Psichologas-psichoterapeutas Olegas Lapinas įsitikinęs, kad polinkio į blogus įpročius ar nusikalstamumą priežasčių reikėtų ieškoti ne aplinkoje. Juk žmogaus psichologija gali būti lanksti.
– Kodėl net ir iš vadinamųjų gerų šeimų vaikai nueina klystkeliais?
– Sąvoka „gera šeima“ sukelia iliuziją. Matome tik žmogaus pranašumus, lyg jis neturėtų trūkumų. Dažnai susidaro įspūdis, kad jeigu vaikinas dailus, tai jis ir geras. Taip sukuriamas aureolės (lot. aureola – auksinis vainikas) efektas.
Iš tiesų matome, kad geri žmonės turi tokių pat trūkumų, ydų kaip ir vadinamieji blogi.
Tarp pasiturinčių žmonių yra daug pykčio, agresijos, iškrypimų, kaip ir tarp nepasiturinčių. Ydos pasiskirsčiusios kone vienodai tarp visų žmonių, tik psichika iš to vienodumo išskiria vadinamąsias geras ar problemines savybes.
– Kiek polinkį į nusikaltimus lemia genai?
– Nusikalstamumas tarp pasiturinčių ir nepasiturinčių būna skirtingas. Vargu ar turtingų žmonių vaikai vagia dėl to, kad jiems to daikto reikia. Jie gali vagiliauti dėl azarto, jaudulio, o ne dėl nepritekliaus.
Genai gali lemti menką pakantumą nuoboduliui. Todėl ir pasiturinčiose, ir nepasiturinčiose šeimose gali augti vaikų, kuriems nuobodu gyventi be nuotykių. Tokie vaikai greičiausiai terlios namo sienas, laužys pašto dėžutes. Moksliniai tyrimai rodo, kad yra tam tikrų genetinių polinkių į didesnę riziką.
Žinoma, yra vaikų, kurie genetiškai labiau pakantūs tvarkai, todėl jie neturi noro ką nors daužyti, laužyti. Tie genai vienodai pasiskirsto tarp pasiturinčių ir nepasiturinčių bei skirtingų rasių žmonių.
– Kiek reikšmės blogam elgesiui turi aplinka?
– Britų mokslininkai 1970 metais ištyrė aplinkos veiksnius žmogaus elgesiui, o vienas tyrėjų kone keturis dešimtmečius stebėjo Ramiojo vandenyno salų gyventojus. Buvo įsitikinta, kad šeimose, kuriose klesti nedarbas, narkomanija, žiaurus auklėjimas, atžalos turi elgesio problemų, kai sulaukia vidutinio amžiaus.
Tačiau trečdalis tokių vaikų, nepaisant to, kad augo prastomis socialinėmis sąlygomis, niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių, kurie gyveno geromis sąlygomis. Tyrėjai tokį reiškinį pavadino psichikos elastingumu. Tokie vaikai sugeba atlaikyti nepalankų poveikį ir gyventi taip, tarsi augtų labai gerose šeimose.
Dviem trečdaliams vaikų, augančių sunkiomis sąlygomis, tenka susidurti su socialiai apsunkinančiomis aplinkybėmis, jie dažniau linkę į alkoholizmą, smurtą šeimoje nei vaikai iš gerų šeimų.
