Kiek kartų šis lieptelėjimas (taip, ne leptelėjimas, o priekaištingas lieptelėjimas) iš tėvų, senelių, auklėtojų, mokytojų ir tų, šiek tiek alumi atsiduodančių, dėdžių, prekybos centrų kasose, lūpų, vaikystėje buvo adresuotas būtent jums? Jei buvote atkaklus vaikis, turbūt šimtus kartų. Laikui bėgant, vis labiau esu įsitikinęs, kad šis pamokymas yra viena iš priežasčių, kodėl mums, vyrams, taip sunku reikšti savo jausmus.
Gal todėl, mums, vyrams, mokykloje, pasikelti pažymį buvo tolygu pereiti visus devynis pragaro ratus ir grįžti atgal, o pasiteisinimai dėl neparuoštų namų darbų, keldavo žiovulį mokytojams, kurių nesugebėdavom sugraudinti?
Ką jūs, ne tik sugraudinti! Mano mokyklos tikybos (taip – TIKYBOS) mokytoja vienoje pamokoje tiesiai šviesiai pasakė: mergaitės – gėris, o berniukai – blogis, todėl jos laisvos nuo pamokų ruošimo, o jums, vyrukai, prašau kitai pamokai maldelių analizę paruošti.
Ne kitaip buvo ir gūdų žiemos vakarą (popietines pamainas reiktų drausti, kaip ir tuos metų gaminio ženklus, kuriuos galima nusipirkti ir su pasitenkinimu gražiai užsiklijuoti ant savo gaminamo produkto), kai visa mūsų klasė patepė slides iš paskutinės biologijos pamokos, kad galėtų čiuožinėti ant šalia mokyklos išlieto ledo.
Kitą dieną, kuolus už pabėgimą supylė tik mums, bičams. Kodėl? Priežastis nr.1 Nes padarėme blogą įtaką mergaitėms. Priežastis nr. 2 Mūsų buvo tik 10, lyginant su 20 mergaičių, tad pagalvokite ir apie mokytojos ranką! Ir, tiesą pasakius, tada mums ši situacija nepasirodė neteisinga.
Juk TIKRAS vyras niekada nemaldaus pasigailėjimo.
Iš tiesų, jau nuo mažų dienų buvome mokomi būti spartiečiais. Žinai, kas po pamokų išmušė bendraklasiui pieninius dantis? Tylėk. Per kūno kultūros pamoką pargriuvai ir pamatei pro odą išlindusį baltut baltutėlį kaulą? Nė ašaros. Dieve, gi pamatys mergaitė, kuri pagaliau į tave atkreipė dėmesį. Susiimk, tu ne boba. Tu jau nebe berniukas. Tu – vyras.
Apskritai, vyras ne tik niekada neašaroja (prisiminkime, kokį ūžesį kadaise sukėlė „verktinių“ projektas) – jis nerodo ir kitų emocijų, nebent tai būtų pyktis, juokas ar apatija.
Pyktį parodyti nėra sunku – tai galima padaryti baruose, krepšinio arenoje (ar prie jos), vairuojant automobilį (vėliau bendraujant su policijos pareigūnais arba eismo įvykio dalyviais), rašant komentarus internete bei nesisveikinant su kaimynais.
Juokas – dar paprasčiau. Rusiškų humoro (?) laidų ištraukos, antisemitiniai anekdotai, nešvankūs bajeriai bare, krepšinio arenoje, vairuojant automobilį, rašant komentarus internete (ypač po straipsniais, su kurių turiniu net nesusipažinta) bei neatsakant į kaimynų bandymą sveikintis.
Apatija – visi prieš tai išvardinti būdai, bet dar pridėkime automobilio statymą neįgaliųjų vietose (vyrai nejaučia gailesčio).
Vienintelis būdas (priimtinas visuomenei) dabartiniam vyrui parodyti, su pažeidžiamumu susijusias, emocijas – „Facebook“ dalintis demotyvacijomis su mąsliu J.Statham’o žvilgsniu į tolį („tikras viras niekada nebucios svetimos motiars – jis perdaug giarbe savąja“**) arba karts nuo karto pasiklausyti Lanos Del Rey „Summertime Sadness“.
Vyras ne tik niekada neverkia – jam taip pat patikimas vaidmuo sūnums įdiegti, iš kartos į kartą keliaujantį, „nebūk boba!“ appsą. Berniukas nuo mažens mokomas būti vyru, o sutižti leidžiama tik nematant tėvui – tam skirtas mamos glėbys. Gal todėl tiek daug moterų skundžiasi, kad jų vyrai lieka mamyčiukais?
Bet kaip čia išeina: mamyčiukas ir tikras vyras viename? O kas belieka – jei vyras negali atsiskleisti net mylimai moteriai ir parodyti silpnumo – kur jam daugiau kreiptis? Gal todėl savižudybių statistikos lentelėse vyrų stulpeliai kelis kartus ilgesni, nei moterų? Gal, jei jau žudomės dažniau, nei moterys, nesame jau tokie ir kieti, ką?
Čia slypi ir dar viena problema – silpnumo ir atvirumo apraiškos yra tapatinimosi su homoseksualumu. Esu ne kartą matęs, kaip širdį bandęs atverti vyrukas, sulaukia draugų replikos „GAYYY!“. Šalyje, kuri yra daugkartinė homofobijos olimpiadų prizininkė, būti pavadintu gėjumi, turbūt kelis šimtus kartų baisiau, už palaikymą „boba“.
Gal todėl iš mūsų lūpų taip sunkiai išsiveržia žodžiai „aš tave myliu“ ir mes taip nenorim žiūrėti tokių filmų, kaip „Marlis ir aš“. Gal todėl, mums šitaip nesiseka paguosti – mūsų pačių niekas neguodė. Gal todėl, kai ant mūsų peties atsiduria apsiašarojusi galva, gerokai sutrinkam. Ir iš visų jėgų stengiamės užrakinti mums tiek kartų taikytą „nebūk boba“.
Šiandien nori – nenori tenka pastebėti tekstus, kuriuose kalbama apie besikeičiantį (gal teisingiau, jau pasikeitusį) moters vaidmenį visuomenėje. Kalbama apie tai, kad moteris neprivalo būti graži (išoriškai), neprivalo būti motiniška (žvelgiant į mūsų, 20 plius kažkiek amžiaus atstovų populiaciją, vaikai apskritai atrodo so vakar), ar net gi moteriška (ji nebe privalo imti motinystės atostogų, maitinti vaiko krūtimi ar vairuoti tik naują Audi Q7, statyti jį per tris vietas bei turėti paskyrą supermamų forume).
Tikrai nesakau, kad tai blogai – anaiptol, džiugu, kad moterys nebijo kalbėti garsiai apie tai, kokios jos yra, ar norėtų būti. Kodėl tyli vyrai? Koks gi yra tas tikrasis vyras? Ar nepriartėjome prie tos ribos, kai į šį klausimą teisingo atsakymo nėra (barzdotas – vadinasi hipsteris, slepiantis nepilnavertiškumą, barzda neauga – nevyriškas, berniukiškas)?
Nesakau, kad vyrai turi būti suglebę ir lengvai palūžtantys emociškai it nuobodžiuose ofisuose sėdinčios „bobos“ užpildančios „Facebook“ pirmojo sniego nuotraukomis. Anaiptol. Svarbiausia nepamiršti, kad viduje tramdomi demonai vėliau gali ištrūkti siaubingomis formomis. Tad išbraukime „nebūk boba“ žodžių junginį ir neapgaudinėkime savęs ar kitų, kad vyrai neverkia, kad jie neturi jausmų.
Net Tony Soprano lankėsi pas psichiatrę. Tuo viskas ir pasakyta.
* Turbūt vienas bjauriausių žodžių, nusakantis dar bjauresnį asmenį (puikiai tinka abejų lyčių atstovams).
** Taip, šiuose skliausteliuose tikrai yra gramatinių klaidų. Loginių taip pat.
