Tokių pavyzdžių Lietuvoje – ne vienas. Sutuoktinių kaip kriaušės daužomos moterys vis tiek neįsivaizduoja gyvenimo be jų.
Pasak psichologo Olego Lapino, tokį elgesį lemia sudėtingas psichologinis mechanizmas, kurio užuomazgų reikia ieškoti moters vaikystėje ir jos santykiuose su mama – būtent mama, o ne tėvu, kaip dažnai galvojama.
– Kodėl moterys lieka su vyrais, kurie prieš jas nuolat, pasikartojančiai smurtauja? – paklausėme O.Lapino.
– Su žmonėmis mus sieja labai stiprūs emociniai ryšiai, nepriklausomai nuo to, ar tie žmonės yra geri, ar ne. Jeigu tai maistas – jūs nevartosite to, kas jums neskanu. Bet su emociniu ryšiu yra kitaip – mes tarsi padovanojame dalį savęs kitam žmogui. Jeigu tas padovanojimas lydimas kankinimo, smurto, žmogus mums vis tiek lieka reikalingas.
Nes ryšys su žmogumi nesusijęs su to žmogaus duodama nauda. Netgi atvirkščiai. Jeigu jūs palaikote ryšį su vyru dėl tam tikros naudos, tai greičiausiai tai naudai baigusis jūs tą vyrą paliksite.
Labai sunku tiems žmonėms, kurių branda ir sugebėjimas įsimylėti lemia, kad jie visada pataiko ant smurtautojo, ant žmonių su psichopatiniais bruožais.
Tai vyksta pasąmoningai. Jie užmezga tuos ryšius, naudos negauna, malonumo – irgi, bet nutraukti to ryšio negali.
– Ar tai reikėtų vadinti meile?
– Meilė turi įvairias apraiškas. Jeigu tai laikytume viena iš meilės apraiškų – tai būtų vadinama prieraišiąja meile, kada mums reikia žmogaus, nepaisant to, kad ten yra ne tik džiaugsmo, vilties, bet ir pykčio, ir kankinimosi, ir skausmo. Negalima sakyti, kad ten – vien tiktai blogis. Jeigu yra prisirišimas, mes to žmogaus laukiam, ilgimės, blogai be jo jaučiamės. O su juo irgi blogai jaučiamės. Tai – emocinės priklausomybės bruožas.
– Kaip atsiranda tokia emocinė priklausomybė, kuri nepaiso net pavojaus sveikatai ir gyvybei? Ar dėl aukos silpnumo, o gal smurtautojas kažkokiu būdu sugeba ją prie savęs „pririšti“?
– Prisirišimas pasąmoningai atkartoja ankstyvus santykius, kuriuos žmogus turėjo vaikystėje su savo mama. Kai vaikui trūko tos santykių dalies, kuri dažniausiai gaunama užmezgant ryšį.
Jeigu žmogus turėjo pakankamai gerą prisirišimą prie mamos ir po to pakankamai gerai nuo jos atsiskyrė, tai tikėtina, kad jis nesukurs santykių su didele priklausomybe, bus brandesnis. Bet jeigu žmogus turėjo nepatenkinamus santykius su mama, dažniausiai jam būna sunku nuo jos atsirišti.
– Jeigu vaikui trūko mamos dėmesio, jis sunkiai nuo jos atsiskiria?
– Ir dėmesio, ir meilės. Kai ryšys blogas, jis neužsibaigia. Tai paradoksas. Atrodytų, kad, jeigu ryšys blogas, užbaigsi jį kuo greičiau. Bet čia kaip su filmu – jeigu jis geras, jūs jį pabaigiate žiūrėti iki galo, o jeigu blogas – galite išjungti per vidurį, bet lieka nepasitenkinimas, norisi kitą filmą pažiūrėti. Taip ir su ryšiu: geras ryšys užsibaigia, blogas – ne.
– Šiuo atveju svarbiausia yra ryšys su mama, ar ir su tėvu?
– Šiais laikais vyras dažnai palieka mamą vieną auginti vaiką. Pavyzdžiui, vyras daug dirba, tuo metu, kai moteris augina vaiką. Tokioje situacijoje tėtis neatlieka išgelbėtojo vaidmens. Nes paprastai tėtis savotiškai išgelbsti vaiką nuo perdėto prisirišimo prie mamos.
Jeigu tėčio nėra, viskas yra pagrįsta santykiais su mama. Mama, būdama gyvas žmogus, negali suteikti vaikui visko. Ji gali būti depresiška, priklausoma nuo alkoholio, nuo vaistų. Šiais laikais tokių mamų labai daug. Tada vaikas negauna iš mamos skaidraus žvilgsnio, didelės meilės, ir prisiriša prie jos nesveiku būdu.
Pavyzdžiui, pradeda pačia mama rūpintis, atlikti jos gyvenime mamos, tėčio ar vyro vaidmenį. Tampa mamos princese ar princu. Mergaitės dažnai tampa ir mamos nuotaikų konteineriu, kur mama sumeta ir savo depresijas, ir nerimus, ir prietarus. Jei tėčio nėra – atitraukti vieną nuo kito nėra kam.
Toks žmogus viduje lieka blogame ryšyje su savo mama. Dėl to, kad ryšys blogas, jis negali jo užbaigti. Tokie vaikai negali pasisotinti – nori ir nori tą ryšį tęsti.
– Kodėl jie negali prisirišti prie gero, nesmurtaujančio partnerio?
– Pasirinkimas meilėje nevyksta protu. Žmonės neskaičiuoja teigiamų ir neigiamų partnerio savybių, o sako: „širdis linksta“, „mane patraukė“.
– Kodėl kai kurių širdis labiau linksta prie smurtautojų, alkoholikų? Neretai moterys guodžiasi, kad vis „pataiko“ įsimylėti blogus vyrus.
– Todėl, kad su tokiu žmogumi moteris galės atkartoti jai mielą ir priimtiną gelbėtojos vaidmenį. Alkoholikus reikia gelbėti, už juos reikia mokėti mokesčius, pranešinėti į darbą, kas jiems yra. Juos kartais reikia ir nurengti, ir paguldyti, ir medikus su lašeline iškviesti. Tai reiškia – atlikti vaidmenį, prie kurio mergaitė pratinosi vaikystėje.
Ji gelbėjo mamą nuo depresijos, gelbėjo mamą nuo tėčio, tėtį gelbėjo nuo mamos. Jos širdis nemoka kitaip. Ji supranta, kad meilė – tai rūpestis, kai tau ne tas pats, kai gaila žmogaus. Jeigu ji supranta, kad meilė – tai gailestis ir rūpestis, tai aišku, kad ji pasirinks ne sveiką ir savarankišką žmogų, o infantilų, kuris leis jai savimi rūpintis. Ir jeigu ji blogai rūpinsis, dar ir papriekaištaus. Sakys: „Aš dėl to ir geriu, kad tu mane per mažai myli, turėtum mane labiau mylėti“. Tai – jai suprantama kalba, nes taip buvo kalbama jos šeimoje. Ir jos širdis visiškai gerai jausis.
– Taip išeina, kad tos moterys psichologiniu požiūriu gana komfortiškai jaučiasi, būdamos aukomis? Ar įmanoma nutraukti šitą užburtą ratą?
– Ryšys su smurtaujančiu vyru nėra vienpusiškai aukos ryšys su budeliu. Vaidmenys paprastai keičiasi. Auka pati dažnai tampa budeliu ar gelbėtoja. Neretai šios moterys, kai jų vyrus kas nors bando sudrausminti, į policiją nuvežti, nepaprastai greitai tampa tokių vyrų gelbėtojomis. Šaukia ant policininkų, maldauja neišvežti jų vyrų, aiškina, kad jie patys išsiaiškins. Auka tada gali tapti pats smurtautojas. Jis gali verkti, šliaužioti, sakyti, kad kalta sunki vaikystė.
Jie tiesiog nežino kitokių vaidmenų. Tik kažkas kažką gelbsti, kažkas kažką puola. Tai yra žinoma nuo mažens. Todėl širdis pasirenka žmogų, su kuriuo tu gali atlikti tau pažįstamą scenarijų.
– Kokia tuomet išeitis? Tų moterų, kurios prisirišusios prie smurtaujančių vyrų, mes, žinantys, kokie turi būti geri ir teisingi santykiai, neišgelbėsime?
– Iš tiesų, nereikia gelbėti aukos. Jeigu vyksta žaidimas auka-gelbėtojas-persekiotojas, sveikas žmogus liks šalia ir nesivels į tą žaidimą. Bandydamas gelbėti, jis pats anksčiau ar vėliau taps auka. Arba persekios pykdamas, arba gelbės gailėdamas.
Nei gailestis, nei pyktis aukoms nepadeda. Jos padeda blaivumas, o kartais – net provokacija: pavyzdžiui, „tu gali dar pakentėti“. Ir tada jos pradeda po truputį blaivėti ir susiranda sveikesnę išeitį. Bet jeigu jūs jausite gailestį tokioms moterims, gelbėsite jas, jos išliks aukos visam gyvenimui. Dar ir apkaltins jus, kad nepakankamai gerai gelbėjote.
***
Esate patyrę smurtą artimoje aplinkoje, o gal ir šiuo metu jį kenčiate? Gal tai vyksta šalia jūsų, bet nežinote, kaip reaguoti? Netylėkite. Parašykite apie tai, kas vyksta, į „Nebijok kalbėti“ skydelį apačioje. Anonimiškumą garantuojame.
