Kaip išvengti amžiaus vidurio krizės ir neatsidurti ant skyrybų slenksčio?

Atėjus minėtai krizei skiriasi net ir tos poros, kurios visą laiką atrodė gyvenančios puikų santuokinį gyvenimą ir laikytos kone pavyzdinėmis.

Žmonės skiriasi nepaisydami to, kad būna susikūrę patogų ir aprūpintą gyvenimą, kad augina puikius vaikus ir turi gerą darbą. Dar vakar kaimynų vakarėlyje jie vienas kitą vadino mažybiniais žodeliais, o šiandien jau suka skirtingais keliais kiekvienas su savo lagaminais.

Statistika šiuo klausimu neguodžia: Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasak Nacionalinio šeimos ir santuokos tyrimų centro, tarp sulaukusiųjų daugiau nei 50 metų nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio skyrybų skaičius išaugo dvigubai. Tačiau tarp 20-mečių ir 30-mečių skyrybų sumažėjo 21 procentu.

66 proc. vyresnių žmonių, gyvenančių nelaimingoje santuokoje, rinktųsi skyrybas, o jaunimas stengtųsi gelbėti susikurtus santykius kur kas dažniau – skyrybų išeitimi nelaiko apie 44 proc. jaunų apklaustųjų.

2015 metų duomenimis, Lietuvoje išsiskiria 42,6 proc. porų.

Todėl ekspertai siūlo pamiršti stereotipinį mąstymą, kad su amžiumi ir kartu nugyventų metų skaičiumi siekis išsaugoti santuoką didėja. Bėgant metams vis daugiau žmonių šiomis dienomis renkasi skirtis, užuot bandę spręsti sutuoktinių kasdienybėje ir buityje atsiradusias problemas.

Žmonės skiriasi vis dažniau – tokia negailestinga yra tiesa. Kas nutiko? Be abejonės, tai visuomenės požiūrio pasikeitimas. Ankstesnės kartos buvo auklėjamos taip, kad savo šeiminius nesutarimus paliktų namuose, stengtųsi tyliai ir ramiai juos spręsti, mat skyrybos būdavo gėda ne tik besiskiriančiajam, bet ir visai giminei.

Dabar juk madinga ieškoti savęs ir dėl savo asmeninių ambicijų nekreipti dėmesio į kitų, aplink esančių, žmonių gerovę. Todėl nieko nuostabaus, kad buvimas stipriu „laisvuoju agentu“ yra vertinamas kur kas labiau nei santuokos institucija.

Vis dėlto yra keletas jėgų, kurios gali priversti pamąstyti prieš galutinai trenkiant durimis.

Yra didžiulis skirtumas tarp porų, kurios gyvena „tik sau“, ir tų, kurios augina vaikus. Tai atsakomybės jausmo skirtumas. Mat turintys atžalų sutuoktiniai atsakingi ne tik už save, bet ir už sūnus ar dukras.

Vis dėlto jei pora pasirinko likti kartu dėl vaikų, kada nors vis tiek gali ateiti laikas, kai priežasčių likti kartu nebeliks, ir pora išsiskirs. Be to, visiškas susitelkimas į vaikus ir jų gerovę sutuoktiniams dažnai atriša rankas gyventi savo gyvenimą už šeimos ribų.

„Tuščias lizdas, be jokių abejonių, skatina skyrybas, jas kur kas dažniau inicijuoja moterys. Priežastis dažnai būna ta, kad jos visą gyvenimą savo energiją ir bendravimą skyrė vaikams ir namams, o dabar, kai vaikai išėjo, sutuoktiniai vienas kitam tapo tiesiog svetimi žmonės.

Kai nėra vaikų, jie net nebeturi apie ką kalbėtis. Partneriams, kurie neugdė ir neaugino savo asmeninių santykių, tokiu atveju lieka tik pažiūrėti vienam į kitą ir būti sąžiningiems: „Aš tavęs daugiau nebemyliu.“

Juos skiria didžiulis emocinis atstumas, jie net nemano, kad santuoka verta pastangų ją išsaugoti“, – pasakojo profesorius Gailas Saltzas, Niujorko Presbiterionų ligoninės psichiatras.

Tiksliai tokia situacija nutiko ir 54 metų Rachel, grafikos dizainerei iš Riversaido (JAV).

„Žinojau, kad metų metus mūsų gyvenimai ėjo skirtinga linkme. Nuolat išgyvenau stresą bandydama laikyti visus kampus ir išspręsti visus nesklandumus mūsų šeimoje. Mes turime keturis vaikus, seną šunį ir pagyvenusią katę. Be to, dirbau ir savo, kaip dizainerės, darbą. Visa tai suderinti buvo išties nemenkas iššūkis daugybę metų. Mano vyras Steve’as ir aš kartu kaip pora praleisdavome labai mažai laiko. Ką mes darėme? Mes daug kalbėjomės apie vaikus, jų veiklą, mokymosi rezultatus. Kai mūsų jaunėlis išvyko studijuoti, prie vakarienės stalo stojo mirtina tyla.

Mudu nebeturėjome temų pokalbiui, tarp mūsų daugiau nebebuvo jokio ryšio. Pamenu, kartą nusprendėme išeiti pasižmonėti į naują vyno barą – mūsų kartu praleistas laikas buvo didžiausia nuobodybė!

Tuomet pamaniau, kad jei nebūčiau ištekėjusi už šio vyruko, niekada nebūčiau ėjusi su juo į pasimatymą. Ši mintis man pačiai buvo labai skaudi, bet atėjusi į galvą ji jau nebeišėjo“, – pasakojo moteris.

Pora išmėgino kelias psichologo konsultacijas, kartu pradėjo žaisti golfą ir užsisakė romantišką savaitgalį dviem toliau nuo namų. Tačiau neilgai trukus Rachel nusprendė, kad jųdviejų santuoka vis dėlto nėra verta tokių pastangų ir gyvenimo kartu.

„Pažvelgiau į Steve’ą ir pamaniau: „Mes kartu buvome tikrai geri tėvai.“ Bet tai ir buvo viskas, kas mus laikė kartu, – to nebėra. Nusprendėme skirtis nepraėjus nė metams po to, kai jauniausias mūsų sūnus išvyko į koledžą“, – pasakojo dizainerė.

Vaikai nėra vienintelė priežastis, dėl kurios poros kartais laikosi įsikibusios santuokos. Kiti sutuoktiniai sako, kad skyrybų bumas priklauso ir nuo to, kad šiais laikais žmonės iš esmės gyvena ilgiau ir stengiasi mėgautis kiekviena akimirka.

„Žmonės vis labiau nori gyventi visavertį gyvenimą. Anksčiau pagrindinis šeimos tikslas buvo susilaukti vaikų ir juos užauginti, o dabar atsigręžiama į save patį, svarbi emocinė žmogaus gyvenimo kelionė.

Žmonės žino, kad gyventi jiems liko ne metai ar dveji, o dešimtmečiai, ir jie nebenori visą likusį gyvenimą būti nelaimingi“, – pasakojo diplomuota finansų planuotoja ir skyrybų finansų žinovė Lili Vasileff.

Štai 62 metų Monica, gyvenanti už Atlantos (JAV), apie save negalvojo kaip apie nelaimingą moterį. Tačiau ilgainiui ji pradėjo domėtis keliais, kuriais anksčiau nesiryžo eiti. „Buvau labai užsiėmusi ugdydama ir puoselėdama savo šeimą, neturėjau laiko net susimąstyti, ko norėčiau, bet nesiryžau ko nors imtis. Neturėjau kada klausti savęs, ar gyvenu visavertį gyvenimą, kokių turiu tikslų ir ar jų siekiu, ar mano santuoka sėkminga, ar alinanti.

Vis dėlto kai mano vyras Robertas ir aš pati peržengėme 50-mečio slenkstį, pradėjau apie tai galvoti... Kaip iš tiesų norėčiau praleisti neabejotinai paskutinį savo kokybiško gyvenimo etapą?“ – kalbėjo Monica.

Visada menais domėjusis moteris pradėjo savanoriauti vietos organizacijoje, kuri įtraukia nepasiturinčius vaikus į mužzikinę veiklą ir siūlo jiems nemokamas pamokas.

Galiausiai Monica pradėjo pati rengti kviestinių atlikėjų koncertus, o jos vyras tuo metu tiesiog sėdėdavo namuose.

„Robas visada buvo iš tų vyrukų, kuris sunkiai dirba visą savaitę ir savo laisvą laiką leidžia ilsėdamasis ant sofos prieš televizorių, stebėdamas savo mėgstamų sporto komandų varžybas. Jis pats norėjo, kad jo gyvenimas sustotų ar sulėtėtų – būtent tai jis ir darė.

„Mes nusipelnėme tokiame amžiuje nurimti ir mėgautis poilsiu“, – sakydavo jis. Bet aš kaip tik norėjau savo gyvenimui suteikti energijos ir greičio, troškau ryškesnių ir reikšmingesnių potyrių, veiklos“, – sakė Monica.

Monica ir Robertas išsiskyrė, nes visiškai skirtingos veiklos brandžiame amžiuje troškimas neleido jiems suderinti savo pomėgių.

Kuo žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis gyvens ne su pirmąja, o su antrąja ar trečiąja žmona ar vyru. Šios vėlesnės santuokos dažniausiai nebūna tokios stabilios kaip pirmoji.

Pasak vieno tyrimų centro, skyrybų tarp antrą, trečią ar daugiau kartų vedusiųjų yra kur kas daugiau nei tarp tų, kurie nusprendė skirtis pirmą kartą.

Šis skaičius išauga dvigubai. Be to, dažniau skiriasi tie, kurie santuokoje pragyvena iki 10 metų, palyginti su tais, kurie susituokę ilgiau.

„Buvome susituokę 20 metų, ir mano vyras lyg prastame kino filme paliko mane dėl 25 metų merginos. Kai suradau antrąjį savo vyrą internete, jis atrodė puikus. Jis ir buvo puikus.

Tai buvo audringas romanas. Bet kai susituokėme, pradėjau suprasti, kad jo polinkis į alkoholį iš tiesų yra didžiulė problema, o neturėdami bendros istorijos su šia bėda kovojome labai sunkiai.

Išėjau. Nebuvau investavusi daug, kad stengčiausi išlaikyti šiuos santykius, manęs iš esmės niekas nelaikė su šiuo žmogumi“, – pasakojo Marti, nekilnojamojo turto ekspertė iš Finikso (JAV).

Niekas neabejoja, kad trumpai trunkančią santuoką nutraukti yra kur kas lengviau nei tą, kurioje žmonės turi ilgą istoriją ir yra perėję kartu ne vieną gyvenimo išbandymą. Pridėkime dar ir tai, kad santuokos institucija šiais laikais vis mažiau vertinama, ir turėsime smarkiai augantį skyrybų skaičių.

Tad ką daryti, kad išsaugotumėte santuoką, ypač kai į akis grėsmingai žvelgia amžiaus vidurio krizė?

Pirmiausia reikia suprasti, kad su sutuoktiniu nebesate tokie žmonės, kokie buvote tuomet, kai prieš daug metų žengėte altoriaus link. Santuoka kinta, keičiasi aplinka ir jus supantys žmonės, o tai veikia ir sutuoktinius, santykiai nestovi vietoje.

Tai, kad žmonės keičiasi, nėra nei tragedija, nei minusas. Kiekvienas iš sutuoktinių gali keistis, augti, tobulėti ir dėl to neturėtų sulaukti antrosios pusės pareiškimo, kad metas ieškoti skyrybų advokato.

„Svarbiausia santuokoje yra bendrauti ir sugebėti išklausyti, suprasti savo partnerį, suvokti jo emocijas ir išgirsti siunčiamą žinutę.

Jei dėl ko nors jaučiatės nelaimingi, pasaulis sustoja – partnerio išklausymas ir bendrų išeičių ieškojimas gali nuversti kalnus dėl jūsų santuokos išsaugojimo“, – įsitikinęs santuokos tyrėjas Johnas Gottmanas, parašęs 40 knygų apie poros gyvenimą kartu.

Pasak jo, tai, kad savo rūpesčiais ir džiaugsmais galite pasidalyti su antrąja puse, yra be galo svarbu jūsų sąjungai ir bendrai ateičiai.

Dažniausiai pasikalbėti ir išsakyti savo lūkesčius yra verta net tada, kai šiuolaikiniai žmonės nebe taip vertina taiką, meilę ir supratimą.

Net jei po atvirų pokalbių nuspręsite, kad jūsų santuoka vis dėlto neverta išsaugojimo, išsikalbėjus skyrybų procesas turėtų būti kur kas lengvesnis. Bent jau morališkai.