Su vidinės būsenos pokyčiais sutinka ir mokslininkai, kurie teigia, kad mums įsimylėjus, galvos smegenyse pradeda gamintis daugiau hormono serotonino ir (fenilitilino), kurie suteikia laimės ir euforijos jausmus. Tačiau tada, kai hormonų veikimas mažėja, kai kuriems iš mūsų meilė tampa ramiu ir lėtai auginamu procesu, o kai kurie ir toliau mėgina „springti“ nuo savo jausmų, kurie jau parodo kitą meilės jausmo pusę.
Taigi, kas iš tikrųjų vyksta su šiais žmonėmis, kuriems meilė nuolatos suteikia ne malonumą, o tik kančias? Su tais, kurių noras mylėti ir būti mylimam yra toks didelis, kad nežiūrint į „toksiškus“ santykius, žmogus tęsia juos? Su tais, kurie gyvena su viltimi, kad kitas pasikeis, kad pagaliau viskas prasidės iš naujo? Taigi, kaip būti tuo žmogumi, kuris kiekvieną dieną gyvena tarytum ant ugnikalnio, kuris kiekvieną minutę yra pasiruošęs „iššauti“ savo lavos masę, tačiau negalėti pasišalinti iš šios pavojingos vietos?
Prisimenu filmą pavadinimu „Sūpynės“, kuriame pagrindinio veikėjo žmona palieka šeimą sakydama, kad nemyli vyro, tačiau po kurio laiko grįžta pas jį ir maldauja atleidimo bei prisiekia amžiną meilę. O mūsų filmo herojus viską kentėjo ir kaskart atleisdavo, taip supdamasis ant savo „sūpynių“ kartu su savo žmona. Esamoje situacijoje kentėjo ne tik jis pats, tačiau ir jį supantys žmonės, o labiausiai vaikas. Ir kas žino, kiek tai galėtų tęstis, tačiau filmo režisierius neatskleidė šios paslapties, tačiau aš atsakymo ieškau visą laiką, kaip pagrindinis filmo herojus turėtų įsisąmoninti sau, kad jau reikia baigti šį žaidimą. Taigi, kaip įžvelgti tai, kad meilė tampa mums žalinga, ir kokios to priežastys?
Pradžioje pamėginkime panagrinėti priklausomos „meilės“ ženklus:
1. Jūs gyvenate jo/jos gyvenimą, stengiatės jį kontroliuoti;
2. Jūs visuomet atleidžiate nepagarbų elgesį Jūsų atžvilgiu;
3. Jūsų poreikiai santykiuose nėra tenkinami, ir Jūs apie tai negalite pasakyti savo antrajai pusei, ne bijote, kad jis/ji Jus paliks;
4. Noras patenkinti mylimojo/osios reikalavimus ir viltis;
5. Baimė reikšti pyktį, agresiją;
6. Jūs daugiau duodate nei imate;
7. Pas Jus nėra pomėgių arba tam skiriate per mažai laiko;
8. Nustojote bendrauti su draugais;
9. Turite didelį norą pakeisti antros pusės elgesį ir tikitės, kad kai jis pasikeis, pradėsite gyventi naują ir laimingą gyvenimą.
Viso to šaknys glūdi vaikystėje. Dažniausiai polinkį kentėti santykiuose įgauna žmonės, kurie nematė tinkamo tėvų santykių pavyzdžio. Dažniausiai tai būna šeimos, kuriose bent vienas iš tėvų kenčia dėl alkoholinės ar kitokios priklausomybės, o antroji pusė yra sutelkusi visą dėmesį tam, kad išgelbėtų kitą nuo priklausomybės. Esamoje situacijoje vaikas, tarytum, tampa „išjungtas“ iš sistemos, negauna tos meilės, kurią turėtų suteikti tėvai. O tėvai nesugeba suteikti šios meilės, nes vienas šeimos narys, dažniausiai tai būna tėtis, yra paniręs į savo priklausomybę, o antras asmuo, dažniausiai mama, rūpinasi vyro priklausomybe.
Dar sudėtingiau būna tuomet, kai abu tėvai yra priklausomi arba tuomet, kai vaikai visiškai negauna tėvų dėmesio arba auga vaikų namuose. Dar, taip pat, tai gali būti „nepilnos“ šeimos, kuriose yra tik tėtis arba mama, kurie nesugeba „sustyguoti“ savo asmeninio gyvenimo, dėl ko neatranda vidinių resursų visai energijai nukreipti į savo vaikus. Paprastai ši energija suteikiama naujo gyvenimo partnerio paieškoms.
Taip pat galėčiau išskirti tas šeimas, kurių vidiniai santykiai probleminiai, kurie nuolatos konfliktuoja vaikų akyse. Konfliktų priežastys gali būti įvairios, tačiau problema yra tuomet, kai taikos akimirka šeimoje niekuomet nepasirodo, o vaikas tampa belaisviu, viso šio reginio stebėtoju. Tokiu būdu jis yra mokomas kentėti, dažnai pasąmoningai pradeda save kaltinti tuo, kad jo šeimos (tėvų) paveikslas susiklostė būtent taip. Dažnai tėvai net įtraukia vaikus į savo barnius tam, kad pakreiptų save į jų pusę ir nukreiptų prieš savo „priešą“.
Panašiuose santykiuose užaugę vaikai pasąmoningai pasirenka tą partnerį, kuris atitiktų jo vidinį santykių paveikslą. Tą, su kuriuo galėtų įgyvendinti savo gyvenimo scenarijų. Ir tai įvyksta todėl, kad žmogus neturi kito pavyzdžio. Pasąmoningai jam atrodo, kad tokie santykiai yra normalūs ir tinkami. Šis žmogus tiesiog nesugeba būti sveikuose santykiuose, nes jie jam pradeda atrodyti nuobodžiais ir neemocingais. Toks žmogus net neįsivaizduoja, kaip reiktų gyventi ramiuose santykiuose, kur vyras ir moteris myli ir rūpinasi vienas kitu.
Ką daryti tiems, kurie suvokia, kad užaugo tokioje šeimoje ir įprotis kentėti pasėjo gilias šaknis jo sieloje?
Svarbiausia tai, kad Jūs suvokiate, jog tai yra problema. Svarbu suvokti, kad tokiu probleminiu būdu Jūs kuriate santykius, nes tuomet atsiranda noras keisti savo gyvenimą. Tai sunkus darbas, kuriame Jums patiems teks susidurti su savo gyvenimu ir pačiais savimi. Pasikeitimo kelias gali būti ilgas ir skaudus, tačiau patikėkit manimi- šis kelias vertas rezultatų. Taip pat sunku turėtų būti kovoti su šiuo sunkumu vienam. Panašiai kaip ir su priklausomybe: alkoholiu piktnaudžiaujančiam žmogui yra sunku save išgydyti, jam svarbi kvalifikuota pagalba.
Svarbu rasti žmonių, kurie galėtų Jus palaikyti, o geriausiai, jei tai yra psichoterapinė grupė. Asmeninės ir grupinės terapijos derinys- tai geriausias būdas išmokti gyventi iš naujo. Viso to dovana Jums būtų sveiki ir laimingi tarpusavio santykiai. Juk „sveika“ meilė išlaisvina mūsų vaizduotę, kūrybiškumą. Mes tampame aktyvesni ir laimingesni. Ši meilė gali būti mažiau ryški, tačiau labiau gili ir patikima, kuri suteikia ramybės ir pasitikėjimo. Aišku, ji neišskiria ir kitų emocijų, tokių kaip pyktis arba agresija, tačiau šios emocijos turėtų būti reiškiamos priimtinais būdais ir neturėtų kenkti santykiams. Sveiki santykiai – tai kuomet aš esu aš, tu esi tu, tačiau nuostabu, kad esame kartu!
