Žmonės linkę kaltinti viešus patarimus ar įvairių autorių siūlomus metodus neveiksmingumu ir nuleidžia rankas arba leidžiasi ieškoti naujų stebuklingų būdų ir naujų lyderių, kuriais patikėtų. Gilesnės žinios psichologijos, savęs pažinimo ar profesiniame kelyje gali padėti augti, tačiau jos bejėgės, jei žmogus tik kaupia informaciją ir nesiima veiksmų.
Kodėl nedarome to, ką jau žinome? Pasak vieno įtakingiausių mąstytojų vadovavimo srityje, geriausiu ugdančiuoju vadovu JAV pripažinto Marshallo Goldsmitho, dažnai stabdo mums nekintančiomis atrodančios tiesos, kad reikšmingus elgesio pokyčius įgyvendinti labai sunku ir jei patys nuoširdžiai nenorėsime, niekas negalės priversti mūsų pasikeisti.
Marshallas Goldsmithas ir Markas Reiteris knygoje „Trigeriai. Kodėl nedarome to, ką žinome“, pateikia 15 klaidingų vidinių įsitikinimų, kurie lemia nesėkmę dar jai neįvykus. Jie blokuoja ilgalaikius pokyčius ir naudojami kaip pasiteisinimas. Jei išties trokštate pokyčių, svarbu šias nepadedančias mintis savyje atpažinti ir jomis suabejoti. Tik tuomet taps įmanoma pasiekti ryškių pokyčių ir pakeisti savo elgesį net ir brandžiame amžiuje.
1. Jei suprasiu, padarysiu. Perskaitę patarimų knygas žmonės kartais sako: „Neperskaičiau nieko, ko dar nežinojau.“ Tačiau dauguma, net vis skaitydami tuos pačius patarimus, jų netaiko savo gyvenime. Jei teko dalyvauti seminare ar įmonės renginyje, kur visi dalyviai sutarė, ką toliau daryti, o po metų niekas nepasikeitė, tikrai žinote, kad suprasti ir daryti – du skirtingi dalykai. Vien tai, kad žmonės supranta, ką reikia daryti, neužtikrina, kad jie tai tikrai darys. Šis įsitikinimas kelia sumaištį.
2. Aš turiu valios ir nepasiduosiu pagundai. Garbiname valingus žmones, o stokojančius savikontrolės niekiname. Tai kvaila, nes tik nedaugelis gali tiksliai įvertinti ar nuspėti savo valios stiprybę. Mes ją ne tik pervertiname, bet ir nuolat nuvertiname aplinkoje esančių ir iš kelio vedančių dirgiklių įtaką. Valios pastangos, kurias numatome užsibrėždami tikslą, retai prilygsta valiai, kurią pademonstruojame to tikslo siekdami. Šis įsitikinimas sukelia per didelį pasitikėjimą.
3. Šiandien yra ypatinga diena. Kai norime pasiteisinti dėl nuklydimo, bet kuri diena gali tapti ta „ypatingąja diena“. Mes pasiduodame impulsui ir trumpalaikiam malonumui, nes šiandien Didžiosios taurės rungtynės, gimtadienis ar pyragų diena. Rytoj vėl laikysimės nusistatytos disciplinos. Jei tikrai norime pasikeisti, turime susitaikyti su faktu, kad negalime vadžių atleisti kiekvieną kartą, kai tik kalendorius pasiūlo patrauklesnę įprastos dienos alternatyvą. Sėkmingi pokyčiai neįvyksta pernakt, tad reikalingas nuoseklumas.
4. „Aš bent jau esu geresnis nei...“ Kuomet nepavyksta ar pralaimime, sau sakome: „Aš bent jau esu geresnis nei kažkas kitas“. Mes leidžiame sau tokiems būti, nes nesame blogiausi pasaulyje. Tai mūsų pasiteisinimas siekiant nusiraminti, nuleisti savo motyvacijos ir disciplinos kartelę. Taip sukeliame apgaulingą neliečiamumo jausmą.
5. Man nereikia pagalbos ar sistemos. Vienas iš ydingiausių įsitikinimų – niekinamai vertinti paprastumą ir sistemą. Tai natūrali reakcija, susiejanti tris prieštaringus impulsus: 1) mūsų panieką paprastumui (tik sudėtingumas vertas dėmesio); 2) mūsų panieką mokymams ir tolesniems veiksmams ir 3) mūsų tikėjimą (tačiau nepagrįstą), kad sėkmingai galime viską padaryti patys. Visas šis derinys sukelia išskirtinumo pojūtį. Jei manome esantys geresni už tuos, kuriems reikalinga sistema ir patarimai, mums trūksta vienos labai svarbiausios sudedamosios dalies, reikalingos norint keistis – nuolankumo.
6. Aš nepavargsiu ir mano entuziazmas neišblės. Kai ryte planuojame ilgai dirbti ir baigti užduotį, jaučiamės žvalūs ir energingi, tačiau padirbėję kelias valandas jau pradedame justi nuovargį ir būname labiau linkę pasiduoti. Planuodami siekti tikslo tikime, kad liksime energingi ir mūsų entuziazmas siekiant pokyčių niekada neišblės. Retai pripažįstame, kad savikontrolė yra ribota. Kai pavargstame, mūsų savikontrolė pradeda silpnėti, o galiausiai gali apskritai dingti.
7. Aš turiu marias laiko. Egzistuoja du priešingi įsitikinimai, kurie vienu metu sukasi mūsų galvose ir virsta iškreiptu požiūriu į laiką: 1) apskaičiuodami laiką, kurio reikia kokiam nors darbui padaryti, mes nuolat jo skiriame per mažai; 2) mes manome, kad laikas beribis ir jo pakaks norint galiausiai pasiekti visus tikslus, susijusius su asmeniniu tobulėjimu. Įsitikinę, kad laiko marios, nuolat atidėliojame.
8. Aš nesiblaškysiu ir nebus jokių netikėtumų. Kurdami ateities planus retai numatome įvairius dėmesį atitraukiančius veiksnius. Planuojame taip, tarsi ketintume gyventi tobulame pasaulyje ir būtume palikti ramybėje, kad galėtume visą dėmesį sutelkti į savo darbą. Nors taip dar niekada nebuvo, planuojame taip, tarsi ateityje šis palaimingas pasaulis tikrai egzistuos. Dėl šio įsitikinimo kyla nerealūs lūkesčiai.
9. Mano gyvenimas pasikeis akimirksniu. Pokyčius gali sukelti staiga šmėstelėjusi įžvalga ar valios pliūpsnis. Trumpam toks žmogus pajunta nušvitimą. Tačiau labai dažnai išgyvenančiam lūžį būdingas stebuklinis mąstymas. Staigų „atsivertimą“ reikėtų vertinti atsargiai. Taip, gali taip nutikti, tačiau tai bus tik trumpalaikis, o ne reikšmingas ir ilgalaikis pasikeitimas, nes tokio proceso pagrindas – impulsas, o ne strategija; tikėjimas ir maldos, o ne struktūra.
10. Mano pasikeitimas bus ilgalaikis ir man niekada nebereikės nerimauti. Didžioji Vakarų liga yra „Aš būsiu laimingas, kai...“ Tai įsitikinimas, kad laimė yra nekintantis ir baigtinis tikslas. Mūsų suvokimu, ją pasieksime tada, kai būsime paaukštinti, nusipirksime namą arba susirasime vyrą ar žmoną ir pan.. Šis įsitikinimas sukelia klaidingą pastovumo jausmą. Jei mes nustojame veikti, teigiamas pokytis nebus ilgalaikis.
11. Kai išspręsiu senas problemas, naujų nekils. Net jei suprantame, kad kažką pakeitę neišspręsime savo problemų visam laikui, mes pamirštame, kad seną problemą beišlydint pro duris, pro jas paprastai įeina nauja. Dėl šio įsitikinimo iš esmės neteisingai traktuojami būsimieji iššūkiai. Šiuo atveju puikus pavyzdys yra loterijų laimėtojai. Tyrimai rodo, kad laimėjusieji loterijoje jau po dvejų metų nebūna laimingesni, nei buvo prieš laimėdami.
12. Man už pastangas bus sąžiningai atlyginta. Nuo vaikystės esame mokomi tikėti, kad gyvenimas turėtų būti teisingas. Už mūsų kilnias pastangas ir gerus darbus bus atlyginta, o negavę tinkamo atlygio jaučiamės apgauti. Jei pokyčių siekiama tik dėl išorinio atlygio, negalime būti tikri, kad pasieksime, ko norime. Jau pats tobulėjimas yra atlygis. Jei mums tai pavyksta, niekada nesijausime apgauti.
13. Niekas nekreipia į mane dėmesio. Mes manome, kad kartais galime grįžti prie savo netinkamo elgesio, nes žmonės nekreipia į tai ypatingo dėmesio. Manome esantys praktiškai nematomi, o dėl to gali būti pavojingai sureikšminta atskirtis. Dar blogiau – tai tik dalis tiesos. Jei lėtas ir nuoseklus tobulėjimas kitiems bus ne toks akivaizdus, koks yra mums, grįžus prie ankstesnio elgesio, tai tikrai niekada neliks nepastebėta.
14. Jei pasikeisiu, tai nebebus mano tikrasis aš. Daugelis klaidingai mano, kad šiandienis mūsų elgesys ne tik apibūdina mus, bet ir išreiškia mūsų nekintamą savąjį aš, tokį, koks jis bus amžinai. Jei pasikeisime, nebebūsime tokie, kokie iš tikrųjų esame. Šis įsitikinimas sukelia užsispyrimą. Mes atsisakome keisti elgesį, kad prisitaikytume prie naujos situacijos, nes tai „ne aš“. Mes galime pakeisti ne tik savo elgesį, bet ir savivoką. Jei save įsprausime į dėžutę su užrašu „Tai ne man“, tikrai niekada iš jos neišlįsime.
15. Esu pakankamai išmintingas, kad įvertinčiau savo elgesį. Save vertindami mes tikrai labai klystame. Jei mums sekasi, esame linkę nuopelnus prisiimti sau, o dėl nesėkmių kaltiname situaciją ar kitus žmones. Šis įsitikinimas iškreipia objektyvumo pojūtį. Mes įsitikiname, kad save vertiname sąžiningai ir tiksliai, nepaisant to, kad kiti žmonės save nuolat pervertina.
Pokyčių įgyvendinimas, kurį savo mintyse laikome konkrečiu vaizdiniu, yra procesas. Jis reikalauja budrumo ir atidžios savistabos. Būtina nuolat mechaniškai kartoti – tai mes iš pradžių galime atmesti kaip pernelyg paprastą ir neorų, net mums per žemą veiksmą. Labiau nei bet ką kitą, šis procesas mumyse atgaivina instinktą vis bandyti, kuris būna įskiepytas mažuose vaikuose, tačiau, deja, pamažu nyksta, kai pažįstame sėkmės džiaugsmą ir nesėkmės baimę.
