Priimdami svarbius sprendimus jauni žmonės anksčiau atsigręždavo į tradicijas, jiems nekildavo klausimų, ar reikia tuoktis, ar gyventi partnerystėje. Daugelis žingsnių būdavo nulemti tam tikrų taisyklių ir nerašytų susitarimų.
Būsimas jaunikis prašydavo mylimosios tėvų sutikimo ir palaiminimo. Išrinkti sūnui į žmonas tinkančią merginą siekdavo ir jo tėvai, jiems rūpėjo ir nuotakos kraitis. Santuoka neretai atrodydavo kaip dviejų šeimų ūkinis susijungimas.
Šiuolaikinėje Lietuvoje to beveik neliko, bet vietoj tėvų jaunimui padeda pažinčių svetainės ir kraujo ryšiais nesusiję žmonės – psichologai, gyvenimo būdo ekspertai, įvairių dvasinių praktikų žinovai, astrologai, būrėjai. Patarėjų tiek daug, kad kyla klausimas, ar galima jais tikėti.
„Kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori, bet tikėjimas nesusijęs su žinojimu. Įvairių ekspertų ir patarėjų iš šalies vaidmuo būna minimalus – jie suteikia daugiau žinių, bet nepadidina tikėjimo“, – teigė psichologas Tomas Lagūnavičius.
Ar galima teigti, kad susituokę iš meilės žmonės laimingesni nei vedę iš išskaičiavimo?
Kai žmogus įsimyli, jį apima tarsi nesvarumo būklė, jam viskas atrodo tobula – įsimylėjėliai jaučiasi taip, lyg būtų užsidėję rožinius akinius.
Bet kai po vestuvių žmonės praregi, neretai realybė sukelia didelį šoką. Tuomet sutuoktiniai stengiasi vienas kitą perauklėti, ir mylimasis tampa objektu kito rankose. Jis skundžiasi tapęs manipuliavimo auka.
Gal to nebūtų atsitikę, jei prieš vestuves būtų įsikišę tėvai? Yra net tokių tyrimų, rodančių, kad santuoka dėl išskaičiavimo ilgainiui vyrui ir žmonai suteikia vis didesnį pasitenkinimą, o santuoka iš meilės – vis daugiau nusivylimų.
Tokie tyrimai buvo atlikti JAV, kur daug dėmesio skiriama žmogaus teisėms, ir Japonijoje – šalyje, kur tradicijoms tenka svarbus vaidmuo.
Meilę išaukštino viduramžių trubadūrai, klajodami iš vienų aristokratų rūmų į kitus ir kurdami vadinamąją kurtuazinę poeziją, skirtą rūmų damoms.
Trubadūrų temos – gyvenimo malonumai, meilė idealizuojamai damai, riterių karo žygiai. O tuo metu visos kitos moterys buvo tik gimdymo mašinos.
Žmonijos istorijoje mažai kas pasikeitė, nes meilė taip ir liko iliuzija, sakyčiau, siekiamybė, idealas.
Prieškariu lietuviai valstiečiai taip pat mažai kalbėdavo apie meilę. Vedybos buvo praktiškas žingsnis, kurio tikslas – sujungti dviejų šeimų žemes, kad visi sugebėtų išsimaitinti. Vedybos daug ką gelbėdavo nuo elgetos dalios. Tai neturėjo nieko bendra su meilės išaukštinimu, garbinimu ir romantišku požiūriu į santuoką, kuris vyravo to meto Lietuvos mene.
Meilė visada yra paklausi prekė. Jos visada trūksta. Ypač dėl to nelaimingi jauni žmonės, kurie prisiskaito populiarių meilės romanų, kai dar tik formuojasi centrinė nervų sistema, ir pradeda painioti tikrovę su iliuzija. Bet yra žmonių, kurie tai daro iki gyvenimo pabaigos.
Parengė Danutė Jonušienė
