Niūros mintys pasiglemžia miegą, saugumą ir laimę.
„Visuomet buvau ramus žmogus. Maniau, kad kada nors viskas susitvarkys“, – sakė Klausas Herbergeris. Tačiau šį tikėjimą 56-erių vokietis buvo praradęs.
„Ramybės neduoda mintys, kaip toliau klostysis mano verslas, ar pakaks pinigų man ir žmonai, kai nebegalėsiu dirbti“, – prisipažino K.Herbergeris.
Nemažai rūpesčių ir dėl vaikų. Viena iš dviejų dukterų išsiskyrė po trejų santuokos metų. Dabar ji viena auklėja du sūnus. Jaunesnioji baigė studijas, bet visuomet gauna tik terminuotąsias darbo sutartis.
„Kartais mane apima jausmas, kad nebėra kuo pasitikėti, pasaulis išslydo iš po kojų. Ir tai mane varo iš proto“, – sakė vyriškis.
K.Herbergerį užvaldęs jausmas ir vadinamas baime. Jis išmuša iš po kojų tvirtą pagrindą, panardina mus supantį pasaulį į tamsą, pasiglemžia miegą, saugumo jausmą, laimę.
Baimė, kaip kartą pasakė garsusis filmų kūrėjas Raineris Werneris Fassbinderis, graužia sielą.
Ne tik K.Herbergerio, kuris baiminasi dėl savo darbo ir šeimos.
Baimė graužia milijonus žmonių, kurie įsivaizduoja save didelių pavojų apsuptyje. Jie mano, kad jų darbui, sveikatai, gyvenimui gresia pavojus.
Į milijonus kiekvieno žmogaus mažų pasaulių skverbiasi didžiojo pasaulio problemos ir sunkumai. Viskas žaibiškai keičiasi ir niekas nebeatrodo saugu, patikima.
Valstybių sienos išnyksta, karai pasistūmėja vis arčiau, ateina svetimšaliai. Blogis ieško nekaltų žmonių aukos vaidmeniui.
Žmogus jaučiasi išduotas. Jis nežino, kaip pasipriešinti jėgoms, kurios kelia jam grėsmę.
Tai, kad ištvėrė dieną, nenusirito į bedugnę, neįstengia jo paguosti. Jis įsitikinęs, kad nelaimė jį vis tiek kada nors pasivys, netikėtai užklups. Baimė lieka – ji nenugalima.
Ir K.Herbergeris bergždžiai stengėsi nugalėti baimę. Po to, kai jis stipriai plakančia širdimi ne kartą išsigandęs pašokdavo iš miego, jo bičiulis gydytojas paragino į jį persekiojančius nuogąstavimus nekreipti dėmesio.
Bet Klausas nesugebėjo nuslopinti jį kamuojančių baimių: išseko ir pavargo kasdien kovodamas.
Nereikia kovoti! Ir tai – teisingas požiūris. Iškamuotas jį persekiojančių baimių ir nusivylęs K.Herbergeris žengė vienintelį teisingą žingsnį – kreipėsi į psichologus, kurie galėjo padėti.
Tačiau psichologai teigia, kad šis alinantis, sielą graužiantis jausmas nenugalimas ir su juo reikia susitaikyti. Vis daugiau specialistų įsitikinę, kad baimės nereikia tramdyti ir to net nereikėtų mėginti daryti.
Ekspertai pataria: užuot kariavę ir žūtbūt siekę atsikratyti negerų jausmų, juos turime įsileisti į savo gyvenimą ir, vaizdžiai sakant, net su jais susidraugauti.
Šis specialistų siūlymas iš pradžių atrodo keistas. Bet tie, kurie sugeba įvaldyti šią strategiją, gali savo sielą išvaduoti iš baimės ir grėsmės gniaužtų.
Vien Vokietijoje apie 10 milijonų gyventojų kenčia nuo baimės sutrikimų: panikos atakų, įvairių fobijų, kurių pasekmė – tam tikrų situacijų vengimas ar blogiausiu atveju visiškas pasitraukimas iš normalaus gyvenimo.
Moterys dukart dažniau kenčia dėl baimės jausmo. Bet mokslininkai nėra visiškai tikri dėl statistikos duomenų patikimumo. Apie baimę dažnai garsiai nekalbama ir ne visi prisipažįsta, kad nuo jos kenčia.
Pasak sociologo Heinzo Bude, šiuolaikinę visuomenę apėmusi baimė, kai atrodo, kad nieko nėra nereikšmingo. Kiekvienas gyvenimo sprendimas rizikingas, nes jo pasekmės ne visuomet gali būti iki galo įvertinamos.
Bet mūsų laikais nėra didesnės blogybės nei nesėkmė. Kiekvienas žmogus stengiasi kiek tik gali ir dėl to jį nuolat slegia įtampa.
Prie vidinių baimių prisideda ir išorinio pasaulio pasikeitimai: nestabili ekonomika, pabėgėlių srautai, politiniai pokyčiai.
Alensbacho (Vokietija) nuomonių tyrimo instituto vadovė Renate Kocher ir jos komanda apklausė tūkstančius vokiečių. Rezultatai atskleidė, kad daugumai respondentų neramu dėl pabėgėlių antplūdžio.
Kai žmogų užvaldo baimė, padažnėja pulsas, smarkiai plaka širdis, įtampa tampa tokia didelė, kad jis gali visiškai prarasti savo elgesio kontrolę.
Bet kas atrodo taip grėsminga, iš tikrųjų yra sumanus mūsų organizmo mechanizmas, teigia Orindžo Chapmano universiteto Kalifornijoje (JAV) profesorius Georgas Eifertas.
„Mes suvokiame baimę kaip mirtiną priešą, milžiną, kuris apsunkina mums gyvenimą. Dėl to su juo kovojame.
Bet iš tikrųjų baimė, kad ir kaip keistai skambėtų, labai gerai elgiasi su mumis. Daugelyje situacijų ji nori mums gero, stengiasi mus apsaugoti“, – įsitikinęs G.Eifertas.
Neturėdamas baimės jausmo žmogus nebūtų išlikęs.
Šis jausmas įspėja, apsaugo, duoda pavojaus signalą, kuris sutelkia mūsų energijos išteklius ir paruošia organizmą būsenai „bėgti ar kovoti“.
Žmonės, kurie turi baimės jausmą, yra atsargūs – į vienas ar kitas aplinkybes patekęs bailys geriau reaguoja į grėsmes nei drąsuolis.
Tas, kuris vengia susitikimo su tigru, neliečia nuodingų vorų ir nededa į burną visko, kas patraukliai atrodo, turi daugiau galimybių išlikti nei tas, kuris nevengia jokios rizikos.
Kvaila, bet mus sukausto baimė pamačius ne tik gyvybei pavojingus voragyvius ir nepasotinamus plėšriuosius žvėris.
Kartais žmogus puola į paniką rūsyje išvydęs pelę ar siena ropojantį kokį nors nepiktybinį gyvį.
Ši nepamatuota baimė ateityje gali tapti kur kas didesnė. Anksčiau pacientus, kurie buvo jau giliai įsisukę į baimės spiralę, profesorius G.Eifertas įvairiais būdais mokė sutramdyti ir kontroliuoti šį jausmą.
Bet dabar šio gydymo būdo jis atsisakė. Jau daugiau kaip 15 metų jo terapijos nuostata yra susitaikymas, dėmesingumas ir gailestis sau.
Mokslinis šio gydymo pavadinimas skamba taip: „Akzeptantz und Commitment Therapie“ (ATC) – susitaikymas ir įsipareigojimas.
Aiškiau tariant, aš susitaikau su savo liga ir įsipareigoju nekovoti su ja.
Priešingai nei taikant beveik visas kitas baimės terapijas, ACT nesiekiama atsikratyti baimės.
„Tas, kuris kovoja su baime, kovoja su savimi. Tai – netinkamas elgesys“, – sakė profesorius G.Eifertas.
Pacientas turi įsisąmoninti, kad baimė – jo asmenybės dalis ir jos negalima pašalinti.
Žmogaus ir baimės ryšius savo pacientams G.Eifertas aiškina remdamasis atitikmenimis.
„Baimė jokiu būdu nėra baisus milžinas, o veikiau įnoringas vaikas, kuris kartkartėmis nederamai elgiasi.
Į siautėjantį vaiką protingas žmogus nereaguoja – laukia, kol jo įsiūtis atslūgs. Būtent taip turime reaguoti į mus sukausčiusią baimę“, – aiškino G.Eifertas.
Pralaukti – svarbi ACT disciplina. Jos išmokstama per kasdienes meditacijas, kurios yra lemiamas terapijos instrumentas. Bet kas pasikeičia, kai nuo klaustrofobijos – uždaros erdvės baimės – kenčiantis žmogus sužino, kad šie jausmai yra jo asmenybės dalis ir niekada jo nepaliks? Ar pagalvojęs apie ankštas patalpas jis iš karto susinervins?
Baigti karą su baime ir sudaryti su ja taikos sutartį – iš tikrųjų yra tik pirmoji ACT dalis.
Antrojoje dalyje reikia suvokti, ko iš tikrųjų siekiama gyvenime. Šis į vertybes orientuotas mąstymas pacientui suteikia vidinę savitvardą.
Pastaroji paskatina jį pasiryžti tam, ko dėl baimės jis dažnai vengė metų metus. Tada toks žmogus lipa į lėktuvą, nors bijo, bet nori pažinti pasaulį.
Arba eina į dukters muzikos spektaklį ankštoje salėje, nes nori būti geras tėvas ar motina.
„Jie taip elgiasi, nes suvokia, kad būtent to jie nori, o ne dėl to, kad to reikalauja terapeutas.
Ir jie tai daro, bet lydimi savo milžinų – baimių, kurias išmoko laikyti nuošalyje“, – pasakojo G.Eifertas.
Vis dėlto psichosomatikui Jochenui Friedrichui Buhrmannui atrodo svarbu, kad baimės jausmo persekiojami žmonės bent jau pamėgintų suvokti, kodėl jie taip reaguoja.
Jis prisimena pacientą, kuris dirbo greitosios pagalbos sanitaru, o laisvalaikiu šokinėjo parašiutu sąmoningai rizikuodamas.
„Daug kalbėjausi su šiuo pacientu, ir jis prisipažino, kad dėl blogų santykių su motina visuomet bijojo įsivelti į asmeninius konfliktus.
Ir šis jausmas jį visuomet lydėjo. Šokinėdamas parašiutu ir rizikuodamas jis norėjo atsikratyti baimės jausmo“, – pasakojo J.F.Buhrmannas.
Vienos Vokietijos klinikos direktoriui gydytojui Ulrichui Voderholzeriui nerimą kelia tai, kaip senoviškai dar dažnai gydomi baimės kamuojami pacientai.
Jo teigimu, vis dar per mažai taikomas elgesio terapijos būdas. Esant baimės sutrikimams, pernelyg daug žmonių griebiasi medikamentų.
ACT, kuris labai sėkmingai taikomas U.Voderholzerio klinikoje, jam patinka tuo, kad baimės nevengiama, o su ja susitaikoma.
Pasak šio psichiatro, kartais naudingiau turėti baimę nei nuo jos gintis.
Naujausias tyrimas rodo, kad pirmiausia žmogus turi sukaupti patyrimą.
„Tai reiškia, kad būtina patikrinti, ar padėtis tikrai pavojinga, ir susivokti, kokiu būdu galima likti veiksniam, kai esi sukaustytas baimės“, – sakė U.Voderholzeris.
Įvertinti realybę patarė ir profesorius G.Eifertas: „Privalome suprasti, ar baimė apsaugos, jei darysiu tai, kas man nepriimtina, ar ji suvaržys ir temps atgal?
Juk galima pasirinkti. Norintys žengti pirmyn privalo su savimi pasiimti ir baimę.“
Tas, kuris leidžia baimei būti savo palydove, turi atlaikyti jos proveržį. Šiuo atveju ekspertai pataria išmokti kai kurių gudrybių. U.Vorderholzeris, pavyzdžiui, – tinkamo kvėpavimo.
Gydytoja Sybille Jatzko savo pacientams pataria tais momentais, kai juos į savo gniaužtus sugriebia baimė, suvokti realybę: „Kur dabar esu, kas man atsitiko? Kadangi esu geležinkelio stotyje, kur žmonių masė man įvaro baimę, turiu sutelkti dėmesį, kas mane iš tikrųjų supa, ar galiu nuslopinti baimę.“
Pati S.Jatzko, kai ją užvaldo baimė, ima garsiai dainuoti.
„Būtent tai Antrojo pasaulinio karo metais nuo priešo antskrydžių slėptuvėse buvusiems žmonėms padėjo ištverti sunkiausius momentus. Dainuojant išsiskiria laimės hormonai ir sumažėja įtampa“, – įsitikinusi S.Jatzko.
Visiškai kitokį patarimą savo pacientams duoda G.Eifertas: „Darykite tai, kas patinka: dainuokite, kvėpuokite ar dar ką nors. Viskas, kas padeda, – gerai.
Leiskite įvykti tam, kas turi įvykti, ir pamatysite, kas atsitiks. Viskas eis savo vaga.“
Parengė Ona Kacėnaitė
