– Ar vaikai serga psichikos ligomis, ar tai tik suaugusiųjų problema?
– Tikrai serga. Vaikų psichiatrijoje mes skiriame du dalykus: sutrikimą ir ligą. Vaikams būna ir ligų, tokių rimtų kaip depresija, šizofrenija, labai rimtų elgesio sutrikimų. Kartais vaikų psichiatrai stengiasi labai švelninti diagnozes ir tai daro sąmoningai, siekdami apsaugoti vaiko ateitį. Nes galbūt jis pasveiks, galbūt nieko nebus, todėl nesinori apriboti jo galimybių.
– Iš kokių signalų tėvai gali atskirti, kad vaikas gali turėti psichikos problemų – ne šiaip auklėjimo problemų, kurias galbūt išaugs, o rimtų bėdų?
– Užuot numojus ranka, kad galbūt išaugs, reikėtų nebijoti ateiti ir pasiteirauti psichologo tų dalykų, kurie kelia nerimą. Nespėlioti, ar tai liga, ar ne, nelaukti ligos, o geriau profilaktiškai pasiteirauti, ką galima pataisyti, nes nepavyksta susitvarkyti, konfliktai kartojasi.
Dažni konfliktai, jeigu jie kartojasi, gali turėti įtakos nuotaikai, besikeičiančiai į neigiamą, ir ateityje gali atsirasti depresija. Nusivylimas gali kilti iš abiejų pusių: vaikas nusivilia, nes visą laiką tarsi daro kažką ne taip, suaugęs žmogus, kuris nuolat priekaištauja, taip pat jaučiasi blogai, nes nežino, kaip tai ištaisyti.
Lietuva turi vieną bruožą, kuris man nepatinka. Nors pasitikėjimas psichologais ir vaikų psichiatrais per 30 metų stipriai išaugęs, vis dar labai dažnai ateinama su įsisenėjusiomis problemomis, kurioms išspręsti prireiks labai ilgo laiko.
– Nuo kokio amžiaus gali būti diagnozuojama psichikos liga, pavyzdžiui, šizofrenija? Ar, pavyzdžiui, fantazuojančiam keturmečiui ji gali būti nustatyta?
– Ne. Šizofrenija gali būti nustatoma anksčiausiai paauglystėje, galbūt nuo 14 metų, labai retai – anksčiau. Nustatydamas tokią diagnozę, tu tarsi uždedi vaikui antspaudą ir pasakai, kad kai ko gyvenime jis nebegalės daryti. Visame pasaulyje šizofrenija apriboja tam tikras profesijas. Todėl reikia labai rimtai pasverti, ar tikrai yra būtent ta bėda.
Nuo 4–5 metų tikrai niekas nediagnozuoja tokių sudėtingų sutrikimų. Bet depresinius elgesio sutrikimus kartais diagnozuoja.
– Depresija gali būti nustatyta ir tokiam mažam vaikui?
– Esu matęs penkerių metų vaiko diagnozę – depresinis elgesio sutrikimas.
– Kaip atrodo tas penkerių metų vaikas, kuriam yra depresija?
– Toks sutrikimas – tai pablogėjusi nuotaika ir nuolat pasikeitęs elgesys: agresija, pyktis, visiškas savitvardos nebuvimas, nevaldomos emocijos. Kiekviena stresinė situacija sukelia labai ryškią ir sudėtingą vaiko reakciją. Visi šie elementai rodo, kad tai gali būti elgesio sutrikimas, kuris, jeigu nėra kitų priežasčių, gali būti susijęs su depresija, nuotaikos kritimu.
– Kartais vaikų fantazijos, pavyzdžiui, įsivaizduojami draugai ar didelės keistos baimės, tėvams kelia nerimą. Sakoma, kad tai normalu, bet ar yra kokia nors riba, kada vertėtų dėl to pasikonsultuoti su specialistu?
– Labai dažna šeima dėl to ir konsultuojasi. Dėl baimių vaikų atvedama labai daug. Dalis tokių baimių yra visiškai normalu. Nenormalu tuomet, kai baimės pradeda vaikui trukdyti gyventi, per tas baimes jis neišsimiega.
Šiaip bijoti yra normalu. Vaikai savo galvoje nemoka visko racionaliai pasverti, įvertinti, ar racionalu, kad kas nors gali slėptis tavo kambaryje. Suaugę tą žino, o vaikas nežino. Vaikai turi nuostabią savybę – pasižiūrėkit į jų piešinius. Jie prifantazuoja visko: gyvūnų, kurie neegzistuoja, medžių, kurių nėra. Tokį vaizdą jie piešia ir galvoje. Kuo daugiau vaikas galvoja apie savo baimę, tuo jam sudėtingiau apie tai galvoti, tas piešinys galvoje didėja. Išjungus šviesą, kai nieko nesimato ir nėra suaugusiųjų, baimė dar labiau padidėja.
– Bet ta didžiulė baimė nėra psichikos sutrikimas?
– Kiekvieną atvejį reikėtų įvertinti konkrečiai. Tai gali būti ir sutrikimo priežastis – tokių atvejų pasitaiko, ypač kai peržengiamas tam tikras amžius. Bet net 9–10 metų vaikai dar fantazuoja ir turi baimių.
Viena, kai baimė netrukdo vaikui siekti tikslų, organizuoti savo gyvenimo, ir kita, kai baimės visiškai nukerta vaiko gyvenimą: „Aš bijau, aš niekur neisiu, nieko nedarysiu.“ Pastarosios baimės – liguistos, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Aišku, kad tokiu atveju jau reikia specialistų pagalbos.
O jeigu vaikas bijo užmigti, bet pasikalbėjus, pabuvus 5 minutes šalia užmiega, tai reiškia, kad ta baimė nėra tokia grėsminga, ji trumpalaikė, normalios smegenų veiklos dalis.
– Kas kaltas dėl vaikų psichikos sutrikimų – ar jie įgimti, ar juos nulemia aplinka, tėvų auklėjimo klaidos?
– Jeigu kas nors galėtų atsakyti, gautų Nobelio premiją. Akivaizdu, kad depresijai (ne endogeninei, nulemtai aplinkybių) atsirasti turi įtakos ir tėvai, ir suaugusiųjų pasaulis. Jeigu tėvai nuo pat gimimo vaikui nesišypso, nerodo pozityvių emocijų, nesugeba demonstruoti teigiamo mąstymo, neugdo pasitikėjimo savimi arba pasitikėjimas savimi yra trikdomas, akivaizdu, kad ilgainiui atsiras depresinis fonas. Liūdesys ilgainiui gali virsti depresiniu sutrikimu.
Lygiai taip pat depresija gali atsirasti gyvenant nuolatinio smurto sąlygomis. Nebūtinai turi būti smurtaujama prieš vaiką – kartais pakanka, kad tėvai smurtauja vienas prieš kitą. Tai gali būti nuolatinis sutuoktinių tarpusavio tyčiojimasis, vienas kito žeminimas. Dėl to vaikui gali išsivystyti depresija. Jis gyvena nuolatinėje krizėje, du svarbiausi gyvenime žmonės nuolat konfliktuoja. Jis ima jausti situaciją kaip grėsmingą, vystosi potrauminio streso sutrikimas ir dėl jo atsiranda depresija.
Kita dalis depresijos atvejų gali būti susijusi su tam tikrais smegenų veiklos sutrikimais, pavyzdžiui, gali būti sutrikęs dopamino kiekio perdavimas į smegenis po galvos traumų arba tai gali būti įgimta. Tokias chemines priežastis galime labai lengvai pakoreguoti vaistais.
– Vaikams skiriami antidepresantai?
– Vaikų psichiatrai yra įstatyti į bjaurius rėmus. Su vaikais tyrimai neatliekami, jauniausi, su kuriais atliekama, yra 14 metų, todėl skirdami jaunesniam nei 14 metų vaikui psichotropinius vaistus psichiatrai turi visiškai prisiimti atsakomybę. Tai didelė rizika, vaistai skiriami nebent labai mažomis dozėmis. Tai labai sudėtingas gydymas, save gerbiantis psichiatras, psichoterapeutas vaistą renkasi kaip paskutinę priemonę, kai išnaudotos visos kitos galimybės.
– Ar psichiatras gali prikišti tėvams, atvedusiems pas jį vaiką, kad dėl jų kaltės vaikui atsirado sutrikimas?
– Negaliu atsakyti už visus vaikų psichiatrus ar psichologus, bet tai būtų neetiška ir taip neturėtų būti. Tu gali kalbėti, duoti patarimų, atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus ir pateikti gaires, ką reikėtų daryti norint, kad situacija namuose keistųsi. Bet kaltinti yra nelogiška, manyčiau, tai retai pasitaiko. Neturėtų būti kaltinami tėvai, kurie patys parodė iniciatyvą ateiti, ieškoti pagalbos.
Laikausi pozicijos, kad iki 9–10 metų praktiškai visos problemos, kurios susijusios su vaiku, gali būti identifikuotos kaip suaugusiųjų problemos. Tiktai atsiradus tam tikriems paauglystės elementams, nuo 10, kai kam nuo 9 metų, mes galime pradėti kalbėti, kad galbūt tai yra paties vaiko problema. Iki tol dėl visų problemų pirmiausia reikėtų pažiūrėti į šeimą ir į jos struktūrą.
Ir šeimai reikia padėti, rasti problemos sprendimo raktelį. Kaip jai perduoti tą žinutę, kad nesusidurtum su atmetimo reakcija, – jau menas. Būna tėvų, kurie įsižeidžia, kodėl psichologas ar psichiatras kalba apie juos, nors tai vaikas turi problemą, tai jis neklauso, o jie čia niekuo dėti.
– Kas blogiausia gali nutikti, jeigu nesikreipiama dėl keisto, nerimą keliančio vaiko elgesio manant, kad viskas savaime susitvarkys, kad jis išaugs? Kuo rizikuoja šeimos, kurios neieško pagalbos?
– Rizikuoja prarasti ryšį su vaiku, rizikuoja, kad elgesio ir emocinės problemos gilės. Kaip ir „tikrosios“ ligos – jeigu mes ilgai lauksim ir nieko nedarysim karščiuojančiam vaikui, nepadėsime jo organizmui, jis gali mirti. Tas pats ir su elgesio, emociniais sutrikimais – jeigu ilgai nesiimsime priemonių, neieškosime pagalbos, galime susidurti ir su savižudybe, ir su žmogžudyste, ir su įsisenėjusiomis emocinėmis problemomis, kurios virsta ūmia depresija.
Labai gražiai yra pasakęs gydytojas Eugenijus Laurinaitis. Kiek laiko trunka pažeidimas, netvarkomas psichoterapijoje, psichologijoje, psichiatrijoje, tiek pat laiko reikės gydyti. Jeigu kreipiesi per du mėnesius arba po savaitės, tai maždaug tiek laiko užtruks ir atsigavimas. Kodėl? Nes smegenys išmoksta netinkamai elgtis.
Jeigu pasikonsultavę keisime šitą, priversime vaiko smegenis reaguoti į tam tikras situacijas kitaip, parodysime, kad tai jam naudinga, mes neužtruksime labai ilgai tai taisydami. Todėl kuo anksčiau, tuo geriau. Kartais geriau anksčiau ateiti su labai mažyte problema ir per porą susitikimų ją ištaisyti negu laukti, kol ji taps grandiozinė, nes tada prireiks dvejų ar trejų metų, kad būtų atkurtas tam tikras elgesys. Tai susiję su neurologiniais dalykais.
– Ar Lietuvoje egzistuoja vaikų savižudybės?
– Taip.
– Ar tai tik paaugliai, ar gali būti ir mažamečiai?
– Gali būti ir mažamečiai. Ir tai dar pavojingiau. Paaugliai jau suvokia šį pasaulį ir tą daro iš keršto ar kitų priežasčių – su jais dar galima šnekėti. Vaikai tą daro impulsyviai, nesuprasdami logikos. Pavyzdžiui, vaikas iki 10 metų sako: „Aš nusižudysiu ir tada jūs pamatysite, ko man nedavėte.“ Vaikas nesuvokia, kad mes jau nepamatysim.
– Kokios būna vaikų savižudybių priežastys?
– Pačios įvairiausios, bet pasitaiko, kad tai neteisingai pristatoma. Kartais sakoma: „Susipyko su draugais ir nusižudė.“ Ne dėl to nusižudė. Dėl vieno įvykio nei vaikas, nei suaugęs žmogus tokių dalykų nedaro. Susipykimas su draugais buvo tik paskutinis lašas, po kurio įvyko pats savižudybės faktas. Iki to jau turėjo būti galima pastebėti, kad tas žmogus apimtas tam tikros būsenos, bet daug kas arba nesugebėjo pastebėti, arba pastebėję nesugebėjo užkirsti kelio ir suteikti pagalbos.
„Rinkis gyvenimą“ – turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
