Po „Juoda Avis“ slapyvardžiu dirba dvi merginos – Sigita Andriukevičiūtė (25 m.) ir Laura Stumbraitytė (29 m.). Jos sako padedančios žmonėms geriau pažinti save.
Be intensyvios veiklos kartu, merginos laikinojoje sostinėje Kaune turi tuo pačiu ir labai skirtingus, ir labai artimus užsiėmimus: S.Andriukevičiūtė dirba su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, o L.Stumbraitytė dėsto Kauno kolegijoje socialinio darbo mokslus pasirinkusiems studentams.
Nors „Juodoje Avyje“ abi tedirba trejus metus, per šį laiką spėjo nemažai nuveikti: aplankė daugiau nei šimtą Lietuvos miestų, bevažinėdamos sutiko tūkstančius žmonių, su kuriais dalinosi savo patirtimi bei žiniomis ir visai neseniai išleido knygą „Laimės siūlai. Kas sakė, kad augti galima tik į viršų?“
„Mes tikime, kad žmogus pamiršta dialogus, jam išsitrina pokalbių turinys, bet kas išlieka – tai jausmas. Todėl mūsų mokymai remiasi patyriminiais metodais, jog kiekvienas dalyvis galėtų ne tik išgirsti, bet per asmeninį patyrimą pajausti ir taip mokytis“, – sako S.Andriukevičiūtė.
– Neseniai ant knygynų lentynų nugulė jūsų kūrinys „Laimės siūlai“. Kodėl nusprendėte rašyti knygą ir kiek laiko užtrukote?
Sigita: Rašymas yra asmeninė mano terapija, kuri leidžia sudėlioti išsklidusias mintis, pagauti pasiklydusius jausmus ir išmokti reikalingas pamokas. Prasidėjus „Juodos Avies“ veiklai naujų iššūkių ir išgyvenimų, vertingų pasidalinti istorijų atsirado labai daug, tad poreikis ir noras rašyti nenumaldomai augo, tad galima sakyti, kad knygos idėja atsirado su pačia „Juoda Avimi“, o mokymų dalyviai kas kartą šią mintį vėl prikeldavo, teiraudamiesi apie įvairesnes galimybes susipažinti su mūsų gyvenimo filosofija.
Laura: Norą rašyti ilgai nešiojomės kartu su savimi, kol maždaug prieš dvejus metus, po mūsų mokymų, organizuotų Kėdainiuose, nutarėme pradėti rašyti. Dėl ko tada – sunku atsakyti, galbūt idėja tapo pasirengusi tapti realybe. Vis dėlto, labai simboliška yra tai, kad po poros metų būtent tuose pačiuose Kėdainiuose gyvenanti teatro režisierė Genovaitė Gustytė prisidėjo prie knygos pavadinimo atsiradimo. „Kas sakė, kad augti galima tik į viršų“ – tai rašytojo Aido Jurašiaus mintis, tačiau ją mes išgirdome iš jau minėtos teatro režisierės, kuri būtent šioje frazėje atrado įkvėpimą naujam spektakliui. Ši mintis atsirado ant knygos viršelio, nes čia slypi pagrindinė žinutė, kurią norime perduoti skaitytojui – žmogaus tobulėjimas yra neribotas. Kiekvienas gali lygiai tiek, kiek pats leidžia sau, o vidinis augimas į gylį – tai nesibaigiantis, viso gyvenimo tikslas. Knygą rašėme pusantrų metų.
– Papasakokite, apie ką iš tiesų yra jūsų knyga? Kuo ja siekiate ir kam ją reikėtų skaityti?
Sigita: Mūsų knyga yra apie pagrindines gyvenimiškąsias vertybes, tik gal iš kiek kitokio, neįprasto kampo. Istorijų herojai neturi vardų tam, kad kiekvienas skaitytojas galėtų tas mintis lengviau pritaikyti sau ir atpažinti asmeninio veikimo principus. Pagrindinis šio kūrinio tikslas – pirmiausia pasidalinti mintimis, istorijomis ir žinojimu, kurį turime. Tikime, jog ši knyga gali būti vertingu pakeleiviu kiekvienam, kuris ieško prasmės ir leidžia sau senoje tiesoje nepaliaujamai ieškoti kažko naujo. Vienos konkrečios skaitytojų auditorijos knygai nėra. Mes net pačios nustebome, kokia įvairi auditorija ją skaito. Neseniai vykusioje Kėdainių šventėje pajautėme šį kontrastą – labai pozityvų atgalinį ryšį gavome iš trylikamečio jaunuolio, kuris vos nusipirkęs puolė skaityti knygą, o visai tą pačią akimirką prie mūsų priėjo ir garbaus amžiaus moteris, į šventę atėjusi būtent dėl mūsų kūrinio.
– Minėjote, kad kūrybos procesas užtruko pusantrų metų. Su kokiais sunkumais teko susidurti, rašant „Laimės siūlus“?
Laura: Manau, kad man sunkiausias buvo istorijos pradžios momentas. Prieš pradėdama rašyti naują istoriją, aš labai aiškiai žinodavau, kokią pagrindinę žinutę noriu išsiųsti skaitytojui, tačiau kartais prireikdavo nemažai laiko, kol idėja, gyvenanti galvoje, būdavo pasirengusi persikelti į popieriaus lapą. Kartais pirmasis istorijos sakinys tarsi pasikartojanti mantra įkyriai ir varginančiai ilgai skambėjo mintyse bei kiekviename žingsnyje mane lydėjo. „Aš esu žmogus, derinantis smuikus“ – tai istorijos „Gyvenimo smuikininkai“ pradžia, kuri net tris savaites, diena iš dienos skambėjo galvoje. Kūryba – varginantis procesas, tačiau jaučiu, kad sunkumu to nepavadinčiau, greičiau duotybe ir dovana.
Sigita: Mano istorijos gyveno savarankišką gyvenimą. Jos neklausė leidimo pasirodyti mano galvoje, tik nuolankiai laukdavo, kol mano pirštai leis viską perkelti į popieriaus lapą kompiuterio ekrane. Sunkiausi buvo, ko gero, paskutinieji knygos paruošimo etapai. Kiekviena istorija – man tarsi atskiras gyvenimas, atskiras pasiekimas, toks vienintelis ir niekaip kitaip nenupasakojamas. Jokiu būdu ne tobulas, bet kaip ir kiekvienas žmogus, kaip ir viskas šiame gyvenime – ypatingas savo netobulumais. Taigi man buvo itin sudėtinga priimti reikalingus pokyčius, leistis į istorijų taisymus. Racionaliai supratau, kad tai būtina, bet viduje nenumaldomai vyko jausmų kovos. Džiaugiuosi, jog pavyko istorijas palikti su tuo charakteriu, kuriuo jos ir pasibeldė į manąsias mintis.
– Kokia kūrinio „Laimės siūlai“ reikšmė kiekvienai iš jūsų?
Laura: Man ši knyga reiškia buvusios patirties ir gyvenimo pamokų įprasminimą. 8 mano istorijos – tai 8 skirtingi mano gyvenimo etapai, kuriuose aš galėjau dar kartą atsisukti į jau nueitą gyvenimo kelią ir simboliškai išreikšti padėką kiekvienam, kuris prisidėjo prie mano asmenybės augimo bei tobulėjimo.
Sigita: Visų pirma, man ši knyga – tai dar vienas įrodymas, kad viskas yra įmanoma. Aš mėgstu kartoti šią mintį. Tačiau prieš dvejus metus knygos išleidimas atrodė būtent toks – neįmanomas, nors tikėjome, kad gali ir turi pavykti, bet sunku buvo suvokti – kaip. Taigi, šis pasiekimas yra nepaprastai svarbus man asmeniškai. Taip pat šios istorijos yra ir lyg mano vieša vertybių deklaracija – kas man rūpi, kuo aš tikiu, dėl ko man skauda. Knygoje yra labai didelė dalis manęs pačios.
– Knyga atrodo filosofinio, psichologinio pobūdžio. Kodėl pasukote tokia kryptimi?
Laura: Galima sakyti, kad mūsų gyvenimas ir darbas „Juodoje Avyje“ yra filosofinio, psichologinio pobūdžio, todėl tikriausiai kitaip nė negalėtų būti. Vesdamos mokymus mes esame istorijų pasakotojos, mokome pavyzdžiais, išgyventais dialogais, leidžiame sau jausti ir bandome iki smulkmenų atliepti kiekvieną, kuris atklysta į mokymosi erdvę. Kažkuria prasme ši knyga – tai tas pats mūsų mokymų atspindys, tik kiek kitokio, rašytinio formato.
– Atsakinėdamos daug kartų minėjote „Juodą Avį“. Kaip kilo mintis įkurti šią įstaigą? Galbūt paskatino kažkokie konkretūs įvykiai ar prisiminimai iš vaikystės?
Laura: Mes susipažinome dirbdamos vaikų dienos centre ir būtent ten kilo mintis įkurti viešąją įstaigą. Dienos centre mes pradėjome vesti mokymus savanoriams-praktikantams. Atrodė, kad dalintis savo žinojimu mums iš tiesų sekasi, tačiau tai buvo daugiau kaip pomėgis, papildoma socialinio darbo vaikų dienos centre detalė. Tada dar nesvarstėme, kad mokymas gali tapti mūsų gyvenimo būdu ir tiesioginiu darbu. Apie viešosios įstaigos „Juoda Avis“ kūrimą pradėjome galvoti gavusios ypatingai pozityvų grįžtamąjį ryšį iš savanorių-praktikantų. Žinoma, šito neužteko, todėl prieš kuriant įstaigą mums reikėjo įsitikinti, ar iš tiesų galime imtis seminarų vedimo. Surinkome pirmąją nemokamą grupę Tauragėje ir pravedėme dviejų dienų mokymą apie emocinį intelektą. Pamenu, kaip reflektuojant pirmosios dienos darbą aš pasakiau Sigitai: „Įsivaizduoji, toks galėtų būti mūsų gyvenimas“, o ji atsakė: „Ne galėtų, o toks yra ir bus mūsų gyvenimas“. Tada „Juoda Avis“ buvo tik miglota iliuzija, tačiau mes bei pirmosios mokymų grupės dalyviai visu 100 proc. tikėjome ja dar tuomet, kai nieko nebuvo. Simboliškai taip pat tikėjome ir savo knyga. Dar nepradėjusios rašyti žinojome – ji tikrai bus.
– Kodėl būtent avis ir dar juoda, o ne, tarkime, balta?
Laura: Kai mes susipažinome vaikų dienos centre, aš buvau žmogus, darantis klaidas lietuvių kalboje. Iš mokyklos išsinešiau pilną bagažą klaidų rašyboje, o Sigita kiek atvirkščiai, nepatingėjo iš mokyklos pasiimti visas lietuvių kalbos taisykles. Mūsų skirtumams susidūrus, ji pradėjo taisyti mano gramatiką – visur ir visada. Net jeigu mes susirašinėdavome virtualioje erdvėje – pirmiausia ji ištaisydavo mano klaidas, o tik tada reaguodavo į turinį. Iš pradžių tai mane gerokai erzino, nes atrodė, kad nėra taip svarbu, kaip aš dėlioju savo mintis, svarbiausia juk yra turinys ir tai, ką aš noriu pasakyti. Sigita buvo kantri, pamažu mane prisijaukino, o prisijaukinusi pradėjo manyje auginti gėdos jausmą – aš nebenorėjau klysti rašyboje, aš nebenorėjau, kad mano klaidas kas nors matytų, todėl visus savo darbus, prieš siųsdama į universitetą, perduodavau Sigitai, jog ji galėtų peržiūrėti. „Word’e“ yra programa, automatiškai taisanti klaidas, kuri vadinasi „Juodos avys“ ir aš pamenu, kaip po vieno eilinio ir labai didelės apimties darbo ištaisymo Sigitai parašiau: „Žinai, man atrodo, tu esi mano asmeninė „Juoda Avis“. Taip atsirado mūsų „Juoda Avis“. Šiandien mes važinėjame po Lietuvą, vedame mokymus skirtingiems žmonėms ir jokiu būdu netaisome jų gramatinių klaidų. Šiandien mes važinėjame po Lietuvą, padedame žmonėms į tuos pačius senus ir žinomus dalykus pažvelgti kitaip. Mes esame Juoda Avis, nes su savimi nešiojamės naujus požiūrio kampus į seną tiesą.
– Kaip subūrėte žmonių ratą, besidomintį jūsų veikla? Ko ėmėtės, kad pritrauktumėte sekėjų, gerbėjų?
Laura: Šiandien mes skaičiuojame jau daugiau kaip šimtą kelionių po visą Lietuvą ir prisiminimų pavidalu savo viduje nešiojamės tūkstančius veidų bei vardų. Žmonės atvyksta į mūsų mokymus ir mes ypatingai džiaugiamės, kai pasibaigus dviejų dienų patyrimui, tie žmonės lieka „Juodos Avies“ gyvenime.
Sigita: Taip pat daug bendraminčių turime ir socialiniame tinkle, kuriame dalinamės savo mintimis išminties ant akmenų pavidalu. Tai jau daugiau nei trejus metus besitęsianti tradicija – mes užrašome įvairias citatas ant akmenukų, tada juos fotografuojame, o vėliau aprašome, papildydamos citatas mūsų mintimis. Labai gera sulaukti atsiliepimų, kad šie akmenys leidžia žmonėms sustoti kasdienybėje, pabūti akimirkai su savimi ir pagalvoti apie savaime suprantamus, bet dažnai po rutinos dulkėmis pasislėpusius dalykus.
– Paaiškinkite, ką veikia ta „Juoda Avis“? Kam ji skirta?
Laura: „Juoda Avis“ – tai įstaiga, organizuojanti interaktyvius, patyriminius mokymus vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Mūsų pagrindinės temos yra emocinis intelektas, kritinis mąstymas, motyvacija. Didelę mūsų darbo dalį užima mokymų apie darbą su vaikais ir paaugliais vedimas.
– Jūsų tinklapyje skaičiau, kad „Juoda Avis“ remiasi Sokrato metodu.
Sigita: Sokrato metodas – tai dialektinė klausimų technika, kuri remiasi mintimi, kad žmogus žino visus atsakymus, juos tik reikia atrasti po viską slepiančiu žodžiu „nežinau“. Būtent Sokrato metodas mums pasirodė ypatingai veiksminga priemonė, dirbant vaikų dienos centre, kada mes galėjome ne duoti vaikams nurodymus ir aiškinti apie tai, kas yra teisinga, o kas ne, bet užduoti klausimus, kurie juos privestų prie tų pačių žinių ir atsakymų. Sokrato metodą perkėlėme į darbą „Juodoje Avyje“, todėl mūsų mokymuose labai mažai monologo ir ypatingai daug dialogo, kada mes padedame žmonėms patiems atrasti atsakymus į rūpimus jų gyvenimo klausimus. Sokrato metodas leidžia ugdyti kritinį mąstymą ir padeda žmogui pasiimti daugiau atsakomybės už savo paties gyvenimą. Būtent to žmogui dažnai ir trūksta – žinojimo, kad tik jis yra geriausias savo paties gyvenimo ekspertas.
– Kokios merginos slypi už „Juodos avies“? Ką dar veikiate be šių bendrų mokymų?
Laura: Be darbo „Juodoje Avyje“ aš taip pat esu Kauno kolegijos dėstytoja ir dirbu su socialinio darbo studentais. Turiu tikslą studentams parodyti ne tik tai, kaip socialinį darbą suprantu aš, tačiau siekiu padėti jiems pažinti save. Tikiu, kad visai nepriklausomai nuo to, kokios profesijos atstovas yra žmogus, pirmiausia bet kokioje veikloje jis kaip svarbiausią įrankį turi pasitelkti patį save. Socialinis darbas yra apie pagalbą žmogui. Jeigu vairavimo instruktorius privalo mokėti vairuoti, tai ir socialinis darbuotojas prieš bandydamas suprasti krizę išgyvenantį žmogų, turi suprasti ir pažinti save.
Sigita: Mano gyvenime taip pat yra dvi dalys – be „Juodos Avies“, aš esu VšĮ „Elgesio analizė“ dalis. Dirbu individualiai su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, padedu šiai įstaigai augti bei judėti pirmyn. Ši mano kasdienybės pusė nuolat primena, kad didžiausi pasiekimai prasideda nuo mažų žingsnelių ir neleidžia pamiršti, jog nors yra labai daug dalykų, kurių negaliu pakeisti, pirmiausia turiu koncentruotis į ten, kur pokytį įnešti galiu. Galimybių visada yra, tereikia jų ieškoti.
– Kuo dar domitės gyvenime? Kur randate reikiamą poilsį ir iš kur semiatės naujų idėjų?
Laura: Idėjos, įkvėpimas, augimas – visa tai mums dovanoja žmonės ir vedami mokymai. Kiekvienas asmuo savo viduje nešiojasi unikalią gyvenimo istoriją, neišmatuojamą pasaulį ir patyrimą. Būtent dovaną pažinti svetimą pasaulį, mes gauname savo darbe. Mano ramybės oazė yra knygos, muzika, paslapčiomis ir tik sau brazdinama gitara, kavos puodelis vienumoje ar su pačiais artimiausiais, prasmingas pokalbis ir ilgas pasivaikščiojimas, refleksija po sudėtingos veiklos.
Sigita: Iš tikrųjų, būtent žmonių pasitikėjimas, dalinimasis savo mintimis bei grįžtamuoju ryšiu su mumis, yra tas niekad neužgęstantis variklis, kuris veda pirmyn. Asmenines jėgas papildyti man padeda tyla ir gera knyga, o idėjos gimsta priešingoje aplinkoje – triukšmingoje draugų kompanijoje, kur buvimas savimi yra būtinoji sąlyga. Dar vienas labai svarbus dalykas mano gyvenime – kelionės. Jose telpa viskas – poilsis, ramybė, idėjos, energija.
– Iš tiesų ne kiekvienas sugalvotų sukurti būtent tokio tipo VšĮ ar tokio turinio knygą. Kas lėmė tai, jog pasukote šiuo keliu: nesėkmės, skausmas, nežinojimas ar atvirkščiai?
Laura: Viskas daug paprasčiau – tiesiog atradome veiklą, kuri mus paverčia išties gyvomis, veiklą, kuri augina sparnus ir įkvepia skrydžiui. „Juodos Avies“ mokymai sustabdo pasaulį ir mūsų laiką akimirkoje. Tai pajutome dar pirmųjų mokymų Tauragėje dieną, būtent po jų neliko abejonių dėl būsimo gyvenimo kelio.
– Būna, kad išleidę pirmąją knygą autoriai „užsikabina“ ir neapsiriboja vienu kūriniu. Ar galvojate apie antrąją knygą?
Laura: Rašymas – tai nuostabus procesas, todėl noriu, kad „Laimės siūlai“ nebūtų vienintelė mūsų išleista knyga. Vis dėlto šiuo metu jaučiu, jog taip pat dar nenoriu galvoti apie naują kūrinį. Žinau, jog tos mintys gali užpildyti galvą, todėl neįsileidžiu jų, noriu leisti tam džiaugsmui, kuris šiuo metu šoka laimės šokį mano viduje, netramdomai ir nevaržomai trepsėti.
Sigita: Prabėgus vos mėnesiui po padėto paskutinio taško knygoje pajutau – pasiilgau rašymo. Tad mintys apie antrą knygą aplanko, bet be jokio konkretumo, labiau primindamos, kad rašymas – manoji terapija. Taigi, kol kas darau lygiai tą patį, ką ir prieš pirmosios knygos idėją – palieku savo mintis ir išgyvenimus popieriuje, nesitikėdama ir neužkraudama joms atsakomybės, kad jos turėtų tapti antrosios knygos puslapiais.
– Išduokite, kokia jūsų sėkmės formulė ar vadinamasis – laimės receptas?
Sigita: Sėkmės formulė – „atviros kortos“, visur ir visada. Mes nekuriame rebusų, nežaidžiame šaradų tarpusavio santykiuose. Atviromis mintimis keliaujame per gyvenimą ir kaip vertingiausias pamokas priimame bet kokį patyrimą. Mes visu 100 proc. tikime tuo, ką darome, todėl sėkmė neišvengiamas mūsų gyvenimo pakeleivis. O laimė – ji niekur nepasislėpusi, ji yra mūsų viduje, tereikia nebijoti jos atrasti ir besąlygiškai priimti.
