Formaliai žmogus laikomas suaugusiu, kai įžengia į trečią dešimtį. Pasak žmogaus raidos tyrėjų – tai ankstyvojo suaugystės etapo pradžia. Sulaukęs 40–50 metų žmogus pasiekia vidutinę suaugystę, arba brandą, o 60–65 metų pereina į vėlyvosios suaugystės laikotarpį. Tai labai sąlyginis skirstymas, tačiau juo remiasi bendrosios visuomeninio gyvenimo taisyklės: nuo kada suteikiama teisė balsuoti, kada prasideda pensinis amžius, koks kandidatavimo į prezidentus amžiaus cenzas ir pan. Balsuoti, tuoktis ar steigti nuosavą verslą gali kiekvienas žmogus, sulaukęs 18 metų. Tokio amžiaus jis jau turėtų būti sąmoningas, galintis spręsti problemas ir atsakyti už savo veiksmus. O kaip yra iš tiesų? Kodėl kartais net ketvirtą dešimtį įpusėjęs žmogus nesugeba pats savęs išlaikyti ar prisiimti atsakomybės už savo sprendimus? Kodėl dvasininkui per pusšimtį tarnystės metų taip ir nepavyko sutikti nė vieno suaugusio žmogaus?
Žmogaus amžius, be pragyventų metų skaičiaus, gali būti nusakomas dar pagal tris rodiklius: biologinę, socialinę ir psichologinę brandą. Dažniausiai – gal net visada – amžius pagal šiuos skirtingus rodiklius nesutampa. O kai jis smarkiai skiriasi, tą iškart pastebime ir galime pasakyti, kad tas žmogus „subrendęs ne pagal amžių“, o anas – „nesubrendėlis“, „peraugęs vaikas“, „amžinas paauglys“. Tokius ir panašius apibūdinimus žarstome vienas kitam retai susimąstydami, kas apskritai yra branda, kodėl brandaus amžiaus žmogui nepavyksta suaugti. (Kad būtų aiškiau, patikslinu: sąvokas „suaugęs“ ir „brandus“ čia vartoju sinonimiškai.)
Brandaus žmogaus savybės
Yra įvairių teorijų ir nuomonių, kokios savybės ar elgesys rodo žmogaus brandą. Paprastai brandus žmogus charakterizuojamas kaip materialiai ir socialiai nepriklausomas, gebantis savarankiškai priimti sprendimus, stabilus, patikimas, sveikai protaujantis, sąžiningas ir gebantis atjausti. Psichologai linkę manyti, kad brandus žmogus yra tas, kuris sprendžia suaugusiam žmogui keliamus uždavinius. Kokie jie? Čia psichologinių teorijų autorių nuomonės išsiskiria. Vokiečių kilmės amerikiečių psichologas, psichoanalitikas Erikas Eriksonas (1902–1994) teigia, kad suaugęs žmogus turi sau aiškiai atsakyti į klausimą: „Kas aš esu?“, o bendraudamas su kitais gebėti rasti artimumo (susiliejimo) ir nepriklausomumo pusiausvyrą. Amerikiečių psichiatras Rogeris Gouldas (g. 1935) mano, kad suaugęs žmogus turi gebėti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, turi būti išlavinęs vieną kitą gebėjimą ir pajėgus pripažinti savo ribas. O pasak jo tėvynainio, psichologo Williamo G. Perry’o (1913–1998), asmuo suauga, kai pereina nuo dualistinio mąstymo prie realistinio, tai yra kai jau geba matyti pasaulį ne vien juodą ir baltą. Kiti autoriai mini ir kitus uždavinius, bet apibendrintą brandžios asmenybės paveikslą išsamiai ir vaizdžiai aprašė Abrahamas Maslow (1908–1970). Jis brandų žmogų pavadino „save aktualizavusiu asmeniu“ ir išvardijo jam būdingus bruožus.
Pasak Maslow, save aktualizavęs žmogus turi veiksmingesnį santykį su tikrove, geba priimti ir pripažinti save, kitus ir gamtą; jis spontaniškas, natūralus, paprastas; domisi išoriniu pasauliu ir jo problemomis; vertina privatumą, yra nepriklausomas, kad ir kokia būtų kultūra ir aplinka; valingas ir aktyvus; geba į situaciją pažvelgti naujai ir įveikti savo mąstymo šablonus; turi bendrumo su kitais jausmą; gali kurti esmingesnius tarpasmeninius santykius; skiria gėrį nuo blogio; geba būti nuolankus, gerbti kitą, mokytis iš kitų; turi humoro jausmą, yra kūrybingas. Tokie, Maslow nuomone, buvo Abrahamas Lincolnas, Albertas Einsteinas, Anna Eleanor Roosevelt, Spinoza ir dar trejetas... Visi jie – brandžios, save aktualizavusios asmenybės. Priešingai nei minėtasis dvasininkas, kuris neaptiko nė vieno suaugusio žmogaus, Maslow, panašu, jų aptiko bent septynis.
Kodėl daugelis žmonių nebrandūs
Pabandysiu į šį klausimą atsakyti remdamasi psichoterapeutės patirtimi. Galima teigti, kad dažnai žmonės pas psichoterapijos specialistą ateina kaip tik dėl noro gyventi brandžiau. Žinoma, ne visi klientai taip suformuluoja savo tikslą. Jie tiesiog nori būti saugūs ir ramūs, pripažinti, mylimi ir mylintys, verti pagarbos ir gerbiami, turėti susiformavusias filosofines, moralines pažiūras, tai yra turėti tai, ką turi brandi asmenybė. Iš tiesų klientų išsakomi norai skamba paprasčiau: „noriu išsaugoti santykius“, „nenoriu jausti nuolatinės įtampos“, „negaliu suvaldyti pykčio priepuolių“, „nematau gyvenimo prasmės“, „nepasitikiu savimi“, „nežinau, ko noriu“ ir pan.
Žmones į psichoterapeuto kabinetą atvedantys sunkumai atrodo kaip anksčiau išvardytų brandžios asmenybės savybių antonimai. Palyginkime: vienišumo jausmas ir bendrystės su kitais jausmas; negebėjimas išlaikyti ilgalaikių santykių ir gebėjimas kurti tvirtus ilgalaikius santykius; priešiškumas aplinkiniams ir gebėjimas gerbti kitą žmogų... Peršasi išvada, kad pas psichoterapeutą žmonės ateina jei ne suaugti, tai bent paaugti. Kadangi tas neįvyko laiku ir natūraliai, prireikia spe- cialistų pagalbos siekiant suvienodinti žmogaus amžių: chronologinį su socialiniu, socialinį su psichologiniu, psichologinį su biologiniu.
Kodėl branda ne kiekvienam ateina savaime
Pirmiausia dėl sielos problemų: jei žmogaus siela užsikrėtusi tinginyste, suaugti jis tiesiog tingi. Jis tingi stengtis, prisiimti daugiau atsakomybės, atsisakyti nuo tėvų priklausomo vaiko pozicijos. Sunku, baugu, nesinori... tingisi.
Daugelis asmenybės teorijų autorių sutaria aiškindami įstrigimo vaikystėje priežastis – pirmiausia tai nepatenkinti poreikiai: saugumo, priklausymo, priėmimo, pagarbos, supratimo, meilės. Šie poreikiai nepatenkinami dažniausiai ir jų nepatenkinimas bene labiausiai stabdo asmenybės brandą. Žmogus sėkmingai ir sklandžiai bręstų, jei būtų saugus, mylimas, priimamas, jei artimieji juo tikėtų, gerbtų jį ir vertintų, jei augdamas jis nepatirtų smurto, traumų, artimųjų mirties, tėvų skyrybų, žeminimo ir patyčių, jei jam būtų suteikta visiška laisvė ir nubrėžtos saugios tos laisvės ribos; jei jo tėvai gerbtų ir mylėtų vienas kitą, o mokytojai ir bendraamžiai būtų supratingi ir objektyvūs.
Betgi taip nebūna!
Nė vienas neaugome tobuluose tobulos šeimos šiltnamiuose. Todėl labai patogu (sveika, tinginyste!) ir gana populiaru visų savo nebrandos ir kylančių problemų priežasčių ieškoti vaikystėje: esą neigiamą įtaką darė netinkamas tėvų elgesys ar aplinka. Tarkim, vaikas, išgyvenęs vieno iš tėvų netektį, jausis nesaugus, bus neadekvačiai prisirišęs prie likusio gyvo artimo žmogaus, ir jo psichologinė raida sustos maždaug tuo amžiaus tarpsniu, kai buvo išgyventa netektis. O vaikas, augantis su geriančiu tėvu ar motina, turės nemažai problemų dėl perdėtos atsakomybės už kitų žmonių gyvenimą, gyvens su neurotiniu kaltės ir gėdos jausmu.
Jeigu matysime išskirtinai psichologines žmogaus nebrandumo priežastis – turėsime padėtį be išeities. Kas buvo, tas buvo, laiko atgal neatsuksi, reikia susitaikyti su pasekmėmis.
Žinoma, tėvų alkoholizmas daro didelį poveikį vaikų brandai. Suaugusius alkoholikų vaikus ir juos vienijančius ypatumus išsamiai aprašė amerikiečių psichologė Janet G. Woititz (1938–1994). Ji atkreipė dėmesį į tai, kad alkoholikų vaikai neturi amžiaus – tas pats būdinga ir penkiamečiui, ir penkiasdešimt penkerių metų žmogui. Autorė teigia, kad augdami su tėvais alkoholikais vaikai neišmoksta to, ką kiti išmoksta natūraliai. Kai kuriose gyvenimo srityse jie taip ir lieka nebrandūs, nes juos auginantys tėvai nesuteikė nei saugumo, nei pagarbos, nei šilumos. Psichologiškai skurdę vaikai užauga nepasitikintys savimi, menkos savigarbos.
Monikai dvidešimt devyneri. Ji gyvena su mama alkoholike. Monika vis dar vieniša ir priklausoma nuo kitų pritarimo ir pripažinimo. Ji neturi artimų draugių, o jei su kuo ir pabendrauja, niekada nebūna atvira. Ji meluoja net kai būtų paprasčiau sakyti tiesą. Monika jaučiasi labai nesaugiai, jei įvyksta nenumatytų permainų: į netikėtą vadovo pasiūlymą dirbti prie naujo projekto ji reaguoja taip, tarsi žemė slystų iš po kojų. Ji perdėtai pareiginga, negailestingai reikli sau, bet vis tiek jai labai sunku užbaigti pradėtus darbus. O vyrai, su kuriais susitikinėjo, greitai pasirodė esantys priklausomi nuo alkoholio.
Daugelis Monikos savybių būdingos visiems alkoholikų vaikams, ir visai nesvarbu, kiek jiems metų. Ir iš Monikos artimieji ir bendradarbiai pasišaipydavo, kad vaikiškai reaguoja į pastabas, kad vis dar gyvena su mama. Bet jei tie, kas šaiposi ir piktinasi dėl tokio suaugusių alkoholikų vaikų nesubrendimo, paklaustų, ką jie išgyveno vaikystėje, išgirstų sunkiai suvokiamų istorijų. Pavyzdžiui, kaip paaugliukė naktimis landynėse ieškodavo mamos ir parsivesdavo ją girtutėlę namo arba kaip dvi sesutės sprukdavo iš namų slėpdamosi nuo girto, siautėjančio tėvo. Ką jau kalbėti apie alkoholikų vaikus lydintį moralinį ir / ar materialinį skurdą, poreikį slėpti savo tėvų ligą nuo aplinkinių, nuolatinę įtampą ir atsakomybę už tai, kad negertų...
Jonui arti keturiasdešimties, o viskas, ką jam pavyko nuveikti, – tai tik daugybė trumpų meilės nuotykių ir viena nenusisekusi santuoka. Išoriškai jo elgesys ir laisvalaikio leidimo būdas labiau pritiktų paaugliui: naktiniai klubai, automobilių lenktynės be taisyklių, nuolatinės pagyros apie pasiekimus ir uždirbtus pinigus, pasakojimai apie sėkmingai „nukabintas“ moteris. Jei spėtume tokio vyro psichologinį amžių vien iš kalbos turinio, atrodytų, kalba trylikametis. Jono tėtis žuvo per avariją, kai jam buvo aštuoneri. Nuo tada jis augo su mama, po tėvo mirties ji susirgo depresija.
Psichologiniu požiūriu Jonas vaikystėje neteko abiejų tėvų ir kaip sugebėjo, taip save užaugino. Ir jei pažvelgtume, kas slepiama tais paaugliškais pasakojimais, pamatytume begalinį nesaugumą ir baimę būti nuskriaustam, atstumtam.
Kai į akis krenta, kad žmogaus elgesys, pasaulėžiūra ar kalbos temos neatitinka jo amžiaus, dažniausiai galima spėti jį išgyvenus sunkių vaikystės patyrimų: tėvų skyrybas, vieno iš tėvų mirtį, tėvų alkoholizmą, patyrus prievartą, apleistumą ar šiurkštų tėvų atstūmimą, sakant „tu ne mano vaikas“ (suprask, nenoriu ir nesiruošiu tavimi rūpintis). Toks žmogus, atėjęs terapijos, paklaustas, kokio jis jaučiasi amžiaus, dažnai atsako – lyg trimetis. Į toliausią sąmonės kertelę nustumti sunkūs potyriai, – neišgyventi, neišjausti, nepriimti, – tarsi neįveikiamos lubos sustabdo žmogaus brandą. Tą suvokiant nereikėtų stebėtis ir piktintis, kad vyras, kurio psichologinis amžius 5–6 metai, nenori prisiimti atsakomybės už savo vaikus ar vengia bet kokių įsipareigojimų. Jis tiesiog nepajėgus tą daryti.
Nustačius įstrigimo vaikystėje priežastis, nesunku paaiškinti, kodėl žmogus jaučiasi vienišas, negali susirasti darbo, netramdo savo pykčio. Visa tai jam tiesiog neįveikiami sunkumai. Vaikas, augantis šeimoje, kurioje tėtis myli mamą, o mama myli tėtį, suaugęs gebės kurti visai kitokius santykius su kitais nei tas, kuris augo matydamas (ir mokydamasis), kad vyras muša žmoną, kad galima tyčiotis ir šaipytis vienam iš kito arba kad santykius reikia aiškintis rėkiant ir įžeidinėjant, o įtampą slopinti alkoholiu.
Vaikystėje lytinę prievartą patyrusi moteris neretai taip ir lieka vyrų bijanti mergaitė, pasiruošusi tenkinti kitų žmonių (ypač vyrų) reikalavimus, nuolat jaučianti kaltę, jei to nedaro. „Aš bloga“, „aš niekam tikusi“, „aš neverta, kad mane mylėtų“, – sako vaikystėje prievartą patyrusios moterys, tiksliau, taip kalba jų skaudi patirtis.
Išvardijus psichologines vaikystės traumų pasekmes, gali susidaryti įspūdis, kad ankstyvieji patyrimai nulemia žmogaus tolesnio gyvenimo kokybę. Bet tai klaidingas įspūdis. Žmogaus gyvenimo kokybė yra jo paties rankose – tik netinginčiose!
Tiesiog labai svarbu suvokti, kad kuo daugiau psichologinių kliūčių žmogui subręsti, tuo sunkesnis darbas jo laukia. Kita vertus, kuo daugiau pastangų reikės įdėti, tuo brandesni bus rezultatai! Kiekvienas skaudus gyvenimo įvykis turi didžiulės galimybės užtaisą. Kaipgi lavintume gebėjimą atleisti, jei neturėtume ant ko griežti danties? Daug patyrusio žmogaus gyvenimo istorija – lyg nuosava treniruoklių salė, kurioje kiekvienam raumenėliui aktyvuoti stovi atskiras prietaisas. Puikiausios sąlygos atgauti ir sustiprinti savo sielą, jei tik žmogus nepasiduos tinginystės gundymams: „Tu bejėgis, nesivargink, nieko nepakeisi – tavo tėvas buvo alkoholikas ir tavęs tas pats laukia...“
Dažnas žmogus, turintis skaudžios patirties, susikuria išgyvenimo logiką, kurią keisti būna labai sunku. Atsisakyti įsitikinimų ar įsitvirtinusių elgesio modelių, kurie kadaise padėjo prisitaikyti ir išlikti, tikrai nėra lengva, bet laikydamiesi jų įsikibę žmonės lieka įsikibę ir į savo nebrandumą. Kai 5–7 metų vaikas nusprendžia, kad pasaulis nesaugus ir niekuo negalima pasitikėti, galima suprasti: mažas, priklausomas nuo suaugusiųjų, nesusigaudantis, kas gerai, o kas blogai... Bet visai kas kita, kai tokia gyvenimo logika vadovaujasi trisdešimtmetis ar penkiasdešimtmetis. Suabejoti savo vaikiškais įsitikinimais ir juos pakeisti brandesniais pajėgus tik išmintingas, drąsus, kantrus, atsakingas už savo gyvenimo kokybę žmogus.
Pasak Ericho Fromo, brandus žmogus privalo mokėti rinktis ne turėti, o būti. Būti suaugusiam, o ne turėti suaugusiam būdingus požymius. Būti gerbiamam, o ne turėti tai, kas kelia pagarbą. Būti tėvu, o ne tiesiog turėti vaikų. Būti vyru, o ne tiesiog turėti moterį. Būti žmona, o ne tiesiog turėti vyrą. Būti, o ne atrodyti laimingam.
Kiekvienas pasirinkimas „būti“ stiprina mus ir psichologinę brandą artina prie chronologinio amžiaus. Kaskart pasirinkdami „būti“, o ne „turėti“, žingsnis po žingsnio tampame suaugesni. Jei tik pakeliui neužpuola tinginystė.
***
Tai ištrauka iš Linos Vėželienės knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, kurią išleido „Tyto alba“ 2018 m.
Iš esmės ši knyga apie meilę. Dirbdama psichoterapinį darbą atradau dėsningumą: kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas.
Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė, pedagogė, populiaraus tinklaraščio Gyvoji psichologija ir daugybės psichologinių straipsnių autorė. Konsultuoja individualiai, vadovauja psichoterapinėms, profesinio augimo ir šokio terapijos grupėms. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ skiriama tiems, kas plačiau žvelgia į save ir kitus, nepaviršutiniškai vertina psichologines problemas, domisi sielogyda, psichoterapija ir jų sąsajomis, dvasine psichologinių problemų kilme ir įvairesniais sveikimo būdais.
Mintis rašyti knygą autorei kilo susidūrus su psichoterapiniam gydymui nepasiduodančiais žmonių negalavimais. Kad ir kokia pažanga būtų pasiekta, vidinio nelaimingumo šaltinis likdavo nepaliestas, kažkas neleisdavo atsiverti gyvenimo džiaugsmui. Kas tas „kažkas“? Gal žmogus apskritai negali būti laimingas? Nejaugi jis turi būti vidutiniškai patenkintas, drungnai mylintis arba vos vos ir tik kartais ramus...
Ieškodama atsakymų, susitelkiau į sielos ligas, įvairiuose šaltiniuose vadinamas charakterio ydomis ar silpnybėmis, o krikščionybėje – nuodėmėmis. Man ši krikščioniškos teologijos sąvoka tiko labiausiai, todėl ir ėmiausi rašyti apie nuodėmes kaip apie gilumines psichologinių negalavimų priežastis.
(Lina Vėželienė)
Knygoje išsamiai, vaizdingai ir sąmojingai, pagyvindama pasakojimais psichologo kabinete, cituodama žymius psichologus, filosofus ir dvasinius mokytojus, autorė nagrinėja septynių sielos ligų apraiškas ir neprimygtinai pataria, kaip įveikti dvasinius sunkumus, baimes ir atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui.
