tikriausiai patraukė tuo, kad niekas neaiškina, koks tu blogas ir ką tau daryt, o leidžia labiau pažinti. Nes kai nežinai, nepažįsti, nepripažįsti savęs, realybės, nesupranti, kodėl gyvenimas komplikuojasi, tęsi kelionę į niekur. Pripažinus realybę, gimsta laisvė keistis.
Susitikimai Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse užsienyje parodė, kad yra labai daug mitų apie priklausomybes, neva tai pasileidimas, apsėdimas. Ieškoma greitų problemos sprendimo būdų, kurie vis iš naujo nuvilia.
Akivaizdu, kad 2500 tiražas knygai apie priklausomybę, koopriklausomybę ir sveikimo kelią – per mažas tautai, kurioje taip paplitusios įvairios priklausomybės. Mokslu, patirtimi ir žiniomis pagrįstą informaciją norisi paskleisti kuo plačiau, juolab į knygą sudėtos ne kitų šalių, o mūsų specialistų, dirbančių su priklausomais žmonėmis, įžvalgos bei patirtis.
Knygos platinimas padeda gyvuoti ir mūsų bendruomenei – įgalina tęsti reabilitaciją, integraciją žmonių, kurie jau susivokę ir norėtų daryti realius žingsnius. Aukos už knygą – lašas jūroje, bet be to lašo jūra būtų nepilna.
Gyvai platinti knygą sugalvojome dėl to, kad susitikimas naudingas ne tik tiems, kurie kviečia, bet ir mums patiems. Kita priežastis – į susitikimus atėję žmonės gali paklausti jiems rūpimų klausimų, kurių galbūt neišdrįstų užduoti. Be to, gyvai platinamos knygos žmonėms kainuoja mažiau.
– Kas nustebino susitikimuose?
– Klausimų vienodumas, jų tikrumas ir skausmas: Gal dar nėra labai blogai? Gal priklausomybė – dar nėra liga? Gal yra greitesnių išeičių?
– Ką tai rodo?
– Kad labai sunku pripažinti tiesą ne tik apie save, bet ir apie vaiką, vyrą, žmoną. Negi tai tikrai rimta? Priklausomybę norisi nurašyti į pakvailiojimus, nepripažįstant, kad jau pažeista nervų sistema, akivaizdžiai kinta ne tik paties vartojančio ar lošiančiojo psichika, bet ir jo artimiausios aplinkos.
Netiesioginę priklausomybę dar sunkiau pripažinti: „Gali būti, kad nelegalias psichotropines medžiagas vartojantis, geriantis ar lošiantis žmogus nuo to priklausomas, bet mes čia kuo dėti? Mes juk norim gero – gelbstim“, – kartoja priklausomų žmonių artimieji.
Net ir su užgeriančiu alkoholiku gyvenantis žmogus – nuolatiniame nerime. Jeigu artimasis negeria, nežinai, kada užgers. Štai dabar šventės – važiuoti ir nevažiuoti į svečius? Sakyt ar nesakyt žmogui sunkesnę informaciją? Kaip reaguos? Jeigu geria – kada ir kuo tai baigsis?
Problema ne tik nuolatinis nerimas dėl geriančiojo. Knygoje „Nepasmerkti“ kalbama apie netiesioginę priklausomybę, kad mes galime tapti aplinka, kuri padeda sirgti. Galime tapti tais, kurie lydi žmogų savęs susinaikinimo kelyje ir dar galvoja, kad daro gerą darbą.
Tenka išgirsti: „Aš tiek padariau, o jam tik blogėja“. Tačiau kartais žygdarbis – nedaryti. Nedėlioti pagalvių, nepadėti, kol neprašo.
Ne tik priklausomybių atveju, bet ir apskritai mus visus sunerimti verčia pasekmės. Jeigu toliau „varysiu“ pyragėlius, kaip „varau“, blogai baigsis. Padaręs išvadas imi keisti kasdienius įpročius.
Panašiai ir priklausomybių nuo narkotikų, vaistų, alkoholio, lošimų atvejais. Bet aplinka taip „myli“, kad sugeria viską skausmą. Tai ypač akivaizdu tėvams pas gydytojus atvežus vaikus.
Tėvai sako, kad vaikas turi problemų, o tu matai savimi patenkintą, prabangiomis ryšio priemonėmis apsikrovusį paauglį, kurio vienintelė problema – jo tėvai. Kaip pats vaikas sako, juo nepasitiki, kontroliuoja, stebi, ką daro.
Net esu sulaukęs prašymo įkalbinti tėvus pabandyti nelegalios medžiagos, kad suprastų, jog tai – nieko blogo. Tėvai prašo mesti kvaišalus, o jaunas žmogus nesupranta, kodėl turėtų.
– Ką atsakytumėte į tai?
– Kad krikščioniška, žmogiška kitam leisti rinktis net neteisingai. Žmogus turi teisę klysti ir patirti pasirinkimų pasekmių. Jų gesinimas nėra geras darbas, nors dažniausiai tam šeimos išeikvoja nervų atsargas, pajamas, nusivildami, kad su jų pagalba kitas tik giliau klimpsta.
