– Kas lėmė nepasitenkinimą pertvarka? Informacijos trūkumas, o gal seni darbo įpročiai, nenoras išeiti iš komforto zonos?
– Nuo 2014 metų pavasario dvidešimt šeši Aukštelkės globos namų Kelmės rajono Pagryžuvio filialo darbuotojai gyveno nežinioje. Sklido kalbos apie padalinio uždarymą, galimą darbo netekimą. Kai 2017 metais pradėta kalbėti apie reorganizavimą, mums vėl kilo daug klausimų. Trūko informacijos apie esamus procesus. Visgi kai iškėlėme klausimus, atvažiavo atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir pasikalbėjo su mūsų administracijos atstovais. Pokalbyje buvo išdėstyti pertvarkos tikslai, tada ir mes patys labiau įsigilinome į šią viziją.
– Kaip vertinate situaciją dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko ir kai negalią turintys žmonės jau keletą mėnesių gyvena ne institucijoje, o bendruomenėje?
– Išėjome iš rėmų. Dirbti ir gyventi namuose, kuriuose yra dešimt gyventojų, daug lengviau. Anksčiau visi gyveno tuo pačiu ritmu. Žinojo, kada yra pusryčių metas, kada kokia veikla laukia. Dabar žmonės gyvena namus primenančioje aplinkoje. Patys tvarko aplinką, gamina maistą. Gyventojai taip pat džiaugiasi, kad turi savo kambarius, daugiau erdvės.
– Kiek truko adaptacijos laikotarpis?
– Neilgai. Be to labai nustebino entuziazmas ir noras gyventi kitaip. Iš pradžių net reikėjo tvardyti žmones. Visi išreiškė norą prisidėti prie maisto gaminimo, bet mes tiesiog fiziškai negalėjome visų į virtuvę sukviesti. Reikėjo paskirstyti laiką, kada kieno eilė gaminti. Dabar valgį ruošiame kartu su gyventojais, sprendžiame, ką gaminsime vakarienei, ką pietums. Aišku, mums suprantami dalykai bendruomenės gyventojams kartais atrodo visai nesuvokiami. Pavyzdžiui, pasiūliau pagaminti karštų sumuštinių, o jie manęs pradėjo klausinėti, kas tai yra. Tada galvoji, o iš kur tiems žmonėms žinoti, kas tie karšti sumuštiniai. Mūsų vaikai žino, o šie žmonės neturi jokių artimųjų. Jie nėra matę, nei kaip gaminami karšti sumuštiniai, nei kaip kepamas biskvitas, nei kaip gaminama pica.
– Kaip buvote sutikti Kelmės miesto gyventojų?
– Kaimynai mus sutiko gražiai. Šalia gyvena vyresnio amžiaus senelis. Į mūsų ir į jo namus yra bendras įvažiavimas. Anksčiau jis pats turėjo atsikasti sniegą, kai būdavo neįmanoma privažiuoti iki namų, o dabar jam padeda mūsų namų gyventojai. Kitoje pusėje gyvena jaunos šeimos su mažais vaikais. Jie taip pat labai draugiški, tolerantiški. Klausė mūsų, ar gali praeiti pro mūsų kiemą, nes taip kaimynų vaikams arčiau iki darželio nueiti. Praeidami visada pasisveikina, pamojuoja. Kiti kaimynai turi šuniuką. Jis kartais atbėga pas mus. Mes jam kauliukų išnešame. Bendravimas su kaimynais tikrai normalus.
– O kaip į Grupinio gyvenimo namų gyventojus žiūrima bažnyčioje, parduotuvėje?
– Trys mūsų moterys kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Ir kunigas mus buvo aplankęs. Blogų dalykų niekas nesako, neužgaulioja. Bendruomenė priima palankiai.
– Daugelis abejoja Pertvarkos procesų nauda. Prieš pusmetį ir jūs buvote jų pusėje, bet šiandien džiaugiatės pokyčiais, kas lėmė požiūrio pasikeitimą?
– Kai pradėjome, supratome, kad dirbti su dešimties žmonių grupe paprasčiau. Ir dirbant su negalią turinčiais žmonėmis nieko nereikia, tik gyvenimiškos patirties. Grupinio gyvenimo namų gyventojams turi būti kaip mama. Mokyti juos atsikelti, nusiprausti, gaminti valgyti, tvarkyti namus. Tai sudėtinga, bet įdomu. Dabar prie namų turime žemės sklypą. Turėsime ir šiltnamį. Jame sodinsime agurkus, pomidorus. Taip pat planuojame užauginti braškių. Mūsų gyventojai žino, kas yra braškės, bet jie nori patys jų užauginti. O kai nuskins savo užaugintą braškę, tai jau bus pasiekimas. Tai bus svajonės įgyvendinimas. Man malonu padėti įgyvendinti jų svajones.
