– Lietuvos psichologinį klimatą stebite nuo 2008 metų. Ar laimės jausmą smarkiai veikia šalį ištinkančios ekonominės ir socialinės krizės? – „Lietuvos rytas“ paklausė Žmogaus studijų centro vadovo psichoterapeuto Gintaro Chomentausko.
– Ekonomikos sąsajos su individo laimės jausmu nėra vienareikšmės, bet pastebime akivaizdų krizių poveikį žmonių jausenai.
Pavyzdžiui, 2008 metais, kai krizė iki Lietuvos dar nebuvo atsiritusi, žmonių, teigiančių, kad jie laimingi arba labai laimingi, buvo 73 proc., o po metų, kai ekonomikos nuosmukis jau sukrėtė mūsų šalį, laimingųjų dalis visuomenėje menkai sumažėjo – siekė 70 procentų.
Tačiau 2010 metais smukimas jau buvo labai ryškus – tik 55,7 proc. žmonių teigė, kad jie jaučiasi laimingi. Vėliau laimės pojūčio kreivė banguodama pamažu kilo aukštyn ir dabar šis rodiklis panašus kaip 2013 metais, kai taip pat siekė apie 69 procentus.
– Vis dėlto tyrimai rodo, kad nors dabar, statistikos duomenimis, ekonomika ir atlyginimai palyginti sparčiai auga, žmonės nepastebi gyvenimo gerėjimo. Gal lietuviai iš prigimties didesni pesimistai nei kitos tautos?
– Laimės jausenos požiūriu mes neatrodome prasčiausiai – pastarojo Jungtinių Tautų tyrimo duomenimis, esame šiek tiek laimingesni už latvius ir estus, bet ne tokie laimingi, palyginti su lenkais. Mus gerokai lenkia čekai, slovakai, slovėnai.
Vis dėlto lietuviai iš tiesų linkę skeptiškai vertinti tiek politinę, tiek ir ekonominę situaciją savo šalyje – tik 9 proc. žmonių atsakė, kad ekonomikos padėtis per metus pagerėjo.
Lietuvoje egzistuoja tai, ką vadiname juodų akinių reiškiniu. Kad ir kokia būtų reali situacija, žmonės atsako, kad ji vis viena bloga ir net blogėja. Net kai padėtis akivaizdžiai gerėja, vertinimai būna vienodai prasti. Pavyzdžiui, pernai ūkis sparčiai augo, o ekonominę situaciją žmonės vertina net prasčiau nei prieš metus ar dvejus.
– Gal taip nutinka todėl, kad pajamos labai nevienodai pasiskirsto ir ekonomikos augimas nejuntamas didelės dalies žmonių kišenėse?
– Tai gali būti viena priežasčių. Kita vertus, nors ekonominės situacijos gerėjimas nelabai pastebimas, visuomenės jausena pagerėjo.
Ryšys tarp laimingumo jausmo ir asmens pajamų dydžio ryškus tik tol, kol jos, atskaičius mokesčius, neviršija 350–400 eurų vienam šeimos nariui. Kitaip sakant, kai du dirbantys keturių asmenų šeimos nariai uždirba daugiau kaip po 700–800 eurų, jų gyvenimo vertinimai nuo pajamų augimo jau mažai priklauso.
– Teigiate, kad Lietuvoje daugelį metų jaučiama visuomenės pasitikėjimo krizė, žmonių susvetimėjimas nemažėja. Kokios priežastys tai lemia?
– Nepasitikėjimas, visuomenės įtarumas priklauso nuo žmonių asmeninės bendravimo patirties ir nuo viešosios informacijos apie tai, kas vyksta.
Viešojoje erdvėje nuolat girdime, kad vieni vėl apsivogė, tvirkino, kiti turi ryšių su KGB. Taip dažnai sukuriama audra arbatos stiklinėje, nors realiai nieko baisaus neįvyko.
Visuomenę galima lyginti su savotišku akumuliatoriumi, kuris kaupia vyraujančias nuotaikas.
Kai skelbiama daug neigiamų vertinimų, jais įsikrauna visuomenės nuotaikų akumuliatorius.
Taip auginamas nerimas, nepasitikėjimas, kuriantis ir prastą žmonių nuotaiką.
Tai uždaras ratas: pakanka šeimoje vienam jos nariui grįžti namo prastai nusiteikusiam, ir šia nuotaika užsikrečia jo artimieji. Šis neigiamo emocinio užkrato reiškinys daro didžiulę žalą mūsų visuomenei.
– Bet žiniasklaida perteikia visuomenės bėdas ir pasakoja tai, ko žmonės ir tikisi, pavyzdžiui, kad politikai vagia.
– Sakyčiau, daug lengviau kritikuoti sukurtą naują automobilį nei pačiam sumeistrauti paprasčiausią dviratį. Dar lengviau išsakyti savo prastą nuomonę apie tai, kas negerai. Bet jei nėra pozityvios atsvaros, nesiūloma patiems ką nors padaryti gera, lieka tik kritikos iškapota tuščia negatyvi erdvė.
Tai rodo demokratinio mąstymo stoką. Daugybė žmonių nepripažįsta, kad kitas asmuo gali galvoti kitaip negu aš, nors tai – demokratijos norma. Arši, naikinanti kritika anaiptol nėra demokratijos požymis.
Tai autokratinis mąstymas, atskleidžiantis socialines baimes.
Jei kas kalba ne taip, kaip man atrodo, – jau išdavikas, nusikaltėlis. Tarsi gyventume XVII amžiuje ir vėl norėtume deginti ant laužo Galileo Galilei, jei jis neišsižadės, kad ne saulė sukasi aplink žemę, o atvirkščiai. Kartais atrodo, kad kultūros prasme artėjame prie totalitarizmo.
