G. Žemaitis: 10 žingsnių, kad naujieji metai būtų sėkmingesni

Didelė problema yra tai, kad daugelis Lietuvos senjorų itin neigiamai žiūri į gyvenimą ir nuvertina patys save. Daugelis galvoja, kad Lietuvoje gyventi yra blogai. Tačiau, jei pažiūrėtume iš platesnės perspektyvos, pamatytume visai kitą vaizdą: politinėje arenoje Lietuva užima 35-ą vietą iš daugiau kaip 200 pasaulio valstybių. Esame pasižymėję ir sveikatos srityje, lenkiame Latviją, Lenkiją, Estiją, ypač kalbant apie širdies ir kepenų persodinimo operacijas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat sėkmingai garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, tačiau įvairiose televizijos laidose jos nuopelnai neteisingai sumenkinami. Mes kiekvieną naktį miegame ramiai, saugomi NATO karių. Mums negresia karo baisumai, negąsdina gamtos stichijos, tokios kaip cunamiai ar ugnikalnio išsiveržimai. Gyvename saugiai, taikiai, bet to nevertiname.

Gyvenimas myli tuos, kurie nesiskundžia. Žmonės jaučiasi pavargę vieni nuo kitų, nuo neapykantos, melo, vienas kito kurstymo. Kai pas žmones yra negerai galvoje, širdyje, ar kišenėje – jie yra linkę ne žiūrėti patys į save ar mėginti spręsti problemas, bet visą kaltę suverčia valstybei. Mes piktinamės dėl nelygybės, norime, kad turtai būtų atiduodami skurstantiems, sveikata – paliegusiems, o protas – kvailiams. Bet nesusimąstome, kuo virstų Lietuva. Tauta liktų neturtinga, kvaila ir ligota. Prieš reikalaudami, kad mums kas nors būtų duodama, susimąstykime: „o ką aš pats daviau?“, „ką gero gyvenime nuveikiau?“.

Didžiuojamės atgavę nepriklausomybę, tačiau nesigėdijame, kad pamažu virstame pašalpininkų tauta. Šiuo metu Lietuvoje yra tūkstančiai darbo vietų, tačiau dirbti nėra kam. Pašalpa neturėtų būti duodama darbingam, sveikam žmogui, kuris gali pats užsidirbti. Pašalpa turėtų būti paliekama neįgaliesiems, kurie dėl fizinių problemų iš tiesų negali dirbti ir užsidirbti.

Lietuva yra didi, mus visas pasaulis vertina, kaip kultūringą, garbingą šalį. Todėl ir mes patys neturime savęs bei savo tautos nuvertinti. Košę galvoje reikia kartais pamaišyti, kad neprisviltų ir ieškoti naujų idėjų, kaip Lietuvą paversti dar gražesne.

Itin blogai vertinu senjorų nusiteikimą, kad sulaukus brandaus amžiaus, viskas, kas liko – tai nieko neveikti ir tik laukti gyvenimo pabaigos. Skaičiuoti reikia ne nugyventą laiką, o nudirbtus darbus. Tad ir sulaukus brandaus amžiaus, svarbu ne galvoti, kad jau viskas, kas gražiausia, praėjo, o stengtis iš kiekvienos ateinančios dienos išgauti viską, kas geriausia ir gražiausia.

Atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus emigracijos bangai, vis labiau tapo pastebimas ryškus tautos senėjimas. Todėl kiekvienas senjoras turėtų pagalvoti ir apie save: juk jei visas jaunimas išvyks, nebus kam uždirbti pensijų, nebus, kas jus prižiūrės gilioje senatvėje ar ligos patale, todėl labai svarbu, kaip įmanoma labiau prisidėti prie emigracijos mažinimo. Emigruoja mūsų vaikai, anūkai, dukterėčios ir sūnėnai. Todėl, norint sumažinti emigraciją, reikia pradėti nuo savo šeimos, nuo paties artimiausio rato. Jei kiekvienas Lietuvos senjoras bent vieną šeimos narį atkalbėtų arba sugrąžintų iš emigracijos, ši opi problema iš karto ženkliai sumažėtų. Nepamirškite, kad viskas prasideda nuo mūsų pačių. Reikia ne laukti, kol valstybė sumažins emigraciją, o imtis to patiems. Kiekvieno iš mūsų atliktas mažas darbas atneš didelį ir svarų rezultatą visai bendruomenei.

Šeimos vis labiau nyksta, net 50 procentų susituokusių šeimų išsiskiria. O dar net nežinomas skyrybų procentas tarp santuokos neįteisinusių porų. Kasmet ženkliai mažėja gimstamumas, kas pamažu mūsų tautą vedą link išnykimo ribos. Esant tokiam dideliam skyrybų procentui, labiausiai kenčia vaikai. Tėvai kuria vieną šeimą po kitos, net nesusimąstydami, kokią žalą tai daro jų atžaloms. Štai vienas iš žinomiausių pavyzdžių – tai Kęstutis Pūkas: 5 žmonos, 10 vaikų, daug sudaužytų likimų.

Didžiausia problema yra ta, kad mūsų jaunimas dar nėra pasiruošęs kurti šeimą. Meilė iš pirmo žvilgsnio ar staiga pajuntama aistra, neturėtų virsti santuokos pagrindu. Pasimatymai, gėlės, bučiniai – visa tai gražu, tačiau tai yra laikina. Santuoka, šeimos kūrimas turėtų būti gerai apsvarstoma. Pora neturėtų galvoti apie žengimą link altoriaus, prieš tai neaptarę trijų esminių klausimų: 1. Vaikai, 2. Finansai 3. Buvimas kartu ne tik laimėje, bet ir nelaimėje.

Šeima – tai komandinis darbas, kai viskas turėtų būti atliekama 50/50 principu. Abu sutuoktiniai turi dėti lygiai tiek pat pastangų į kiekvieną gyvenimo sritį: tiek vaikų auginimą, tiek darbą, tiek ir kasdienius darbus namuose. Jei vienas tvarko namus, skalbia, gamina valgyti, o kitas tik nurodinėja – tokios šeimos ankščiau ar vėliau lauks skyrybos. Svarbu suprasti, kad skyrybų atveju yra kalti abu žmonės, niekada nėra kaltas tik vienas. Tad jei į šeimą žiūrėsite, kaip į bendrą projektą, jei sutuoktinį laikysite sau lygiu (ne viršesniu ir tuo labiau ne žemesniu), savo gyvenimo kompanionu ir bendrakeleiviu – sukursite tvirtą šeimą, kuri atlaikys visas negandas.

Vis mažesnis dėmesys yra skiriamas mūsų kalbai, kuri yra viena seniausių kalbų visoje Europoje. Tačiau vietoje to, kad kalba būtų vertinama, tausojama ir saugoma – ji yra darkoma. Rodos, niekas net nekontroliuoja to, kas yra sakoma per televiziją, vartojami tokie žodžiai, kaip: vau, pyst, karoče ir visi kiti kalbą teršiantys iš kitų kalbų atėję posakiai. Per Lietuvos nacionalinę televiziją, kurios tikslas, kaip ir turėtų būti kalbos išsaugojimas, buvo įsteigta net speciali „šūdvabalio premija“, lyg lietuvių kalboje būtų maža kitų žodžių ar išsireiškimų.

Per kitą, komercinį kanalą vienas gerai žinomas muzikantas parodė nuogą užpakalį – tai buvo įvardijama, kaip menas. Žmonės pamiršta, kas iš tiesų yra menas, vis rečiau lankosi spektakliuose, skaito gerą literatūrą ar mėgaujasi klasikinės muzikos koncertais. Būtent toks menas skatina tobulėti, atgaivina sielą ir verčia pasijausti geresniais. Bet, deja, toks menas yra vis labiau pamirštamas.

Taip pat vis dažniau galima pastebėti įvairių kavinių, restoranų ar barų angliškus pavadinimus. Rodos, jei pavadinimas bus lietuviškas – jis bus nebe toks šaunus, nebe toks madingas. Apsilankius didžiuosiuose miestuose galima pasijusti it užsienyje, kur lietuviškų pavadinimų tenka ieškoti kone su žiburiu. Ir tai puikus pavyzdys, kaip mes patys nevertiname savo kalbos. Juk nuvykus į svečias šalis, tikrai labai retai pamatysite pavadinimus, parašytus ne jų gimtąja kalba.

Kiekvienais metais apie 2 tūkstančius šunų bei kačių atsiduria gatvėje: jie išmetami pro automobilio langus, pririšami ir paliekami miške ar tiesiog pakariami. Tai yra gąsdinanti statistika ir dar labiau gąsdinantys žmonių poelgiai. Labai svarbu suprasti ir jokiu būdu netoleruoti žiauraus elgesio su gyvūnais. Už jį turi būti ne tik griežtai baudžiama, tai turi tapti stipriu signalu visuomenei. Jei žmogus yra linkęs į žiaurumą, kankina gyvūnus – jis tik per žingsni nuo to, kad imtų kenkti ir žmonėms. Prieš keletą savaičių JAV gyventojas nušovė 26 žmonės ir dar per 50 jų sužeidė. Šis įvykis sukrėtė ne tik bendruomenę, bet ir visą pasaulį. Suėmus įtariamąjį ir pradėjus bylos tyrimą, paaiškėjo, kad prieš keletą metų tas pats asmuo buvo teistas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Ir tai ne vienintelis pavyzdys. Patyrinėjus kone kiekvieną žiaurų nusikaltimą įvykdžiusį asmenį, paaiškėja, kad pirmieji jų žiaurumo protrūkius iškentė būtent gyvūnai.

Tad jei pamatote žmogų, kuris kankina gyvūną – nepraeikite pro šalį, nelikite abejingi. Jei žmogus yra linkęs į žiaurumą, jis bus žiaurus visiems. Šiandien galbūt jis skriaudžia mažą šunelį, o rytoj taip pat gali pasielgti su jumis ar jūsų artimuoju.

Taip pat ir patys su gyvūnais elkitės sąmoningai ir atsakingai. Kad ir kokia miela dovana atrodytų mažas šuniukas ar kačiukas – verčiau jos atsisakykite. Ypač jei nesate visiškai tikri, ar asmuo tokios dovanos tikrai nori. Gyvūnas nėra dovana, o jo įsigijimas turi būti gerai apsvarstytas ir įvertintas. Nepamirškite, kad gyvūno įsigijimas – tai atsakomybė.

Lietuvoje pradėti verslą yra itin sunku. Viena iš opiausių problemų yra tai, kad nuo pat pradžių jaunasis verslininkas yra apkraunamas daugybe įvairiausių mokesčių. Verslas dar nespėja įsivažiuoti, neša labai minimalų ar dar net iš vis neneša jokio pelno, o jau privaloma mokėti didžiulius mokesčius. Tai labai išgąsdina jaunimą ir stabdo nuo galimybės kurti verslą, įsitvirtinti Lietuvoje, tad šie vis dažniau kelia sparnus svetur ir renkasi emigraciją.

Taip pat sėkmingam verslo vystymuisi trukdo ir paties darbdavio požiūris į darbuotojus. Juk ne veltui yra sakoma, kad laimingas darbuotojas įmonei neša didesnį pelną. Tad kiekvienas darbdavys turėtų stengtis sukurti tokias darbo vietas, kuriose žmonės gautų ne tik pragyventi ir gyventi leidžiantį atlyginimą, bet ir jaustųsi gerai, jaustųsi vertinami, galėtų tobulėti ir vėliau kilti karjeros laiptais.

Emigrantų tema Lietuvoje itin opi, tad būtų nuodėmė jos nepaliesti atskirai. Maži atlyginimai, nepasitikėjimas politikais, prastas išsilavinimas – visa tai skatina žmones gardesnės duonos ieškoti svetur. Tačiau vargu ar kada susimąstėme, kad dėl tokios situacijos yra kalta ne valstybė, o mes. Žmonės kiekvieną dieną girdi tik blogus dalykus apie tai kas vyksta aplink ir norom nenorom viskuo įtiki, vietoje to, kad imtų stengtis ir taptų patys tuo pokyčiu, kurio ieško kituose ar pačioje valstybėje.

Norėdami sumažinti emigracijos mastus, pirmiausiai turėtume atsigręžti į savo vaikus ir anūkus, pagalvoti, kokią žinią apie savo gimtinę perduodame jiems. Šiuo metu kone 80 procentų 9–12 klasių moksleivių yra pasiruošę emigruoti. Šie vaikai dar net neturi gyvenimiškos patirties, jiems dar neteko patiems dirbti, savęs išsilaikyti, tad viskas, iš ko jie tokią nuomonę susidarė – tai aplinka, kurioje jie gyvena. Vaikai, kurie turėtų būti Lietuvos ateitis, dar net mokyklos nebaigę tampa potencialiais emigrantais. Tad susimąstykime, ar norime užauginti naują emigrantų kartą, ar verčiau kartą, kuri atneš į Lietuvą pokyčius.

Daugelis emigrantų keiksnoją Lietuvą, tačiau gydytis ar taisytis dantų vis tiek grįžta čia, nes čionykšte medicina ir specialistais jie pasitiki. Vasarą juos vis tiek traukia Lietuvos pajūris. Tokie pavyzdžiai tik parodo, kad čia nėra jau taip blogai.

Laimė – tai pasirinkimas. Svarbu suprasti, kad visiškai laimingų žmonių nėra. Kiekvienam iš mūsų kartais sekasi, kartais nebe – toks yra gyvenimas. Ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas yra, kaip reaguoti į nesėkmę: vienam tai bus pasaulio pabaiga, kitam – viso labo likimo siųstas išbandymas. Vienas žmogus ilgai liūdės ir kaltins gyvenimą, kad jam kažkas nutiko, o kitas – atsistos ir tiesiog nueis pirmyn.

Mūsų laimė yra mūsų pačių rankose, tik tai supratę, sugebėsime gyventi pilnavertį gyvenimą. Joks žmogus nepadarys mūsų laimingais, neišspręs visų mūsų bėdų – tai padaryti turime mes patys.

Gyvenime reikia kurti, daryti gerus darbus, įgyvendinti svajones ir visiškai negalvoti, ką apie tai pasakys kiti žmonės. Gyvenimas yra tai, ką mes kuriame, o ne tai, ką gauname. Jei kiekvienas iš mūsų kažką duos kitam: kaimynui, draugui, bendruomenei ar valstybei – aplinka, kurioje gyvename taps kur kas gražesne.

Daugelio žmonių gyvenime televizijai ir spaudai skiria gana didelę dalį laisvo laiko. Tai nebūtų blogai, jei ne viena problema – menkavertis turinys. Tiek spaudoje, tiek per televiziją kasdien matome įvairias tuščias laidas, be jokio vertingo turinio, žvaigždes, kurios pačios save tokiomis titulavo. Ir metai iš metų matome tuos pačius veidus, girdime tas pačias naujienas, apie tai, kaip Lietuvoje blogai gyventi, kaip kyla kainos, kas ką apvogė, kas ką nužudė, kas išsiskyrė – tai mums ne tik neteikia jokios naudos, bet dar ir paverčia mus piktais bei viskuo nusivylusiais.

Mokslo pasiekimai, laidos, orientuotos į šeimos gerovės skatinimą ir sveikas humoras – štai ko trūksta mūsų televizijai. Televizija turėtų mums teikti tik geras emocijas, įtraukti įkvepiančiomis naujienomis, o ne vien blogais dalykais.

Dar viena jautri sritis Lietuvoje – tai mokyklos ir jose būtini pokyčiai. Nors jau skaičiuojame trečią dešimtį po nepriklausomybės atgavimo – mokyklose vis dar itin stipriai juntama sovietmečio dvasia. Mokykla turėtų tapti bendruomene, kurios tikslas – išugdyti naująją, pokyčius atnešiančią kartą. Tačiau realybė yra visiškai kitokia, rodos, kiekvienas šios bendruomenė narys žiūri tik į save: mokytojai sau, tėvai sau, mokiniai lieka neišgirsti.

Dabartinėse mokyklose nėra vietos vaikų asmeniniam tobulėjimui, kūrybiškumui. Kiekvienam pateikiama standartinė informacija, visi mokomi kone atmintinai tų pačių dalykų, neatsižvelgiant į tai, kurioje srityje vaikas yra gabesnis. Taip pat kiekvienam mokiniui užduodama daugybė namų darbų, tad šis, grįžęs po mokyklos, vietoje to, kad ilsėtųsi – turi ir toliau mokytis. Visa ši sistema veda prie to, kad dabartiniai vaikai yra pervargę, nebesugeba sukoncentruoti dėmesio, prastai pasiruošia egzaminams. Mokslas vaikams tampa kone priešu.

Pirmasis žingsnis į pokyčius turėtų būti mokslo metų ilginimas ir atsisakymas namų darbų. Mokykla yra tam, kad vaikai ten mokytųsi, o namai – kad ilsėtųsi. Prailginus mokslo metus, vaikai turėtų galimybę daugiau išmokti, o atsisakius namų darbų – mokiniai turėtų laiko pailsėti, nebebūtų tokie pervargę ir galėtų skirti daugiau laiko savo mėgstamiems užsiėmimas. Daugelyje užsienio šalių tokia praktika jau yra įgyvendinta ir ji iš tiesų pasiteisino. Mokiniai mokomąją medžiagą įsisavina kur kas geriau bei nesijaučia tokie pavargę.

Tėvų susirinkimai mokyklose turėtų vykti kartu dalyvaujant ir mokiniams ir jie turėtų vykti diskusijos forma. Suaugusieji nesupranta vaikų, o šie – suaugusiųjų. O užtektų tik pasikalbėti atvirai. Vaikai, net ir norėdami pasikalbėti, dažniausiai girdi tokius žodžius: „palauk“, „nelįsk“, „ne dabar“ ir t.t. Tad pirmasis žingsnis į pokyčius – tai pokalbis ir mėginimas suprasti vieniems kitus.

Artėjančių Naujųjų metų proga, linkiu senjorams nepiršti kitam savo ligų, nekerštauti. Galiu išskirti tris pagrindines ligas, nuo kurių būtina bėgti, tai: pyktis, pavydas ir pasyvus gyvenimo būdas. 2018-aisiais linkiu paduoti vienas kitam ranką, kad justume palaikymą, ausį, kad būtume išgirsti ir širdį, kad patys suprastume.