Bet talentas nėra viskas, kiekvienas gali daug pasiekti – tuo įsitikinęs psichologijos profesorius K. Andersas Ericssonas. Jis daug metų analizavo muzikos virtuozų ir tituluotų sportininkų sėkmės fenomeną ir įsitikino, kad kryptingas mokymasis gali pakeisti požiūrį į žmogaus galimybes. Drauge su rašytoju Robertu Poolo parašytoje knygoje „Kaip pasiekti (beveik) viską“ psichologas teigia, kad įvairių sričių geriausieji savo nišose įsitvirtino ne dėl įgimto talento, o todėl, kad daug metų praktiškai mokėsi naudodamiesi kūno ir smegenų adaptyvumu.
Tai tinka ir kalbant apie Wolfgangą Amadeus Mozartą. Absoliuti klausa, kitaip tariant, tobula klausa, yra labai reta – būdinga tik maždaug vienam žmogui iš tūkstančio. Ji nedažna ir tarp muzikos virtuozų, tad, atrodo, galėtų būti puikiausias prigimtinio talento pavyzdys.
Tačiau per keletą pastarųjų dešimtmečių atsirado visiškai kitoks absoliučios klausos supratimas, iš esmės keičiantis požiūrį ir į kitus likimo dovanotus talentus. Japonų psichologas Ayako Sakakibara surinko dvidešimt keturių vaikų nuo dvejų iki šešerių metų grupę ir ėmė mokyti pagal skambesį atpažinti įvairius fortepijonu grojamus akordus. Pamokos vykdavo kasdien po kelias minutes, vaikas baigdavo kursą tuomet, kai atpažindavo visus keturiolika Sakakibaros atrinktų akordų. Kai kurie vaikai mokėsi trumpiau nei metus, kiti užtrukdavo ir pusantrų. Kiekvienas tyrimo dalyvis, baigęs kursą, įgijo absoliučią klausą ir galėjo atpažinti fortepijonu grojamas atskiras natas.
Taigi kokia Mozarto absoliučios klausos paslaptis? Wolfgango tėvas, vidutinio talento smuikininkas ir kompozitorius Leopoldas Mozartas, niekada nebuvo patenkintas savo sėkme, todėl pasiryžo išugdyti vaikų muzikinį talentą tokį, kokį pats troško turėti. Pradėjo nuo vyresnės dukters Marios Annos ir, pasak amžininkų, vienuolikos metų ji jau grojo fortepijonu bei arfa ne prasčiau už suaugusius profesionalius atlikėjus. Tėvas, pirmojo vaikų muzikinio ugdymo vadovėlio autorius, Wolfgangą ėmėsi mokyti dar jaunesnį nei Marią Anną. Ketverių metų sūnus jau pagal visą programą mokėsi groti smuiku, klavišiniais ir kitais muzikos instrumentais.
Nors nežinome, kokias pratybas atlikdavo Mozartas, akivaizdu, kad būdamas šešerių ar septynerių jis mokydavosi kur kas intensyviau ir ilgiau nei vaikai, įgiję absoliučią klausą Sakakibaros pamokose. Dėl to ištobulinta Mozarto klausa neturėtų stebinti. Taigi ar tikrai septynmetis Wolfgangas turėjo retą genetinę dovaną, leidžiančią tiksliai atpažinti fortepijonu grojamą natą? Atsižvelgiant į visas mokslininkų žinias apie absoliučią klausą, reikėtų atsakyti „ne“. Augdamas kitoje šeimoje, kur neskiriama pakankamai dėmesio muzikai, jis tikrai nebūtų ištobulinęs šio gebėjimo. Vis dėlto tam tikras Mozarto talentas buvo įgimtas – šį talentą nuo gimimo turėjo ir Sakakibaros mokiniai. Jie turėjo smegenis, gebančias taip vystytis ir prisitaikyti, kad, tinkamai mokomi, galėjo ištobulinti gebėjimą, stulbinantį visus, kas jo neturėjo. Trumpai tariant, talentas yra ne tiek absoliuti klausa, kiek gebėjimas ją įgyti, ir galima sakyti, kad šis talentas įgimtas bemaž kiekvienam.
XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje smegenų tyrėjai pradėjo suprasti, kad smegenys – netgi suaugusiojo – yra kur kas adaptyvesnės, nei buvo įmanoma įsivaizduoti, ir tai leidžia stipriai valdyti jų galimybes. Ypač svarbu, kad reaguodamos į tam tikrus dirgiklius smegenys keičiasi įvairiais būdais. Tarp neuronų formuojasi naujos jungtys, esančias jungtis galima sustiprinti ar susilpninti, o kai kuriose smegenų dalyse netgi įmanoma išauginti naujų neuronų. Mažo vaiko smegenys yra adaptyvesnės nei suaugusiojo, kaip ir visas kūnas, todėl tam tikrus gabumus galima tobulinti arba geriau sekasi tobulinti iki šeštųjų, dvyliktųjų ar aštuonioliktųjų metų. Vis dėlto ir suaugusiojo smegenys, ir visas kūnas tebėra labai adaptyvūs, todėl suaugusieji, netgi vyresnio amžiaus, tinkamai mokydamiesi gali įgyti daug įvairių gebėjimų.
NBA krepšininkas Ray’us Allenas, ne vieno tritaškių pataikymo rekordo autorius, kartą interviu prisipažino susierzinantis, kai iš aplinkinių išgirsta, kad Dievas jam davė talentą gražiai mesti pašokant. „Nenuvertinkite mano darbo, kurį kasdien dirbu, – atšaudavo jis tokiu atveju. – Ne kai kada, o kasdien. Paklauskite bet kurio mano komandos nario, kas daugiausia treniruojasi. Nuvykite į Sietlą ar Milvokį ir paklauskite. Visi atsakys, kad aš.“ Jo pirmasis treneris patvirtintų, jog anuomet šis krepšininkas iš savo komandos draugų toli gražu neišsiskyrė puikiu metimu pašokant, netgi atlikdavo tai kur kas prasčiau už kitus. Tačiau laikui bėgant, daug treniruodamasis, Allenas metimo pašokant įgūdžius ištobulino taip, kad atrodo, jog jis iš prigimties apdovanotas gebėjimu vikriai ir gracingai mesti kamuolį pašokdamas. Šiaip ar taip, jis pasinaudojo savo tikruoju talentu.
