Dažniausi skambučiai – dėl patyčių
Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ ragina vaikus ir paauglius kreiptis pagalbos ir pasidalinti savo sunkumais su savanoriais konsultantais, kurie yra pasiruošę juos išklausyti ir pagelbėti. Šią savaitę „Vaikų linija“ inicijavo kampaniją „Patyčių muziejus“.
Jos metu žmonės raginami aukomis prisidėti, kad „Vaikų linija“ galėtų atsiliepti į daugiau pagalbos besikreipiančių vaikų skambučių, arba kviečiami patys ateiti savanoriauti ir telefonu bendrauti su vaikais ir paaugliais, kurie skambina ir tikisi sulaukti pagalbos.
Apie tai, ką jaučia vaikai, patirdami patyčias ir kaip suteikti jiems pagalbą, pasakoja „Vaikų linijos“ psichologė Ivona Suchodolska, kuri dirba su tarnybos savanoriais, veda jiems mokymus apie tai, kaip teikti emocinę paramą vaikams ir paaugliams.
Patyčios – viena dažniausių temų, dėl kurių vaikai skambina į „Vaikų liniją“. Psichologė sakė, kad daugelis dalijasi sunkumais ir sunkiais jausmai, kurie kyla dėl patiriamų patyčių. O jos būna įvairios – nuo negražių žodžių iki fizinio smurto.
Atsirado elektroninės patyčios
Bet kuri patyčių forma vaikams yra pati skausmingiausia, nes tai – asmeninė jo patirtis. „Reikėtų pastebėti, kad ilgus metus patyčių formos kito. Atkeliavus technologijoms, kai telefonai bei kameros tapo prieinamos kiekvienam, atsirado elektroninių patyčių forma, kai vaikas, pavyzdžiui, yra ne tik mušamas, bet ir viskas filmuojama, vėliau talpinama internete.
Tai itin žeidžia tą, iš kurio tyčiojamasi. Šiandien neretai girdime atvejų, kai iš vaikų tyčiojamasi socialiniuose tinkluose. Tiesa, patyčios elektroninėje erdvėje dažnai būna susijusios su patyčiomis ir realiame gyvenime, tai yra patyčias internete patiriantys vaikai dažnai yra užgauliojami ir klasėje“, – sakė psichologė.
Kalbėdama apie patyčių formas specialistė patyčias skirstė į tiesiogines ir netiesiogines. Ji teigė, kad pastarąsias pastebėti gali būti gerokai sunkiau. „Pavyzdžiui mergaitė, su kuria klasiokai vengia bendrauti, skleidžia gandus nuteikinėdami kitus jos šalintis patiria netiesiogines patyčias – igonaravimą. Suaugusiems tokia patyčių forma yra matoma mažiau, nes nepasireiškia fizinis užgauliojimas.
Kiti patyčių atvejai, apie kuriuos vaikai pasakoja, paskambinę į „Vaikų liniją“ – tai grasinimai, fiziniai užgauliojimai. Pavyzdžiui, vaikui grasinama, kad jį sumuš, sugadinami jo daiktai ir pan. Bet kurią patyčių formą patiriantiems vaikams svarbiausia nelikti vieniems ir būtinai papasakoti apie tai, kas vyksta suaugusiems, kurie turi užkirsti kelia netinkamam besityčiojančių vaikų elgesiui“, – dėstė ji.
Kaip atpažinti patyčias?
Deja nemažai vaikų vengia kalbėti apie patyčias, tačiau tokiu būdu yra sunkiau jiems padėti. Labai svarbu, kad bet kuriuo atveju vaikas jaustų artimiausių žmonių palaikymą ir pagalbą. „Patyčias patiriančiam vaikui svarbu iš suaugusiųjų išgirsti, kad jis nėra kaltas dėl patyčių, o netinkamai elgiasi tie, kurie jį užgaulioja.
Už patyčių stabdymą atsakingi būtent suaugę žmonės ir be jų įsikišimo patyčios paprastai nesiliauja. Tuos vaikus, kurie mums skambina, pirmiausiai išklausome, suteikiame palaikymą, aiškiai įvardiname, kad jie nėra kalti dėl patiriamų užgauliojimų bei stengiamės padrąsinti netylėti ir papasakoti šalia esantiems suaugusiems, kurie privalo tas patyčias stabdyti.
Tačiau su vaiku taip pat kalbamės ir apie jo reagavimo būdus, kaip jam saugiau būti tose kasdienėse situacijose, kad kuo mažiau patirtų priekabių. Pavyzdžiui, jei vaiką užgaulioja valgykloje, kai vaikas būna vienas, reikėtų bandyti eiti pietauti ne vienam, o su kažkuo, nes kabinėti prie kažko, kuris yra ne vienas yra sunkiau. Jei prie vaiko kabinėjamasi einant iš mokyklos, galbūt galima pagalvoti, kas galėtų jį palydėti arba rinktis kitą kelią į namus“, – patarė I.Suchodolska.
Psichologė ragina atkreipti dėmesį ir į vaiko elgesį. Ji teigia, kad įmanoma suprasti, kad kažkas negerai net ir tuo atveju, kai vaikas nenori pasakoti detalių.
I.Suchodolska pateikė tam tikrus bruožus, kurie gali rodyti, jog vaikas dėl kažko išgyvena mokykloje, kad galbūt iš vaiko tyčiojamasi.
Vaikas užsisklendžia savyje;
grįžta iš mokyklos prastos nuotaikos;
renkasi kitą kelią namo;
parsineša sugadintus asmeninius daiktus;
sekmadienį liūdi dėl to, kad teks greitai eiti į mokyklą;
ima kamuoti fiziniai negalavimai tada, kai reikia eiti į mokyklą.
Bet kuriuo atveju, pasak pašnekovės, labai svarbu vaikui sakyti, kad suaugę pasiruošę jam padėti, kad jis gali bet kuriuo atveju kreiptis ir problemos bus bandomos išspręsti.
