Šitiek pinigų į rankas paėmusiam D.Bagdonavičiui net kojas pakirto. Tokios sumos jis niekada nebuvo nė akyse regėjęs, nė svajojęs apie tai.
Tačiau ką toliau su pinigais daryti, kur reikės juos išleisti, Dainius nė pasvajoti nespėjo, mat tame pačiame maišelyje jis aptiko ir asmens dokumentus su pavarde.
„Jei nebūtų buvę žmogaus dokumentų, visko galėjo būti. Kam tuomet reikėtų pinigus atiduoti? Niekam.
Nebent tik valdžiai. Bet kadangi buvo aišku, kieno tai pinigai, jų pasilikti nekilo net minčių.
Jei suma būtų mažesnė, gal būčiau pasilikęs. Tačiau tai juk žmogaus viso gyvenimo santaupos. Sąžinė neleido“, – pasakojo tris vaikus su žmona Loreta auginantis Girininkų kaimo gyventojas.
Kai kurie vadina kvailiu
Vyras staigiai parbėgo namo, žmonai pasigyrė apie radinį ir griebęs telefoną vėl išbėgo. Nieko nelaukdamas jis prisikvietė liudininkų, paskambino kaimo seniūnaičiui Vidmantui Laugaliui, policijai, kuri kartu tą radinį nuodugniai apžiūrėjo.
Be pinigų krūvelių, maišelyje taip pat buvo graužikų apgraužta piniginė su peršlapusiais eurais, banko išrašais apie išgrynintas sumas, nugertas vaisvandenių butelis bei latviško balzamo.
Paaiškėjo, kad pinigai priklauso tame pačiame kaime gyvenančiam 84 metų vyrui, kuris jau sunkiai susigaudo aplinkoje.
„Matydavo žmonės jį vaikštantį po kaimą ir tarsi kažko ieškantį kitų žmonių sodybose. Pasirodo, jis jau rudenį pinigų pasigedo. Tikriausiai užkasė čia ir pamiršo kur“, – svarstė D.Bagdonavičius.
Kaimo gyventojai net neįtarė, kad senolis gali turėti tokią didelę sumą pinigų. Tiesa, jis visuomet gyveno dideliame name, šeimos neturi. Užtat jam priklauso žemės ir miško sklypai. Pastaruoju metu vyrą prižiūrėjo globėjai, nes savimi pasirūpinti jis nebegali.
„Kiek žinau, pinigų savininkas turi psichikos negalią. Su juo nekalbėjau, tik su globėjais. Kai televizija parodė, tą patį vakarą pas mane globėjai ir atvažiavo, atvežė vaikams saldainių, pyrago.
Net nežinau, kaip reagavo pinigų savininkas, kad pagaliau jo turtas buvo surastas. Globėjai pasakė, kad jis vartoja vaistus. Žinau, kad vienu metu jis buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę“, – atvirai kalbėjo D.Bagdonavičius.
Be dovanų, vyro globėjai sąžiningam Girininkų kaimo gyventojui atseikėjo ir pinigų.
Apdovanojimo jis tikrai vertas. Bent tiek, kiek numato Civilinis kodeksas. Pagal jį, pametęs daiktą asmuo jį radusiam privalo sumokėti 5 procentų rasto daikto vertės dydžio užmokestį.
Dabar dalis kaimo ir aplinkinių sodybų gyventojų didžiuojasi D.Bagdonavičiaus poelgiu, tačiau yra daug ir tokių, kurie sąžiningą vyrą vadina kvailiu.
„Kiek žmonių, tiek nuomonių. Kaime visko prisiklausau. Vieni juokiasi iš manęs, kad kvailai pasielgiau atiduodamas pinigus savininkui. Sako, reikėjo dokumentus sudeginti, ir svarstymų kaip nebūta. Kiti spaudžia ranką, kad gerai pasielgiau. O treti tiesiog stebisi mano sąžiningumu“, – pasakojo D.Bagdonavičius.
Vokas kepyklėlėje
Vis dėlto Dainius nėra vienintelis sąžiningas žmogus pasaulyje.
Panašiai pasielgusių žmonių jam netektų ieškoti su žiburiu, rastų net savame krašte.
Prieš mėnesį Klaipėdoje, Laukininkų gatvėje esančioje bandelių kepyklėlėje, išsiblaškiusi pirkėja paliko voką, kuriame buvo 400 eurų, o ant jo užrašyta „Matui mokslams“.
Pirmoji voką su pinigais pastebėjo kita pirkėja ir norėjo jį pasiimti į namus, sakydama, jog paliks kepyklėlės darbuotojoms savo numerį, pinigus pasaugos, o kai atsiras tikroji pinigų savininkė, juos atiduos.
Tačiau kepyklėlės darbuotoja siūlė voką palikti jai. Juk pasigedęs pinigų žmogus gali grįžti.
Kepyklėlėje tuo metu buvo dar kelios pirkėjos, jos pritarė pardavėjai ir netgi sutiko pabūti liudininkėmis, paliko savo telefono numerius, perskaičiavo pinigus. Vokas su pinigais buvo paliktas kepyklėlėje.
Tačiau vietoj pinigų savininko pardavėja sulaukė policijos pareigūnų.
Pasirodo, juos iškvietė pirmoji pinigus radusi moteris, kuri mėgino apkaltinti pardavėją, esą ši pinigus norėjo pasisavinti.
Kepyklėlės darbuotojas labiausiai sujaudino užrašas ant voko – jos svarstė, kad gal pinigus galėjo sunkiai sutaupyti seneliai ir norėjo padovanoti juos anūkui. Voką kepyklėlėje pametė moteris, kurią užfiksavo apsaugos kameros.
Jau tą pačią dieną ant kepyklėlės durų pardavėjos iškabino užrašą apie radinį. Tačiau keletą dienų niekas taip ir neatsiliepė, kol istorija nebuvo papasakota per televiziją.
Kitą rytą į kepyklėlę atskubėjusi voko savininkė padėkojo pardavėjoms ir padovanojo pakelį kavos. Ji sakė, kad jau buvo praradusi viltį, jog pinigus kada nors atgaus, ir stebėjosi, kad dar pasitaiko sąžiningų žmonių.
Paauglys rado pinigų ryšulį
Galbūt nereikėtų tuo labai stebėtis prisiminus lygiai prieš metus Panevėžyje įvykusią istoriją, kai rastų pinigų nesusigundė pasisavinti net keturiolikmetis Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos moksleivis.
Eidamas iš mokyklos paauglys pastebėjo ant šaligatvio besimėtantį pinigą. Priėjęs arčiau jis šalia rado ir visą ryšulį kupiūrų.
Nors Lietuvoje jau buvo imta atsiskaityti eurais, kažkas dar nešiojosi litų, sudėtų į plastikinį spalvotą maišelį. Jame buvo 2 tūkstančiai litų.
Moksleivis rastus pinigus parsinešė namo ir parodė tėvams. Kadangi berniuko motina dirbo Panevėžio viešosios policijos skyriaus vyresniąja tyrėja, ji pinigus nunešė į darbą ir apie radinį paskelbė policijos interneto svetainėje. Bet neatsirado nė vieno žmogaus, susidomėjusio radiniu.
Buvo svarstoma, kad pinigus galėjo pamesti senyvo amžiaus žmogus, kuris nesinaudoja kompiuteriu. Tad policijos atstovai kreipėsi į kelių miesto bažnyčių klebonus, prašydami pamaldų metu pranešti apie rastus pinigus. Galiausiai apie tai paskelbė ir televizija bei spauda.
Praėjus keletui dienų į policiją atėjęs pensininkas pasakė, kad pinigai gali būti jo. Jis pasakė, kokios spalvos polietileno maišelyje buvo litai, kad beveik visa suma buvo 200 litų kupiūromis. Taip pat smulkiai papasakojo, kaip tuos pinigus prarado.
Į aštuntąjį dešimtį įkopę sutuoktiniai buvo sukaupę santaupų litais. Dalį tų pinigų jie paskolino, o 2 tūkstančius litų sudėjo į spalvotą polietileninį maišelį ir paslėpė sekcijoje tarp drabužių.
Tačiau prieš Naujuosius metus nutarė išsivalyti namus – į šiukšlių konteinerius išmetė nemažai namuose kauptų nereikalingų daiktų, tarp jų buvo ir senų drabužių.
Praėjus porai mėnesių po euro įvedimo Lietuvoje pora sumanė santaupas išsikeisti, bet niekaip negalėjo rasti tų 2 tūkstančių litų. Jie net nuėjo pas būrėją, kad ji patartų, kur ieškoti prarastų pinigų.
Būrėja pasakė, kad pinigai iš namų yra iškeliavę. Tuomet vyras ir žmona suprato, kad santaupas, ko gero, bus išmetę į konteinerius kartu su senais drabužiais. Papriekaištavę vienas kitam dėl išsiblaškymo panevėžiečiai atsisveikino su santaupomis.
Tačiau netrukus per televizorių sutuoktiniai pamatė reportažą, kad moksleivis gatvėje surado tokią pinigų sumą, kokią jie buvo praradę.
Pensininkams įsižiebė viltis. Pareigūnai įsitikino, kad pinigai priklauso būtent šiai porai. Bet niekas negali paaiškinti, kur tie 2 tūkstančiai litų buvo beveik 3 mėnesius nuo tos dienos, kai sutuoktiniai juos su senais daiktais išmetė į konteinerį.
Į polietileninį maišelį suvynioti pinigai buvo rasti ne prie konteinerio. Manoma, kad ryšulėlis buvo patekęs į kokio nors benamio rankas ir jis juos galėjo antrąkart prarasti.
Rankinė su lobiu
Šiaulietė advokatė Jūratė Bieliauskienė (58 m.) prieš 15 metų pribloškė tautiečius, kai sugrąžino prie savo daugiabučio laiptinės rastą rankinę su tikru lobiu – 50 tūkstančių JAV dolerių.
Prezidento Antano Smetonos giminaitė iki šiol juokiasi iš aplinkinių reakcijos, nes įsitikinusi – juk taip būtų pasielgę dauguma žmonių: „Man ši istorija tokia nereikšminga, kad dabar jau nebegalėčiau papasakoti visų aplinkybių.“
Buvusi policijos pulkininkė leitenantė ir tada nesureikšmino radybų – apie pamestus pinigus nepasakojo net savo vyrui Romualdui. Statybos bendrovėje „Arkada“ dirbantis šiaulietis šią istoriją sužinojo, kai triūsiantį ant sostinės daugiabučio stogo jį ėmė vaikytis žurnalistai.
Sąžiningo poelgio išgarsinta šiaulietė apie neįprastą radinį papasakojo tik savo motinai – ją labai pradžiugino ši žinia. „Mama tąsyk sakė, kad man gyvenime už tai bus dešimteriopai atlyginta“, – prisiminimais dalijosi J.Bieliauskienė.
Pamestoje rankinėje buvę pinigai galėjo visiškai pakeisti tada dar policijoje dirbusios šiaulietės gyvenimą. 2001 metais už tokius pinigus buvo galima ir namą įsigyti, ir naują automobilį.
Tačiau advokatė nė akimirkos nesvarstė, kad radinio nereikėtų grąžinti: „Mūsų šeima su malonumu leidžia pinigus, bet tik savo pačių uždirbtus.“
Labiausiai moterį nudžiugino istorijos atomazga – po dvejų metų teismas grąžino rastus pinigus šeimininkui – inžinieriui Povilui Kazakauskui. Bankrutavusioje „Nuklono“ gamykloje dirbęs šiaulietis iš pradžių netgi tikino, kad pats rado šiuos pinigus, bet galiausiai prisipažino, jog čia – viso gyvenimo santaupos, ir dėl jų kovojo teisme. J.Bieliauskienė nesuabejojo, kad pinigai priklauso šiam inžinieriui, ir ragino juos grąžinti: „Jei neįrodyta, kad yra kitaip, nerasta įrodymų dėl nusikalstamu būdu įgyto turto, privaloma grąžinti šeimininkui.“
2003 metais, kai baigėsi teismai dėl rastų pinigų, J.Bieliauskienė atsidūrė apsisprendimo kryžkelėje. Daugiau kaip 26 metus pareigūne išdirbusi tuometinė Tardymo skyriaus viršininko pavaduotoja nusprendė išeiti į pensiją, nes jai nepatiko nuo 2003 metų gegužės įvesta nauja tvarka. Tada iš tardytojų buvo atimta autonomija – jie turėjo būti vykdytojai, kuriuos prižiūri prokurorai.
Ilgai kriminaliste dirbusi šiaulietė išlaikė egzaminus ir tapo advokate. Tačiau naujoji profesija J.Bieliauskienės nepakeitė – ji specializuojasi tik civilinių bylų srityje. „Negalėčiau prisiversti ginti baudžiamojoje byloje kliento, kurį būdama pareigūnė sodinau į kalėjimą. Nejaučiu simpatijos kriminaliniam pasauliui“, – pripažino J.Bieliauskienė.
Tris vaikus užauginusi ir penkiais vaikaičiais besidžiaugianti teisininkė ir po garsiosios radybų bylos tebegyvena tame pačiame trijų kambarių bute. „Didžiausios vertybės yra ne pinigai, o šeima ir sveikata“, – sakė teisininkė.
Ar gali būti baudžiamas asmuo, pasisavinęs radinį?
Aušra Ižičkienė, advokatė
„Pirmiausia reikalingas radinio apibrėžimas. Civilinis kodeksas radinį apibrėžia kaip „pamestą daiktą, kurio savininkas nežinomas“. Tačiau toliau išaiškinama, kaip asmuo privalo elgtis radęs pamestą daiktą.
Jei kokiu nors būdu radėjui žinomas daikto savininkas, kaip aprašomuoju atveju, kai kartu su pinigais buvo rasti ir dokumentai, nurodantys savininką, radėjas privalo grąžinti daiktą savininkui.
Jei daikto savininkas nėra žinomas, asmuo privalo per savaitę pranešti apie radinį policijai. Tokiu atveju jis gali pats saugoti rastą daiktą arba perduoti tai daryti policijai (jei pats saugoti negali arba nenori).
Daiktas, kurio savininkas nežinomas, saugomas 6 mėnesius. Tuo metu radiniu naudotis negalima. Jei savininkas atsiranda, daiktas, be abejo, grąžinamas jam, tačiau prieš atsiimdamas daiktą jis privalo atlyginti daikto saugojimo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas.
Be to, Civiliniame kodekse numatyta, kad rasto daikto savininkas sąžiningam radėjui (t.y. asmeniui, kuris arba pats grąžino daiktą savininkui, arba tinkamai pranešė apie jį valstybės institucijai) privalo sumokėti 5 proc. radinio vertės dydžio radybas. Ši suma gali būti ir didesnė, jei pametęs daiktą asmuo apie didesnes radybas paskelbė viešai arba dėl kitokio dydžio radybų susitarė su daiktą radusiu asmeniu.
Jei per tą laiką savininkas nepaaiškėja, daiktas pereina radusiojo nuosavybėn. Tačiau jis turi padengti daikto saugojimo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas (jei daiktą saugojo ne jis). Jei radėjas nepageidauja padengti minėtų išlaidų, radinys perduodamas valstybei.
Tačiau jei asmuo, radęs daiktą, neatlieka visų minėtų veiksmų (grąžinimas savininkui, policijos informavimas), jam gali būti taikoma net baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už radinio pasisavinimą: „Tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“
Kad asmuo galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už rasto daikto (didelės vertės radinio) pasisavinimą, tas svetimas daiktas turi būti didelės vertės, tai yra jo vertė turi viršyti 250 bazinių socialinių išmokų, tai šiuo metu sudaro 9500 eurų. Taip pat jei apie radinį nebuvo pranešta policijai arba radinys buvo pasisavintas.“
