Buto Vilniaus Vokiečių gatvėje duris 51–erių G.Lunskis atveria apsirengęs salotų žalsvumo sportiniu kostiumu. Aplink jį lodami laksto du madingai apkirpti, išpurentu kailiu pudeliai. „Palaukit, persirengsiu“, – sako jis. Grįžta jau vilkėdamas puošnesnį treningą – viršutinė dalis oranžinė, kelnės – mėlynos. Jau beveik sėdame kalbėtis, kai jis iškiša galvą į koridorių ir paauklėja žmoną: „Ko nagus kiši? Nukaposiu“.
Panašiais pokštais ir rusiškais keiksmažodžiais įkrauta buvusio kalinio kalba daugeliui lietuvių patinka. Vyrai ir moterys užsirašo į jo konsultacijai, tikėdamiesi sukurti darnius meilės santykius.
Šiame pokalbyje G.Lunskis irgi negailėjo patarimų, kaip vilioti vyrus ir moteris.
– Ką tik savo žmonai pasakėt: „Ei, nagus nukaposiu“. Dažnai taip bendraujate?
– Jeigu kiša nagus į mano piniginę, tai ką daryt? Reikia iki alkūnių nukapot, kad ilgai neataugtų.
– Kai parašysiu tokius jūsų žodžius, žmonės gali nesuprasti, kad čia taip juokaujat.
– Mano tokia filosofija, kad nesijaudinu, ką žmonės galvos. Mes su žmona kartu jau 27–erius metus. Gražiai bendraujam. Mažiausiai 70 procentų mūsų kalbos per dieną – visokios nesąmonės. Neįmanoma gyventi kalbant rimtai. Juk rimtai nėra ką kalbėt – ypač su moterimi.
Kai moterys būna labai protingos, tai jos tampa nebemoteriškos. Moters savybė yra būtį truputį taip lengvai „kukū“. Turi moteris būti savotiškai išmintinga, bet nebūtinai protinga.
– Senais laikais buvo manoma, kad moteris iki vestuvių turi būti nekalta. Kaip tą aiškintumėte?
– Tada žmonės natūraliai suvokė, kad moterį reikia saugot. Jinai yra indas. Moteris, kuri turėjusi daug lytinių santykių, yra baisi, nes ji doroviškai suirusi. Jos šeimoje velniai apsigyvena.
– Čia vėl juokaujate?
– Ne. Tikrai, kur yra kraštutinis ištvirkimas, šeimose gyvena nematomos būtybės. Velniai, sukubai, inkubai. Apsilanko net sielos, kurios žemiškajame gyvenime buvo žiauriai ištvirkusios, jos vis ieško, su kuo santykiaut.
Tos gašlios sielos prikimba prie žmonių ir kartu dalyvauja jų ištvirkime.
– Jeigu žmonės susipažįsta, pabendrauja ir tą patį vakarą permiega, čia jau ištvirkimas?
– Supranti, čia yra dalykai subtilūs. Ištvirkimas yra tada, kai nuo ryto iki vakaro žmogus tuo gyvena, pavyzdžiui, žiūri „pornūchą„. Aš apstulbęs, kiek daug žmonių sako: „Tai čia nieko, čia normalu, sveika“. Vyrauja tokia nuomonė. Bet ką reiškia žiūrėt „pornūchą„? Tai yra teršti pasąmonę gyvulišku geidulingumu.
Kai pirmąsyk dar „pacanas„, paauglys būdamas pamačiau pornografines nuotraukas, buvau žiauriai sukrėstas. Ten buvo grupinis seksas – keli „mužikai“ moterį „tvarko“. Pamačiau, kad jie kaip gyvuliai ar net kaip demonai. Mane suėmė pasibaisėjimas. Paskui galvojau – ar visi žmonės yra tokie, ar tik toj „fotkėj“ tokie „čiortai„? Mano, vaiko, protas sakė, kad žmonės negali taip elgtis.
Čia juk suvelnėjimas, jeigu tuo pradedi gyventi, vaizduotę prisodrinęs.
– Ir tada tokie vyrai tvirkina moteris?
– Supranti, moterys visada būdavo labai saugomos. Moteris – tai indas, per kurį turi ateiti palikuonys, ir tas indas turi būti švarus. Vyras nėra priimantis, dėl to jam šiek tiek daugiau leistina. Moteris yra renkanti, kai ji susijungia su vyru, į ją pereina ir dalis to vyro dvasinės tikrovės.
O su kuo santykiauja tokios moterys? Su pasileidusiais, pričiuožusiais, psichopatais. Taip jos susiurbia visą mėšlą į save. Net ir šiuolaikiniai psichologai sutinka, kad moterys yra jautresnės, dėl to greičiau degraduoja.
– Gal jos baiminasi, kad jeigu nesimylės su vyrais, jiems bus neįdomios. Dažnai tenka girdėti: „Kam man laukti, aš juk nebe mergaitė“.
– Čia ir yra gyvuliniai santykiai. Tokie vyrai ir moterys nedomina vienas kito kaip sielos. Dažnas šiuolaikinis žmogus yra zoologinė, pusiau demonoidinė būtybė.
Reikia suvokt, kokioje tikrovėje esame. Mus apgaudinėja visų pirma mūsų noras orientuotis į autoritetus. O kas yra mūsų autoritetai? Tie, kurie turi aukštesnę hierarchinę padėtį. Atrodo – jeigu jisai su kostiumu ir užima aukštą postą, tai jau yra patikimas. Tačiau paskui toks vyras šeimoj pradeda dominuot: „Tu, bl..., dura, jeigu ne aš, tai tu...“
Kas gali žmogų išgelbėt? Tai tik orientacija į tiesos autoritetą. Tai reiškia, kad aš pats priimu atsakomybę atpažinti ir įvardinti tiesą. Tai sugeba padaryti tik maža dalis žmonių. Kiti priversti priimti autoriteto tiesą.
– Turit galvoj, kad moterų klaidos prasideda jau partnerio pasirinkimo?
– Kalbu ne tik apie moteris, bet apie visus žmones. Bet taip, tai truputį labiau tinka moterims, nes jos linkusios pasikliauti vyrais. Moters giluminiame pasąmonės sluoksnyje yra užkoduota, kad vyras – tai Dievas Tėvas, šviesa.
Moterys dažnai turi didžiulių problemų, nes nori visiškai vyrui atsiduoti. Visokeriopai, aklai juo tikėti.
– Lietuvoje populiaru mokyti kurti santykius pagal senovės indų šventraščius – Vedas. Sakoma, kad moteris turi visiškai atsiduoti vyrui.
– Visi iš visko daro nesąmones. Kada rašytos Vedos? Kokia tada buvo civilizacija? Idiotizmas visiškas, kad stengiamasi tų laikų tikrovę pritempti šiems laikams. Yra ten bendrų principų, kurie mums tinka. Tačiau mūsų civilizacijai daug kas ir netinka. Vedų rašymo laikais gal tie vyrai buvo išugdyti tauriai.
O dabar pažiūrėk, kokie yra mūsų vyrai? Lietuvoje moterų daugiau, todėl vyrai – „alfonsiukai“, prisitaikėliai, „tryzniukai“.
– Aš irgi pastebiu, kad šalyse kur daugiau vyrų, moterys natūraliai turi didesnę galimybę rinktis. O pas mus pilna nuostabių vienišų moterų.
– Jų per daug. Tai savaime vyrus tvirkina. Jie pradeda jausti pranašumą, nes turi didesnį pasirinkimą.
Į mano konsultacijas ateina visa serija moterų, kurios Vakaruose būtų karalienės. Čia jos – vienišos. Sakau joms: „Galit ten nurūkt, pažiūrėt, gal išsirinksit“. Nors ten dar blogiau – anglai ar vokiečiai vyrai yra amžini nebrendylos. Jie irzlūs, kaprizingi, stulbinančiai riboti, jokios dvasinės gilumos nėra.
Mūsų vyrai vis tiek nepalyginamai geresni. Bet daugelis jų – kompleksuoti. Nedrįsta prie patinkančios moters prieit arba nesąmoningai elgiasi. Ištvirkintų daug – jie žiūri į moterį ir mato joje tik „pornūchą“.
Taigi, moterys pradeda galvoti, kad tai jose problemos, kad nesusiranda vyro. Sakau joms: „Su tavimi nėra jokios problemos. Tiesiog tu nerandi tokio, kokio esi verta. Tu nesugebi su savim eit į kompromisą – imsiu, ai, prastesnį, nes geriau negu nieko“.
Juk didelė dalis moterų vadovaujasi taisykle: „Geriau bet koks negu jokio“. Bet yra ir manančių: „Geriau jokio negu bet kokio“.
– Geriau galvoti, kad geriau jokio vyro negu bet koks?
– Negaliu taip pasakyt. Kai kurie žmonės gali eiti į kompromisą, kai kurie – negali. Tačiau antrieji – sąžiningesni. Tie, kurie eina į santykį „Geriau bet koks negu jokio“, dažniausiai nesukuria šeimoj abipusės darnos.
– O kuo vyrai skundžiasi, atėję į jūsų konsultacijas? Ko jie nesupranta?
– Jei vyrai ateina kalbėtis dėl santykių – tai jau gerai. Daugelis jų ateina dėl bendravimo problemų. Kodėl jie kompleksuoti? Šeimoj tai nutinka, dažniausiai tėvas „suvaro“ vaiko psichiką. Jis chroniškai, nuolat vaiką žemina. Nebūtinai jis daužo per sprandą dėl kiekvieno poelgio. Gali būti tiesiog chroniškas nevertinimas. Tėvas žiūri kreivai, kad ir ką berniukas bedarytų.
Berniuko raida tada sutrinka. Jis gauna žinią: „Nebus iš tavęs vyro“. Tai užsikoduoja pasąmonėje. Tada ieško moters, o ji jam sako: „Tu netikėlis“. Labai sunku iškuopt, išvalyt tokias programas.
– Jeigu žmogus tiki, tai iš aplinkinių gauna ir atgal patvirtinimą, kad taip yra.
– Tu čia paviršutiniškai, bet pataikei į mūsų psichikos veikimo esmę. Mes elgiamės taip, nes save tokiais laikom. Kaip veikia menkavertiškumo kompleksas? Kas bus, jei sakysiu: „Ko čia žiūri, akiniuota beždžione?“
Dabar tu juokiesi, nes nepatikėjai. O įsivaizduok, aš būčiau tavo tėvas, o tu – maža mergaitė. Sakyčiau: „Tu, bl... , beždžione, ko čia žiūri?“ Kaip tada priimtum? Paskui tikrai patikėtum. Arba berniukui: „Tu, bl..., atlėpausi, žiūrėk, ką pridarei“.
Savo savivertę mes kuriam iš to, kaip mes vertina kiti. Nuomonė svarbiausia tų, kurie mums yra autoritetai. Tėvas vaikui savaime autoritetas.
Čia tokių atvejų galėčiau parodyt, kad apsižliumbtum, pamačiusi tuos vyrus. Gražiai nuaugę, bet tokie kompleksuoti. Kaip suparalyžiuoti kalba.
– Kuris santykiuose turėtų daugiau kalbėt – vyras ar moteris?
– Žmonės skirtingi. Daug kalbantis vyras gali atrodyt bobiškas. Tačiau dar svarbu ir ką jis kalba. Vyrui visada reikia turėt saiką kalbant. Vyras turi būti santūrumo, susilaikymo simbolis.
Bet jeigu vyras turi gerą humoro jausmą, jis gali ir nemažai kalbėt. Tada jis mokės kurti tokį lengvą foną „ant jumoriuko“. Nekvailas vyras niekada nevers moters prisitempt iki jo intelekto. Deja, dauguma to nesupranta ir elgiasi atvirkščiai. Jie nori pasirodyt, kokie yra protingi. Tada pradeda tempti moterį į protingas diskusijas.
Nereikia moteriai tavo protingų diskusijų. Jai reikia lengvumo bendravime.
– O tai kaip padedate tiems, kurie neturi humoro jausmo?
– Juos primokau kitokios gudrybės. Sakau: „Nesijaudink, kad neturi ką pasakyt. Tu tiesiog taip žiūrėk į ją. Taip su lengva šypsenėle. Tartum iš aukšto žiūrėk, kai ji kalba. Pamatysi, kas bus. Tu ją išvesi iš proto. Jai atrodys, kad tu iš jos tyliai viduj šaipaisi. Ji pradės tau stengtis įtikt, nertis iš kailio“.
– Kaip tada moteriai žinoti, ar ji jam iš tikrųjų patinka?
– Jeigu nori iš tikrųjų patikt, tai turi visa patikt. Dažniausiai vyrui pirmose bendravimo stadijoje visa moteris neįdomi. Jam svarbu, ar ji „seksova“. Jei taip, tada gali jau vystytis santykis.
Tik atrodo, kad vyras aktyvus, o moteris – pasyvi. Bet moteris irgi aktyvi, nes gundo. Ji turi gundyti. Jeigu gulės kaip lapas ant žemės, niekam nebus įdomi.
Dėl to moteris turi pabrėžt savo linijas, ryškiau apsirengti, kvepėti. Ir būti lengvai trapi, koketiška. Nužvelgt vyrą ilgesniu žvilgsniu.
Čia jau vyksta lyčių žaidimas – kaip gamtoje. Žaidimas, kiek kas dėmesį pagaus. „Aš skiriu dėmesį ir laukiu atsako“ – iš abiejų pusių prasideda toks žaidimas.
– Būna juk ir taip, kad kai moteris šalia, vyras ja domisi. Tačiau vos tik ji išvyksta iš jo namų, iškart pamiršta – jokios žinutės. Tai kaip jai tada elgtis?
– Turi išmokti šito žaidimo dėmesiu. Jokiu būdu nesipiršk. Turi jausti, kada jis jau pradeda darytis vangus. Pirma turi nutraukti tada santykį. Deja, pas dažnas ar dažnai elgiasi atvirkščiai – ima rodyt dar daugiau dėmesio.
Jeigu mes protingi, tai turim pakilti aukščiau instinkto. Jeigu partneris ar partnerė riečia nosį, turi kategoriškai „capt“ ir dėmesio nebeduoti. Turi iškentėt, išlaukt, kol jis vėl pradės skirt dėmesį. Nepradės skirt dėmesio – tai ir nereikia.
Bet dažnai būna, kad jis laukia: „Kas čia atsitiko?“ Jis gali kaip ir netyčia tada užkalbint. O tu tada atsakyt gali lyg niekur nieko.
– Tačiau jeigu žmonės atviri ir brandūs, gal galima apsieiti be tokių manipuliacinių žaidimų?
– Jeigu atviri, brandūs? Kur tu tokių matei?
Šitie žaidimai turi žavesio, jeigu tu jį valdai. Esu daug eksperimentų daręs su moterimi. Pavyzdžiui, moteris žiūri į mane ir aš matau, jog ji vertina: „Šitas man per prastas“. Jeigu jai skirsi dėmesį, tada užries nosį. Tada gali pradėt skirt dėmesį šalia jos esančioms moterims. Tada jai smegenų kompiuteris sako: „Kažkas čia ne taip. Aš juk gaudavau dėmesio. Gal jis truputį žioplas, nemato, kad aš čia stoviu“.
Tada gali ką nors pasakyt, kad ją pamatytum. O tu valdai situaciją. Jinai tikisi, kad tavo akyse žibės ugnelės. O tu dar kaip tik pašiepi ją, kad ji nusišnekėjo. Tada – vėl intriga. Štai toks žaidimas dėmesiu.
– Žmona nepykdavo ant jūsų dėl tokių pokštų su moterimis?
– Truputį pykdavo, prie žmonos stengdavausi taip nesielgt. Kartais vienas kur nueidavau. Bet mes su žmona suprantam vienas kitą. Juk ir taip kartu visada būnam.
Juk pavyduliavimas – irgi žaidimas dėmesiu. „Jeigu patelė yra nebe mano dėmesio lauke, vadinasi, ją jau paėmė kitas patinas“, – dėl šito instinkto primityvesni vyrai nori nuolat kontroliuoti moteris. Žmogus juk kūrybingas, ima galvot: „Su kuo, kur, ką ji daro?“ Jeigu ji neskiria dėmesio, tai gal jį jau palieka? O moteris palieka, tai vyrui atrodo, kad jį taip pažemino.
Aš sakau, kad kai kurie žmonės – pusiau gyvūnai, o kiti – pusiau dievai. Įvairovė labai didelė. Vieni paklūsta instinktams, o kiti – valdo instinktus.
