Tačiau per didelis noras tvarkytis gali reikšti ir tam tikras problemas, o pedantams gali būti sunkiau siekti savo tikslų.
Taip sakė žinomas latvių kilmės psichologas, UAB „Medicinos verslo akademija“ vadovas Juris Belte.
Kas nulemia pedantiškumą
Anot psichologo, per didelį tvarkingumą gali nulemti kelios priežastys. Viena jų – auklėjimas.
Pedantai, kaip, beje, ir tie, kuriems labai sunku prisiversti apsikuopti, paprastai būna kilę iš labai tvarkingų šeimų.
„Viena vokietė vaikų psichologė pastebėjo, kad mažųjų sugebėjimas tvarkyti aplinką, daiktus išsivysto gana vėlai. Tėvai dažnai daro klaidą per anksti spausdami atžalą tvarkytis, nors vaikas dar neturi sugebėjimų tai daryti“, – pasakojo J.Belte.
Tokiu atveju galimi du variantai: arba vaikas prisitaiko ir užaugęs tampa pedantu, arba piktuoju verčiamas tvarkytis patiria daug neigiamų emocijų ir bando to išvengti.
Antruoju atveju ir suaugus būtinybė susitvarkyti žmogui kels blogas asociacijas. Taigi jis vengs tvarkytis, net ir žinodamas, kad tai jam gali sukelti problemų, nes gresia daug laiko sugaišti, ieškant kokių nors daiktų.
Tvarkymasis – tam tikra psichoterapija
Antra priežastis, kodėl žmogus nori be paliovos tvarkytis, yra nesaugumo jausmas.
Psichologo teigimu, jeigu žmogus viduje jaučiasi nesaugiai, jis bando palaikyti tvarką išorėje, nes tai jam suteikia saugumo jausmą.
Kartais pedantais tampa ir neturintys gilesnių tikslų ar siekių. J.Belte paaiškino, kad tvarkydamiesi tokie žmonės tarsi save realizuoja.
Tam tikra prasme tvarkymas gali būti ir savotiška psichoterapija, padedanti laikinai užmiršti rūpesčius.
Dažnai šluostinėti dulkes linksta ir vengiantys daryti tai, ką turėtų, nes nėra tam pasiryžęs.
Turbūt ne vienas pastebėjo, kad tada, kai reikia pradėti vykdyti nelabai malonią, bet svarbią užduotį, kyla noras daryti daugybę smulkių darbelių, siekiant atitolinti tai, kas kelia neigiamas emocijas.
Pedantiškumas gali ir trukdyti
J.Belte mano, kad iki tam tikros ribos pedantiškumas yra geras dalykas. Bet per stipriai išreikštas jis gali sukelti ir problemų.
Psichologas pastebėjo, kad neretai pedantai daug laiko sugaišta pasiruošimui ką nors pradėti daryti.
Tai trukdo ne tik buityje. Pedantai panašiai elgiasi ir darbe – nepradeda veikti tol, kol nesijaučia tinkamai pasiruošę, pasiruošimui išeikvoja daug energijos ir patiria stresą, jeigu kas nors nebūtinai yra gerai.
Taip jie neretai pralaimi ne tokiems pedantiškiems žmonėms, kurie vos perpratę procesą pradeda veikti ir pasiekia aukštesnius rezultatus. Tad neretai tų, kurių pedantiškumas per daug išreikštas, pasiekimų lygis būna daug žemesnis.
„Žinoma, jeigu pedantas yra drąsus, pasitikintis savimi, tai yra, turi kitų besaikį tvarkingumą kompensuojančių savybių, jis kaip tik gali daug pasiekti“, – neabejojo J.Belte.
