Tačiau paaugus Tu išvydai, koks kupinas spalvų ir beprasmiškos informacijos šis pasaulis. Pamatei, kaip tikslieji mokslai nuolat kvestionuoja katekizmo tiesas, o aplink Tave spiečiasi pažinimo entuziastai, reikalaujantys iš Tavęs laiko bei dėmesio naujoms tiesoms įteigti. Kaip paprastai, jie pasižymi blogu kvapu, sklindančiu iš burnos ir įpročiu sukinėti Tavo prabangaus švarkelio sagą (o ją išrovę imasi kitos). Ir betraukydami Tavo sagas, jie negaili nei jėgų, nei laiko, tvirtindami Tau, kad Tave vis dėlto sukūrė ne Dievas.
O kas?
Niekas.
Girdi, Tu šiame pasaulyje atsiradai visiškai atsitiktinai. Gal išsivystei iš beždžionės, su kuria Tave sieja net 97 procentai bendro genetinio kodo? O gal iš banano, su kuriuo, beje, Tave sieja irgi nemažai – 50 procentų bendro genetinio kodo?
Jie Tau apie tai kalba daug ir ilgai. Tu išgirsti begalę įmantriai skambančių mokslo šakų pavadinimų ir terminų – evoliucija, mutacija, genezė, genetika, antropologija, epistemologija, paleontologija, endosimbiozė, embriologija, biochemija, abiogenezė, antropija, neokatastrofizmas, panspermija, protoląstelės, RNR, DNR ir t.t.
Su užsidegimu, kurio pavydėtų pats Kristus, jie smerkia, lygina, pabrėžia, primena, abejoja, paneigia, patvirtina, klausia, pritūpia ir pašoka. Negana to, jų argumentai ir teiginiai skamba įtikinamai, gal net ir moksliškai (priklausomai nuo to, kuriame tinklapyje jie yra visa tai perskaitę). Tik duok jam kelis polimerus, ir jis apvers visą pasaulį!
Deja, visa tai visada yra ir bus tik spėlionės, teorijos bei hipotezės, seniai jau cirkuliuojančios, nuolat kintančios ir išnykstančios – ir visada suryjančios begalę laiko, iš naujo perrašinėjant vadovėlius, koreguojant įrašus „Facebook“ paskyroje, tuščiai ginčijantis konferencijose ir kvaršinant Tau galvą. Nes konkretesnio atsakymo nei katekizmas, šiame pasaulyje dar niekas nėra pateikęs.
Pasinaudojęs proga, paklausk jų, kada tie mokslinčiai susitaisys savo Didįjį hadronų kolaiderį ir vėl imsis milijardus kainuojančių eksperimentų, siekiančių paneigti Biblijos postulatus? Nes dabar tie milijardai kažkaip visiškai be reikalo švaistomi socialinėms ir medicininėms programoms – jau ilgai užtruko...
Gavus neužtikrintą, bet energingą ir miglotą atsakymą, ateis laikas su jais pakalbėti ir apie Charlesą Darwiną, žmogų, kurio pavardė tiesiogiai ir glaudžiausiai siejasi su mokslinčių atsakymu į klausimą, kas Tave sukūrė. Neabejotinai jie žinos jo garsiąją knygą „Apie rūšių kilmę“ bei joje išdėstytą „evoliucijos teoriją“, bene svarbiausią kiekvieno „kritiškai mąstančio“ pasaulio asmens pagalbinę priemonę.
Bet visada yra smagu paklausti bet kurio ateisto, ar galima gauti tą „žmonijos sąmonėje sukėlusią perversmą“ Ch.Darwino knygą paskaityti lietuviškai – kaip paprastai, jie sutrinka, nes čia ir prasideda bėdos: nedaugelis žino, ar ji išvis buvo išleista lietuvių kalba, retas ją yra matęs ar vartęs, dar retesnis yra skaitęs, o ir išvis vienetai žino, apie ką ji yra iš tikrųjų.
Paskubėk juos nuraminti – Ch.Darwino knyga buvo išleista lietuvių kalba netgi keturis kartus, tiesa, šiek tiek pakoreguotu pavadinimu – „Rūšių atsiradimas“ – toks pavadinimas skamba kaip teiginys, nors originalus (ir ilgesnis) knygos pavadinimas yra „Apie rūšių atsiradimą natūraliosios atrankos būdu, arba pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio“ („On origin of species by means of natural selection, or the preservation of favoured races in the struggle for life“), ir tas originalusis pavadinimas skamba, pripažink, kaip teoriniai pasvarstymai, kas, matyt, labai nepatiko sovietiniams cenzoriams, turintiems įmontuoti tą knygą į materialistinės pasaulėžiūros matricą. Beje, teorija apie tai, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės yra gvildenama dar kitoje, velėsnėje Ch.Darwino knygoje „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ („The Descent of man, and selection in relation to sex“), bet neverta nieko trikdyti šia smulkmena.
Likimo ironija, bet ir pats Ch.Darwinas, savamokslis gamtininkas, amžininkų teigimu, „geras oratorius, bet prastas mokslininkas“, savo teoriją ir laikė tik teorija, jo paties žodžiais, sunkiai įrodoma, kupina problemų ir neatsakytų klausimų, ko jis tikėjosi iš ateities mokslininkų. Tiesą sakant, knygoje netgi esti skyrius „Teorijos sunkumai“, kuriame pats Ch.Darwinas iškėlė nemažai klausimų, į kuriuos pats atsakymų rasti nepajėgė.
Suprantama, kodėl. Knyga pasirodė 1859 metais, kai mokslui dar trūko nemažai įnagių ir technologijų (pvz., Ch.Darwinas net nenutuokė, kad egzistuoja toks dalykas kaip genai). Tačiau ji tapo populiari, tiesa, net pats Ch.Darwinas tai pripažino – ne tiek dėl mokslinės, kiek dėl ideologinės vertės. Dievo buvimą neigiantys materialistai šlovino evoliucijos ir natūralios atrankos teorijas, o pats Karlas Marxas Ch.Darwinui dedikavo savo „Das Kapital“. Ir nors iš esmės evoliucijos teorija buvo ir tebėra labiau sociologinis, geriausiu atveju, filosofinis reiškinys, vis dėlto jis suteikė neįtikėtiną postūmį „pažangiosios“ žmonijos dalies pasaulėžiūrai ir fantazijai.
Apie pačią evoliucijos teoriją, gvildenančią gyvybės Žemėje vystymosi klausimus – jos tezes, tiesas, klaidas ar ginčytinas vietas gausu prieinamos informacijos ir lietuvių kalba. Tačiau jos silpniausia vieta, dėl kurios ir buvo sulaužyta daugiausiai iečių, slypėjo pačioje menamos evoliucijos pradžioje – klausime, kaip išvis Žemėje atsirado gyvybė.
Pats Ch.Darwinas spėjo, kad visa gyvybė Žemėje išsivystė iš vieno šaltinio, kad ir kas tai bebūtų, fosilija, mikrobas ar bet kas. Tame teiginyje nieko baisaus, ir greičiausiai jis netgi teisingas, tačiau Ch.Darwinas žengė dar toliau, spėdamas, kad tas pirminys gyvybės šaltinis atsirado ne Dievo, o gamtinių (cheminių ir biologinių) procesų dėka – kai gyvi [identiškų genetinių sandarų] organizmai atsitiktinai susijungė ir, prisitaikydami prie aplinkos sąlygų, ėmė vystytis pagal natūralios atrankos teoriją.
Romos katalikų bažnyčia niekada nesmerkė ir nesistengė paneigti „evoliucijos“, pripažindama ją kaip „objektyvią ir visavertę mokslinę doktriną“, juoba kad pats Ch.Darwinas, būdamas agnostiku, vis dėlto nevengė ir teologinių pasvarstymų, savo knygos pabaigoje apdairiai paminėjęs, kad, „ko gero, Kūrėjas įpūtė visos mus supančios gyvybės daigo daleles arba bent vieną vienintelę“. Bažnyčia nevertino Ch.Darwino kaip tikėjimo priešo, nors tai darė JAV protestantiškos konfesijos, išpažinusios „kreacionizmo“ (tiesioginio sukūrimo) doktriną, pažodžiui aiškinančią biblinius tekstus – būtent protestantiškų isterikų pastangomis Ch.Darwino teorija yra draudžiama dėstyti daugumoje JAV mokyklų, o dauguma kreacionistų yra įsitikinę, kad Žemės amžius siekia vos 6500 metų...
Vatikanui nereikėjo puoselėti tokių kraštutinumų ir tiesiog užteko žinoti, kad kažkas aukštesnio už fizikos dėsnius, chemines reakcijas ar genų mutacijas sukūrė pirminį gyvybės šaltinį, iš kurio ir išsivystė šiandieninės gyvų organizmų formos.
Naivu būtų manyti, kad Dievas išties lipdė Adomą iš molio, o Ievą kūrė iš vyriško šonkaulio – biblinės istorijos apie žmogaus atsiradimą simbolizmas yra pernelyg akivaizdus, galų gale, Biblija – ne antropologijos vadovėlis. O ir kalbant apie žmogaus atsiradimą, Bažnyčiai visais laikais kur kas labiau rūpėjo etinis klausimas „kodėl“, o ne fizikinis „kaip“ – štai į pastarąjį bandė atsakyti jau antikos filosofai, atkakliai bandoma atsakyti dar ir dabar, nors joks hipotetinis atsakymas dar nepadarė mūsų geresniais.
Netgi atvirkščiai – Ch.Darwinas kažkaip sugebėjo žmoniją įtikinti, kad mes nesame patys svarbiausi nei šioje planetoje, nei Visatoje.
Biblija lyg ir aiškiai pasakė, kad mes esame vienintelės būtybės visoje Visatoje, turinčios sielą, tačiau Ch.Darwino teigimu, mes, žmonės, esame tik viena rūšis iš daugelio, net neturintys užtkrntų garantijų išlaikyti savo pranašumą prieš kitus gyvūnus. Gal tai išties paaiškina, kodėl nemažai žmonių elgiasi kaip žemiausi gyvuliai? Kad ir kokius genetinius lietuvio kodus beatsektų mokslininkai, akademinės išvados niekaip neišnaikina jo geismo skaityti horoskopus, klausytis raganų pranašysčių ar krikštyti tigrus Kauno zoologijos sode (štai Jums ir katalikiška visuomenė, štai ir krikščionybės samprata!), jau nekalbant apie siekimą materialinių vertybių aukojant dvasines.
Todėl lietuviui ir nėra sunku ne tik sulaužyti vedybinę priesaiką, duotą prie altoriaus Dievo akivaizdoje, bet ir atsisakyti kadaise savo paties ištartų žodžių apie savo Kūrėją, nes tai paneigė pats Ch.Darwinas – štai jo atvaizdas ant banknoto, gaunamo už darbus Anglijos laukuose!
Dar neskubėk taip teigti, drauge!
Gyvybės kilmė – pati neaiškiausia Ch.Darwino teorijos vieta, visiškai nepaaiškinanti, kaip ir iš ko negyvoje (neorganinėje) Žemės materijoje atsirado gyva (organinė) materija. XIX amžiaus pradžioje dar buvo remtasi Aristotelio sukurta „savaiminio gimimo“ doktrina, kol žmonijai atrodė, jog gyvybė yra labai paprasta egzistencijos forma, maždaug, mėsa, kaulai ir efemeriška siela. Evoliuciją senaisiais laikais pagonys, eretikai ir alchemikai suprato kaip atsitiktinę ir spontanišką genezę, leidžiančią gyvybei užsimegzti tam tikroje aplinkoje. Ilgus amžius buvo manoma, kad varlės atsiranda purve, vabzdžiai – maisto likučiuose, o pelės – grūduose.
Tokia doktrina sukūrė gausybę alchemikų, siekiančių sukurti ir „homunkulą“ – dirbtinį žmogų mėgintuvėlyje. Lervos lengvai atsirasdavo pūvančioje mėsoje – argi viduramžių žmogui neatrodė akivaizdu, kad ir bet kokį kitą gyvą organizmą galima sukurti taip pat?
Pasirodę mikroskopai ir mikrobiologija vis dėlto leido žmonijai susivokti, kad vis dėlto ne viskas taip jau paprasta. Prancūzų mokslininkas Louis Pasteras pirmasis niekais pavertė tūkstantmetį alchemikų įdirbį, įrodydamas, kad pūvančioje mėsoje lervoms atsirasti reikalingi musės-“tėvai“, o mikroorganizmams atsirasti iš nieko yra neįmanoma.
Tada mokslas rado kitą priėjimą prie šios problemos. XX amžiaus pradžioje sovietų biochemikas Aleksandras Oparinas pirmasis pasaulyje pabandė teoriškai įrodyti, kad prieš milijonus metų Žemėje egzistavusios gamtinės sąlygos buvo tinkama aplinka gyviems organizmams atsirasti. 1953 metais amerikiečių mokslininkas Stanley L. Milleris pabandė jo teoriją patikrinti praktiškai: laboratorijoje sudarius hipotetines ankstyvąsias Žemės sąlygas, galėjusias egzistuoti jaunos planetos paviršiuje (metano, smalkų ir molėkulinio vandenilio mišinys, daug elektros išlydžių, ultravioletinė šviesa), jam pavyko išgauti kelias primityvias organinių medžiagų (amino rūgščių) molėkules.
Tai buvo klasikinis gyvybės atsiradimo ir cheminės evoliucijos tyrimų eksperimentas, du dešimtmečius šlovinamas kaip gyvybės atsiradimo Žemėje įrodymas (beje, pats S.Milleris euforišku savo eksperimentų rezultatų pateikimu buvo nepatenkintas, gyvenimo pabaigoje jų išvis išsižadėdamas ir suvokdamas, kad jie taip pat turi kur kas didesnę propagandinę, o ne mokslinę vertę).
Hipotetinės senovinės Žemės aplinkos atkūrimas eksperimentuose buvo kartojamas nuolat lig šų dienų, naudojant vis sudėtingesnes technologijas, išgaunant vis svarbesnes organines medžiagas, tokias kaip pirmykštes nukleino rūgštis, baltymų pirmtakus, o galiausiai Kembridže visai neseniai buvo pademonstruota, kaip dirbtinai sukurtomis sąlygomis įmanoma sukurti netgi bazines „gyvybės molėkules“ – DNR, RNR ir baltymų komponentus – pradinį komponentų rinkinį, kurio aplinkoje atsirastų polimerai ir prasidėtų visavertė cheminė evoliucija, sukurianti gyvą mikrobą.
Tai suteikė galimybę pasaulio, o ir lietuviškuose chemijos ir biologijos vadovėliuose narsiai ir kategoriškai pareikšti, kad „laikui bėgant šie nesudėtingi organiniai junginiai sudarė dar didesnes molėkules, o vėliau makromolėkules – pirmykščius baltymus, nukleino rūgštis. Štai tada jau galėjo formuotis tikrųjų ląstelių pirmtakai (...) Taip Žemėje baigėsi cheminės evoliucijos etapas ir prasidėjo biologinė evoliucija.“
Skamba labai įspūdingai ir reikšmingai, ypač žmogui, neturinčiam jokio akademinio išsilavinimo. Bet realybė nebuvo tokia paprasta. Mokslinių eksperimentų išvados visada gali būti ir buvo prisotintos įmantrių terminų ir frazių, tačiau išvada išlieka viena – gyvo organizmo klausimu jos taip ir lieka hipotezėmis. Mes vis dar esame toje pačioje situacijoje, alegoriškai kalbant, žinome agurko cheminę sudėtį, tačiau visos pastangos iš reikiamų elementų laboratorijoje sudėlioti patį agurką yra bergždžios. O taip, eksperimentais išgaunama daug organinių medžiagų, tačiau organinius junginius galima užtikti ir kosminiuose kūnuose (asteroiduose ir kometose) bei dariniuose (proplanetiniuose debesyse), o štai mikrobų pėdsakų ten užtikti nepavyksta (egzistuoja netgi teorija, kad gyvybę į Žemę atnešė kosminis kūnas, tačiau tokiu atveju klausimas tik perkeliamas į kitą dimensiją, nes atsakymo, kaip ant to kūno atsirado gyvybė, vis tiek nėra).
Nes ir genetika, taip praturtinusi medicinos mokslą, tik įnešė dar daugiau sumaišties į gyvybės atsiradimo teorijas. Didžiausia bėda, su kuria susidūrė bet kuris darvinistas, buvo sudėtinga bet kurios ląstelės struktūra, kurią turi net ir vienaląsčiai organizmai.
Ch.Darwino laikais ląstelės per tuometinius primityvius mikroskopus atrodė kaip paprastos dėmelės, tačiau šiuolaikinės technologijos parodė, kad jos yra sudėtingi ir harmoningai veikiantys organizmai.
Tokie sudėtingi savo struktūra ir funkcijomis, jog jų atsiradimas ar susiformavimas net teoriškai negalėjo būti atsitiktinumo rezultatas, kad ir kokios palankios gamtinės sąlygos organizmams atsirasti beegzistuotų Žemėje. Tą tvirtino ne tik vienas DNR atradėjų, Nobelio premijos laureatas Francis Crickas ar kitas tos pačios premijos laureatas, neseniai miręs biochemikas Christianas de Duve, tą tvirtina pats vaizdas per galingiausius pasaulio mikroskopus.
Nes savo grožiu genetinė bet kurios ląstelės (pvz., iš kurių sudarytas Tu pats ar visi pasaulio darvinistai) prilygsta pačiam nuostabiausiam žmogaus sukurtam paveikslui. Ir kai kitą kartą žvelgsi į meno kūrinį ar nuostabų pastatą, pagalvok, ar įmanoma, kad jie atsirastų be jokio Kūrėjo?
Nors dauguma Tavo pažįstamų ar šiandien matytų žmonių greičiausiai išties atsirado iš beždžionės, geriausiu atveju, iš banano...
Beje, pabaigai dar vienas įdomus faktas. Genetika išties patvirtino, kad mes visi esame kilę iš Adomo ir Ievos. Tiesa, ne biblinių, o biologinių. Visų pasaulio moterų DNR turi pėdsakus, vedančius link vienos protėvės, gyvenusios Pietryčių Afrikoje prieš 150 tūkstančių metų.
Vyriško DNR pėdsakai veda į kitą asmenį, gyvenusį ten pat prieš 130 tūkstančių metų. Tie Adomas ir Ieva nebuvo vieninteliai gyventojai tuometinėje Žemėje, tačiau dėl nežinomų priežasčių būtent tik jų palikuonys išgyveno iki šių dienų. Ką tai reiškia? Kad mes visi esame broliai ir seserys, suprask gi pagaliau!
