Net nenoriu su juo gyventi ir mylėtis. Tada jis panaudoja prievartą. Jam nereikia žmogiškų jausmų – tik gyvuliškų bet kur ir bet kada.
Mes susituokę 32 metus. 17 metų gyvenom žmoniškai, o paskui viskas pasikeitė – ėmė gerti degtinę, suįžūlėjo.
Mes turime visa tai kentėti. Pinigų per daug nėra. Aš pati dirbanti ir jis dirbantis. Gyvename dviejų kambarių bute.
Gyvenimas taip apkarto, kad kartais norėtųsi išnykti, bet tada pagalvoju apie dukrą – reikia užauginti. Mes abu su vyru seniai neturime tėvų.
Nežinau, kodėl jis taip elgiasi. Jis keikia savo mirusią motiną, kodėl ji paleido jį į šį pasaulį. Jo mama mirė, kai jam buvo dveji. Jį užaugino sesuo. Kaime gyveno, abu dirbo ūkiškus darbus.
Jo sieloje įvyko tam tikri lūžiai ir dabar visi jam atrodo absoliučiai blogi. Man atrodo, kad jam kažkas negerai su psichika. Ką su tokiu žmogumi daryti?
Kai pasiūlau eiti pas psichologą, jis išvadina mane kvaile. Sako, kad jei esu kvaila, tai galiu eiti, o jam, neva, viskas gerai.
Jame matau daug dviveidiškumo“, – guodėsi skaitytoja.
Atsako žurnalistė Daiva Žeimytė:
Laba diena. Esu labai labai dėkinga, kad parašėte, išdrįsote, kad nebijote apie tai kalbėti.
Iš Jūsų laiško suprantu, kad labai pavargote taip gyventi, tačiau taip pat esate labai stipri moteris, nes šitiek metų taikstotės, bandote gyventi kartu, nebėgate nuo problemos.
Tačiau, Mieloji, jūsų vyro praeitis tikrai ne Jūsų problema! Jūs tikrai nesate atsakinga už jo netektis, už vaikystėje atsiradusias žaizdas! Jūs jo žmona, draugė, gyvenimo palydovė, galite jį paguosti, padėti, paremti, tačiau jo problemų spręsti neprivalote. Negalite ir neprivalote gyventi jo gyvenimo.
Iš to ką papasakojote apie savo vyro vaikystę, akivaizdu, kad jis nešiojasi didelę kaltę savo motinai. Už ką? Tai žino tik jis pats. Tačiau akivaizdu, kad per Jus, Jūsų vyras už kažką keršija savo mamai. Galbūt už tai, kad išėjo, kad jį paliko. Bet tai yra Jūsų vyro sielos žaizdos. Argi jūs dėl to kalta? Tikrai ne!
Akivaizdu, kad Jūsų vyrui patogiau gyventi nešantis tas nuoskaudas per visą savo gyvenimą, kaltinant kitus. Ar jūs norite gyventi tokį gyvenimą? Ar norite būti kalta už tai, kas nutiko jam, kam Jūs visiškai neturėjote jokios įtakos?
Užduosiu Jums paprastą klausimą – 32 metus Jūs atidavėte savo vyrui – ir ką gavote už tai, kad buvote su juo? Užgauliojimus, pažeminimus, nepagarbą Jums, ne tik kaip moteriai, bet ir kaip jo vaiko motinai. Jūsų vyras jūsų negerbia! Jis negerbia ir savo dukros, nes jos akivaizdoje nepagarbiai elgiasi su Jumis. Ar norite, kad Jūsų dukra ir toliau tai matytų? Esu tikra, kad nenorėtumėte, kad kas nors taip elgtųsi su Jūsų dukra. Neleiskite, kad taip elgtųsi su Jumis.
Mano manymu, Jūs padarėte viską. Kentėte savo vyro užgauliojimus, pasiūlėte jam ieškoti pagalbos. Jūs stengėtės. O ar stengiasi jis? Ar jis nori keistis? Iš Jūsų laiško suprantu, kad ne.
Suprantu, kad nėra lengva po tiek metų santuokos imti ir viską nutraukti. Žinoma, Jūs galite gyventi tokį gyvenimą ir toliau. Ir ko laukti? Kol jis pasikeis? Arba kol jis paliks Jus kaip nereikalingą daiktą? Nes iš to ką rašote suprantu, kad Jūs leidžiate jam rinktis net ir dėl skyrybų.
O gal pagaliau, po tiek metų santuokos metų, parodykite jam, kad jūs ne savaime suprantamas dalykas? Gal pagaliau parodykite, kad save gerbiate ir neleisite savęs žeminti? Jūs privalote imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Būkite pavyzdžiu, būkite tvirta, mylėkite save, neleiskite savęs negerbti. Ir Jūsų dukra Jums už tai ateityje padėkos.
Atsako VšĮ Šeimos santykių instituto psichologė Rasa Pietarienė.
Perskaičiusi laišką svarstau, kokie atsakymai skaitytojai suteiktų vilties, duotų tvirtybės ir savo gyvenimo valdymo pojūtį, galbūt padėtų ir kitiems – moterims bei vyrams – panašiose situacijose išgyventi emociškai ir ieškoti sprendimų.
Pagarba ar jos nebuvimas šeimyniniuose santykiuose yra tai, ko mes išmokstame būdami vaikais. Jei pagarbos buvo per mažai, tuomet atrodo, kad visi užgauliojimai, įžeidinėjimai jau savo sukurtoje šeimoje yra „nieko baisaus“, nors labai žeidžia ir skaudina.
Supratimas apie šalia esančio partnerio psichologinį sužeistumą dažnai nepadeda santykiams tapti pagarbiais, o uždaro mus į užburtą ratą: „Jį taip nuskriaudė gyvenimas, jei aš jį mylėsiu, jis taps geresniu“, „jei jis gautų psichologinę pagalbą, viskas mūsų šeimoje būtų gerai“.
Kiek pagarbos prašyti ir kokiu būdu prašyti, ką daryti jei jos nebus iš partnerio pusės, tai yra klausimai, į kuriuos atsako sau kiekvienas vyras ir kiekviena moteris partnerystėje.
Mokymasis pagarbos kyla iš nepasitenkinimo esamais santykiais ir būdai, kuriais prašoma ar siekiama išsireikalauti pagarbą iš partnerio, gali būti įvairūs, net ir pasitelkiant įvairių institucijų į pagalbą (policijos, Vaikų teisų tarnybos, moterų krizių centrų).
Atsako socialinės politikos konsultantė, psichologė, žurnalistė Dovilė Šakalienė:
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad parašėte mums. Psichologinis smurtas dažnai lieka užribyje, tarsi prieblandos zonoje, nes vis dar lėtai auga žinojimas apie emocinės prievartos formas, pasekmes, gynimosi priemones.
Jūs jau esate pažengusi toliau nei daugelis tyliai kenčiančių ar net nesuvokiančių, jog patiria smurtą. Jūs aiškiai įvardijote, kad patiriate psichologinį smurtą, puikiai suprantate, kad tai nepriimtina ir nepateisinama.
Jūs kreipėtės pagalbos. Jūs jau turite žinių ir drąsos. Kitas žingsnis yra pripažinti dar vieną skausmingą faktą – vertimas lytiškai santykiauti prieš Jūsų valią nėra mylėjimasis, tai lytinė prievarta, lytinis smurtas. Jūs turite teisę ginti savo kūną ir sielą, drąsiai ir nedvejodama pasakyti „Ne“.
Joks vyras, net ir Jūsų sutuoktinis, neturi teisės naudotis Jūsų kūnu prieš Jūsų valią. Turite teisę nedelsdama kreiptis į policiją dėl patiriamo smurto ir prašyti laikinųjų apsaugos priemonių – sutuoktinio iškeldinimo.
Noriu pabrėžti, kad Jūsų ir Jūsų dukros saugumas yra pirmas ir svarbiausias prioritetas. Jausdamasi saugi galėsite ramiai apgalvoti savo jausmus ir nuostatą į sutuoktinį.
Rašote, kad Jūsų vyras dar mažytis liko našlaičiu, minite, kad prieš keliolika metų jame įvyko lūžis. Galbūt Jūsų vyras sužinojo skausmingą informaciją apie savo mamą ar savo vaikystę, galbūt tai sukėlė didžiulę vidinę krizę, kurios išraiška tapo alkoholio vartojimas ir smurtas.
Negaliu daryti išvadų, tam neužtenka informacijos, bet iš Jūsų laiško sprendžiu, kad jame susikaupę daug pykčio ir bejėgiškumo, galbūt jis serga depresija ar patiria kitą ilgalaikį emocinį sutrikimą.
Suprantu, kad jis atsisako kreiptis pagalbos ir neigia turįs problemą – tai labai tipiška žmogui, stokojančiam savęs pažinimo, savo jausmų supratimo įgūdžių ir patiriančiam krizę.
Norėčiau, kad mūsų valstybėje kreipusis dėl smurto šeimoje būtų privalomai paskiriama psichologo konsultacija smurtautojui, tačiau kol kas to nėra. Tad praktiškai sprendžiant situaciją patarčiau Jums kreiptis į Specializuotos pagalbos centrą Jūsų gyvenamoje vietovėje (kontaktus turi policijos komisariatas ir nuovados) ir paprašyti psichologo konsultacijos.
Ramiai aptarsite kaip galėtumėte savo vyrui paaiškinti, kuo ir kodėl jis Jus skaudina ir kodėl jam būtina pagalba dėl Jūsų bei dukros gerovės. O gal prieisite kitokių išvadų. Šilčiausi linkėjimai ir drąsos apsaugant save bei savo dukrą.
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
