Mergaitės auklėjamos tarsi iš anksto primetant tam tikrus gyvenimo vaidmenis. Berniukai buria kareivėlių brigadas, stato, konstruoja, rungtyniauja tarpusavyje, o tėvai su džiaugsmu priima bet kokias ankstyvąsias jų lyderystės apraiškas.
Nuo mažens mergaitės būna gerokai darbštesnės ir kruopštesnės už bendraamžius vaikinus, tačiau vėliau darbo rinkoje daug lengviau įsitvirtina ne dailiosios lyties darbštuolės, o jų ne tokie uolūs bendraklasiai.
Kovoje dėl posto jie įnirtingai demonstruoja veržlumą, ambicijas ir atkaklumą, kai moterys tiesiog pradeda abejoti savo jėgomis, nors būtent jos pasižymi geresniais akademiniais rezultatais.
Moterims būdingas įsitikinimas, kad būti ambicingoms yra nenatūralu, todėl jos dažniau renkasi aptarnaujančios sferos darbo pozicijas. Vis dėlto tos, kurios leidžia sau būti atkaklioms karjeristėms, socialinio palaikymo dažniausiai nesulaukia. Vadovės moterys dažnai susiduria su įsišaknijusiu stereotipu, kad moteris bosė praranda moteriškumą ir eina prieš savo prigimtį.
Moterims kovojant dėl aukštesnių postų dažnai pritrūksta pasitikėjimo savimi. Jos lyg ir nori gero posto, bet jų galvoje kirba mintys: gal tikrai dar nesu tinkama šiai pozicijai, gal man dar trūksta žinių, o gal nesugebėsiu padidėjusio darbo krūvio suderinti su asmeniniu gyvenimu?
Ši pasirinkimo dilema kamuoja daugelį moterų: jos siekia būti puikios žmonos, vertinamos vadovės, geros draugės, tobulos mamos ir tokios pat tobulos meilužės, bet dažnai suvokusios, kad vienu metu turi suderinti viską, atsitraukia. Juk tai išties sunku, tad visuotinai suformuota tariama moters dalia, kad nuolat tenka ką nors aukoti, ima viršų. Tada moteris patiria nesibaigiantį kaltės jausmą ir kažkur giliai vis dar esantį slaptą norą įrodyti, kad gal jai pavyks viską suderinti.
O čia dažniausiai susiklosto paprastesnis scenarijus: ji lieka žemesnėje pozicijoje, o jei ir imasi vadovauti, renkasi mažą verslą, kuris nekeltų per daug rūpesčių.
Bet net tokiais atvejais visuomenė nėra labai palanki. Reikliai ir atsakingai vadovei dažnai lipdoma kalės etiketė. Būna ir taip, kad grožio salono vadovei į akis išrėžiama: „Kaip gerai, kad turi vyrą, kuris gali padovanoti verslą, o pačiai nieko daryti nereikia.“
Tokios kalbos skatina silpnosios lyties atstoves stoti į kovą su vėjo malūnais bandant įrodyti, kad jos sugeba ir moka vadovauti. Tokių kovų su stereotipais kaina didelė – perdegimas, vienatvė ir nemeilė sau.
Kai tik moteris nustoja kovoti pati su savimi ir aplinka, priima situaciją tokią, kokia yra, sąžiningai atsako į klausimą, ko trokšta jos širdis, ji daug sėkmingiau įgyvendina savo karjeros planus, tampa puikia lydere, sulaukia kolektyvo palaikymo ir aplinkinių pagalbos profesiniame kelyje.
Jei moteris renkasi tik karjerą ir nusprendžia neturėti šeimos, labai svarbu, kad ji pati būtų tvirta dėl savo pasirinkimo: jos nežeis visuomenės primetamos etiketės ir ji galės drąsiai bei ryžtingai eiti savo keliu, jausis laiminga.
Jei moteris pasirenka derinti šeimą ir karjerą, jai reikia priimti ir realybę, kad tobulumas tokiu atveju apskritai nepasiekiamas, visada bus ne tik palaikančiųjų, bet ir aršių kritikų.
Apsidairius visada galima atrasti įkvepiančių sėkmės istorijų, kai moterys save realizavo ne tik darbe, bet ir šeimoje bei jausmų srityje.
Visoms atkaklioms moterims patariu nekopijuoti vyrų vadovavimo modelių, o drąsiai rodyti savąjį.
Ledinio žmogaus kaukė ir pakeltas tonas nepadės suburti ištikimos komandos. Nebijokite klysti ir to pripažinti, nes tai tikrosios stiprybės ženklas. Tik autentiškas lyderystės stilius padės jums rasti kalbą net su didžiausiais skeptikais!
