Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė psichiatrė Ona Davidonienė tikino, kad 2013-uosius verta paminėti kaip atskirą fenomeną, kuris rodo, kaip žmonės jautriai reaguoja į tam tikrus įvykius.
Dalyvaudama konferencijoje, kuri buvo skirta Apsinuodijimų prevencijos ir smegenų pažinimo savaitei, psichiatrė nurodė: „Po vieno labai garsaus pramogų pasaulio atstovo nusižudymo, kai įvairiose televizijos laidose buvo linkima jam smagiai suktis ant debesėlio, kelis mėnesius šalyje didėjo ir savižudybių dažnis.“
Psichiatrė prisiminė, kaip televizijos laidoje „Chorų karai“, kurios vedėjas buvo aktorius, po jo mirties buvo nekart sakoma – tu labai blogai pasielgei, bet jei esi danguje ir mus matai, šitą dainą skiriame tau.
Kad toks savižudybės romantizavimas yra blogas dalykas, rodo ir statistikos duomenys. Psichiatrė O.Davidonienė apgailestavo, kad prieš trejus metus savižudybių skaičius Lietuvoje vėl šoktelėjo. Psichiatrė tai siejo su 2013-ųjų balandžio 18-ąją mirusiu V.Šapranausku.
Duomenys atskleidė nemalonią tiesą
Iki šiol Lietuvoje didžiausia sveikatos apsaugos sistemos rykštė – savižudybės. Prieškaryje savižudybių dažnis buvo labai mažas, tai siejama su religija, nes tikintiesiems savižudybė – didelė nuodėmė, o atkūrus nepriklausomybę ši kreivė augo labai greitai.
Per didžiausią sunkmetį Lietuva netekdavo apie 1600 žmonių kasmet. Vėliau šis rodiklis mažėjo ir artėjo iki 1200-1100, o 2012 metais siekė 930, tačiau 2013 metais buvo registruota 1100 savižudybių. Suskaičiavus paaiškėjo, kad 2013 metais, skirtingai nei 2012-aisiais, šalyje pasitraukė iš gyvenimo daugiau nei šimtas žmonių.
„Kai atidžiau panagrinėjome savižudybių kreivę, tapo aišku, kad šis skirtumas susidarė praėjus keliems mėnesiams po aktoriaus V.Šapranausko mirties“, – aiškino O.Davidonienė.
Pokyčiai teikia vilčių
Psichiatrė O.Davidonienė pripažino, kad dalį kaltės dėl savižudybių bangos turėtų prisiimti žiniasklaida, kuri iki šiol neranda tinkamos kalbos, kaip pranešti apie nemalonius įvykius.
„Žiniasklaida turi sakyti tiesą, bet labai svarbu ir tai, kaip pateikiami nemalonūs ir liūdni dalykai.
Įsivaizduokite, kas bręsta kokio nors paauglio galvoje – kaip gražu, visi apverkia ir siunčia dainas išėjusiam į nebūtį aktoriui. Toks savižudybės romantizavimas atnešė blogų vaisių. Ilgai laukti nereikėjo, ir vėl šoktelėjo kreivė aukštyn“, – teigė pašnekovė.
2015 metų duomenys teikia vilčių, kad daugeliui žmonių pavyks išbristi iš didžiausios nevilties, pavyzdžiui, pernai šalyje registruota mažiau nei 900 savižudybių.
Tai – geras požymis, nors tarptautiniai ekspertai kritikuoja Lietuvą, kad beveik nepakito savižudybių rodiklis 100 tūkstančių gyventojų.
O.Davidonienė įsitikinusi, kad savižudybių sumažėjo ne dėl emigravusiųjų: „Tie asmenys, kurie emigravo, ieškojo išeities, o tie, kurie nieko neieško, taip ir liko su savo našta.
Tuo tarpu savižudybių rodiklis, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų, vargu, ar gali sumažėti, nes Lietuvoje mažėja gyventojų.“
Ekspertai taip pat turėtų atsargiai rinkti žodžius
Valstybinio psichikos sveikatos centro vadovė pateikė dar vieną pavyzdį, kaip viena nelaimė gali prišaukti kitą.
Kai vienas tėvas įmetė į šulinį du vaikus, ne vienas ekspertas viešai piktinosi – kiek dar reikia įmesti į šulinį vaikų, kad toks dalykas nepasikartotų. Bet atsirado nestabilios būsenos jauna mama, kuri padarė tą patį – įmetė savo vaiką į šulinį.
Laimei, moteris nubėgo pas savo kaimyną ir jam viską papasakojo. Šulinys nebuvo gilus, todėl pavyko išgelbėti įmestą vaiką.
„Nebijau tokio žodžio, bet mes šį antrą atvejį patys išrėkėme. Taip, mes visi buvome sukrėsti, bet tas nuolatinis kartojimas „Kiek dar reikės įmesti vaikų į šulinį, kad kažkas ką nors darytų“ tik paskatino smurtą.
Manau, tokiu atveju reikia ieškoti paguodos, reikia pasakyti kenčiančiam žmogui, kad net tamsiausioje girioje yra švieselė, į kurią reikia eiti“, – priminė O.Davidonienė.
Priverstinis gydymas nuo alkoholizmo nebuvo beprasmis
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė ragino ieškoti ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, kurios sukelia psichikos sutrikimus. Netgi sovietmečiu mažiau žmonių pasitraukdavo iš gyvenimo.
Psichiatrai buvo net sukūrę tokį terminą „Gorbačiovo duobė“, nes šį sovietinį periodą lydėjo karas su girtavimu.
„Galbūt buvo perlenkta lazda, kai girtaujančius ir niekur nedirbančius žmones veždavo į gydymo ir darbo profilaktoriumus, buvo ir kitokių priemonių, bet kai pasižiūrime į to meto alkoholinių psichozių ir savižudybių skaičių, matome, kad tai padėdavo“, – sakė O.Davidonienė.
Tapusi laisva Lietuva prasigėrė, ypač tai palietė kaimo vietovėse gyvenančius vyrus, tarp kurių didžiausias savižudybių skaičius. O kas beliko mūsų kaimuose?
Kiek yra psichikos sutrikimų Lietuvoje?
Lietuva mažai kuo skiriasi nuo Europos valstybių.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), įtraukusi ne tik Europos Sąjungos šalis, bet ir Norvegiją, Šveicariją, padarė išvadą, kad apie trečdalį gyventojų per vienerius metus turėjo tam tikrą psichikos sutrikimo epizodą.
Apie 1-2 proc. gyventojų nustatyta psichozė, apie 5,6 proc. vyrų ir 1,3 proc. moterų turi problemų dėl įvairių priklausomybių.
„Nors mes džiaugiamės, kad ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, bet tas džiaugsmas lydimas ir tam tikrų iššūkių. Daugėjant visuomenėje vyresnio amžiaus žmonių, dažniau nustatoma ir silpnaprotystės atvejų. Sulaukus 80 metų, kas penktam žmogui būna nustatyta demencija“, – sakė O.Davidonienė.
Psichikos ligos – Europoje viena svarbiausių priežasčių, sąlygojanti neįgalumą. PSO prognozuoja, kad iki 2030 metų pasaulyje psichikos ligos bus pirmoje vietoje tarp lėtinių ligų, lemiančių neįgalumą.
Lietuvoje niekas neatliko tokių epidemiologinių tyrimų. Yra žinoma, kad apie 5,4 proc. gyventojų (apie 164 tūkst. ) diagnozuotas koks nors psichikos sutrikimas.
Maždaug 55 tūkst. gyventojų nustatyta priklausomybė nuo alkoholio. Tai – tik nedidelė dalis žmonių, kenčiančių nuo alkoholio vartojimo.
Atsižvelgus į tai, kiek nustatyta alkoholinių psichozių, galima daryti prielaidą, kad apie 150 tūkstančių Lietuvos gyventojų yra priklausomi nuo alkoholio.
