Pagarsinkite kolonėles ir įsijunkite pačią niūriausią metalo muziką, kokią tik sugebėsite rasti. Belgijos ir Vokietijos mokslininkų komanda padarė išvadą, kad metalas padeda klausytojams įveikti mirties baimę, depresiją ir išvaduoja nuo egzistencinio liūdesio.
Principą, kaip šis muzikinis žanras padeda susidoroti su gyvenimo sunkumais, paaškina vadinamoji „mirties baimės valdymo teorija“.
Ne tik žmonėms, kurie visiškai nutolę nuo šios muzikos, bet ir daugumai jos gerbėjų metalas visų pirma asocijuojasi su mirties estetika ir net polinkiu į ją. Bet tiesa pasirodė visai priešinga.
Pasak straipsnio, publikuoto žurnale „Journal of Psychology of Popular Media“, metalas padeda įveikti mirties baimę. Čia turime reikalą ne tik su tiesioginiu, sąmoningu mirtingumo pripažinimu, bet ir nusiraminimu pasąmoniniame lygmenyje.
Paprasčiau kalbant, sunki muzika užkliudo tam tikrus giluminius, faktiškai gyvūniškus, žmogaus psichikos sluoksnius, ir tai gali būti naudinga tiek atskirai asmenybei, tiek visai visuomenei.
Belgų ir vokiečių komanda atliko eksperimentą, siekdama išsiaiškinti, kokią įtaką metalas daro mirties suvokimui ir egzistenciniam siaubui, kylančiam iš to suvokimo. Neatmetama, kad pradinė prielaida buvo kaip tik priešinga, nei parodė rezultatai – buvo siekiama išsiaiškinti, kiek metalo muzika pagilina nuo depresijos ir sumažėjusios motyvacijos gyventi kenčiančio žmogaus būklę.
30 savanorių grupei mokslininkai matavo kintančios nuotaikos ir psichikos būklės charakteristikas, naudodami grupės „Slayer“ muziką ir paraleliai – neutralesnį foną, audioknygą.
Išaiškėjo įdomus dalykas. Savo darbe mokslininkai rėmėsi mirties baimės valdymo teorija. Pagal ją, žmogus yra vienintelė būtybė Žemėje, kuri susiduria su savo mirtingumo suvokimu, ir tai sudaro visą žmogaus elgesio pagrindą.
Kultūra, civilizacija ir net karai – visa tai dėl bandymo susidoroti su neišvengiamu egzistenciniu siaubu. Egzistuoja įvairių būdų, kaip priimti savo mirtį, bet šiuo atveju įdomiausi du mechanizmai: savigarba ir baimės valdymas, simboliškai įveikiant mirtį.
Paaiškėjo, kad metalas neblogai padeda panaudoti antrąjį mechanizmą. Garsi ir niūri muzika pasirodė raminanti ta prasme, kad sumažino nerimą, kylantį dėl savo neišvengiamos mirties suvokimo (kuris buvo įteigtas tiriamiesiems).
Kitai, kontrolinei grupei, kuri nesiklausė metalo, buvo sunkiau. Kad įveiktų nerimą, jiems teko kur kas daugiau dirbti su savigarbos mechanizmu, tai yra, reikėjo kelti jiems savivertę, kad nusiramintų.
Vienintelė problema – jeigu tiriamajam metalas atrodė ypatingai nemalonus ausiai ar pernelyg nuobodus, kad būtų galima klausytis, tai teigiamo poveikio buvo galima nesitikėti.
