Ar įmanoma užkirsti tokioms tragedijoms kelią ir ką jaučia smurtą patiriančios aukos? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Vilniaus „Carito“ atstovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
– Dirbate su šeimomis, kuriose moterys patiria smurtą. Kokios tai šeimos?
– Mes tiesiogiai nevažiuojame į šeimas, kuriose smurtaujama. Su pažeistomis šeimomis paprastai dirbame per vaikus. Jie po pamokų ateina į dienos centrą, kur gali saugiai ruošti pamokas, pavalgyti, žaisti su vaikais. Jiems centre užtikrinta rami ir jauki aplinka, ko, deja, paprastai nebūna šeimose, kuriose yra smurtaujama.
Jei pas mus lankosi vaikas iš, kaip įtariama, smurtaujančios šeimos, bandome su jais kalbėtis, o vėliau šnekamės ir su mamomis. Svarbu, kad šeimos nebūtų paliktos vienos ir be jokio dėmesio, todėl jomis rūpinasi socialiniai darbuotojai, seniūnijos, pedagogai.
– Ar moterys, kurios šeimoje patiria smurtą, nori pakeisti situaciją? O gal viską nugali baimė?
– Tokiose šeimose moteris, prieš kurią smurtaujama, visada bijo. Pamėginkite įsivaizduoti, koks yra moters, prieš kurią smurtaujama, psichologinis portretas. Tos moterys yra visiškai sužlugdytos dvasiškai ir psichologiškai. Jos paprastai būna įtikintos, kad yra nieko vertos, kad be vyro jos nepavyks išgyventi ir kad jų problemos – niekam nereikalingos. Joms labai sunku patikėti, kad jos pačios gali kažką pakeisti ar padaryti. Joms diena iš dienos yra sakoma, kad jos – žemiau žemės ir jos tuo tiki. Paprastai pagalbos jos ima ieškoti tik tada, kai sulaukia kažkokio kritinio lūžio ir kai mušimas jau tampa rutina.
– O kas gali būti dar labiau kritinio? Juk jau vien patyrus smurtą reikėtų bėgti.
– Viena mama pagalbos ieškojo su trimis vaikais. Vyras ją baisiai mušė septynerius metus, tačiau ji nereagavo, kol vieną dieną jis sumušė vaiką. Ir tada ji suprato, kad reikia bėgti, nes nebegali toleruoti susiklosčiusios situacijos.
Kitoms moterims paskata pabėgti tampa nėštumas, priverčiantis suvokti, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir būsimą kūdikėlį. Motinystė dažnai atveria akis.
Svarbiausia smurtaujančiose šeimose yra tai, kad smurtautojai savo aukas traumuoja psichologiškai. Jos patiki, kad yra dėl visko kaltos, kad viską, ką daro, yra blogai. Kai šeima yra skurdi ir viską valdo alkoholis, kaimynai ir artimieji gali įtarti, kad vyksta kažkas negero, tačiau ypač sudėtinga situacija yra su aukštesnio socialinio sluoksnio šeimomis, kurios atrodo gerai, o vyrai iš pažiūros rūpestingi ir negeriantys. Yra kuriamas fasadas, tačiau nežinai, kas lieka už durų. Taigi, girtaujančios ar smurtaujančios šeimos lengviau identifikuojamos už tas teisingąsias. Tokioms moterims, beje, daug sunkiau papasakoti apie smurtą už uždarų durų.
– Paminėjote nėštumą. Ar bandymas susilaukti vaikelio atsiranda dėl tikėjimo, kad jam gimus pagerės situacija šeimoje?
– Nemanau. Paprastai net ir smurtaujančiose šeimose būna šviesesnių periodų, kuomet šeimos gerai sutaria. Tačiau aš nemanau, kad moteris visada gali rinktis. Jeigu prieš ją smurtaujama, vargu, ar ji gali pati priimti sprendimus.
– Kiek alkoholis turi įtakos tokiems kraupiems smurto aktams?
– Aišku viena – fizinio smurto dažniausiai griebiamasi pavartojus alkoholio. Būtent alkoholis išlaisvina tuos žemiausius instinktus, jo pavartojus dingsta nuostatos ir normos, kurių paprastai žmogus, būdamas blaivus, dar prisilaiko. Kitas dalykas – psichologinis smurtas, kuris paprastai tampa net bendravimo būdu su žmona ir vaikais.
– Ar galima teigti, kad vyras, kuris muša žmoną, anksčiau ar vėliau būtinai primuš ir savo vaikus?
– Jei žmogus yra agresyvus, atsiranda tikimybė, kad smurtas gali atsigręžti prieš vaikus. Tai gali pasireikšti atsiradus emocinei įtampai arba tada, kai vien žmonos mušimas nebesuteiks tiek galios. Jei žmogus yra smurtautojas, tai auka gali tapti bet kuris, pasitaikantis po ranka netinkamu laiku. Negalima sakyti, kad jei vaikų nemuša dabar, tai nemuš jų niekada.
Ir tai, kad vaikai nėra mušami fiziškai, nereiškia, kad vaikai nepatiria psichologinio smurto. Kai vaikai mato smurtaujantį prieš motiną savo tėvą, jie yra dar labiau psichologiškai paveikiami ir jiems tai – didelė trauma, kuri juos vienaip ar kitaip paveiks ateityje. Berniukų atveju jie turi didesnę tikimybę smurtauti prieš savo žmoną, o mergaitės rinksis smurtaujantį partnerį, nes perimamas šeimos, kurioje buvo smurtaujama, modelis.
– Kokie yra vaikai, matę smurtą?
– Jie gali būti labai skirtingi. Vieni stengiasi būti nepastebimi, vengia atkreipti į save dėmesį, nenori bendrauti. Kiti, atvirkščiai, tampa agresyvūs arba labai pikti. Bejėgiškumą ir skausmą jie išlieja per smurtą prieš mažesnius. Jei negali kovoti namie, tai ima kovoti kažkur kitur. Reakcija ir elgesys paprastai priklauso nuo lyties, charakterio ir amžiaus.
– Kaip turėtų elgtis moterys, prieš kurias smurtaujama?
– Nėra viskas taip paprasta. Smurtą patiriančios moterys nuolat gyvena su baime ir kaltės jausmu. Dažnai joms reikia milžiniško sukrėtimo, kad išdrįstų imtis kažkokių priemonių.
Man atrodo labai svarbu, kad visuomenė nebūtų abejinga. Baisiausia, kai kaimynai žino, kad moteris ar vaikai yra mušami, bet niekas nenori kištis. Po tragedijų paaiškėja, kad bendruomenė viską žinojo, tačiau daugelis patys bijojo smurtautojo, todėl vengė viešinti problemą. Tai natūrali reakcija,kai žmogus renkasi apsaugoti save, o ne kitus, tačiau, vis dėlto, reikėtų išeiti iš savo komforto zonos ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Moterys, prieš kurias smurtaujama, paprastai galvoja, kad joms niekas nerūpi, jos niekam neįdomios. Tačiau jei jos žinotų, kad kaimynai gali ir nori padėti, jos jaustųsi drąsiau ir žengtų lemtingą žingsnį. Reikia bendruomenei būti atsakingesnei, kad moteris žinotų, jog turi į ką kreiptis ir gali tai padaryti, nes pasekmės būna ypač skausmingos ir labai baisios.
– Po tragedijos Kėdainių rajone daugelis suskubo kaltinti mamą, kuri paliko vaikus tėvui pati nuo jo bėgdama. Ar tikslinga kaltinti būtent ją?
– Daugybė stiprių Lietuvos mamų pasisako apie tai, kad mama turi viską padaryti dėl savo vaikų. Jos tą situaciją vertina iš savo padėties, emocinės būklės ir iš to, kaip jaučiasi adekvati mama. Bet, man rodos, jos nesupranta, kokia yra tos moters būsena ir jausena.
Tai, kad ji neapsaugojo savo vaikų, dar nereiškia, kad ji jų nemyli. Ji net neleidžia sau pagalvot ar pasvajot, kad galėtų kovoti ar kažką daryti. Daugybė smurtą patyrusių motinų yra psichologiškai sutryptos, laikomos dideliu nuliu. Taigi, tokioje situacijoje joms imti elgtis herojiškai iš principo neįmanoma.
Reikia suprasti, kad mamų mąstymas, kurios užaugo normalioje šeimoje ir su meile augina savo vaikus, skiriasi nuo tų moterų, prieš kurias smurtaujama. Tai yra visiškai skirtingi pasauliai. Tos mamos tikrai myli savo vaikus, tačiau nemyli savęs ir nebeturi tikėjimo savimi.
– „Caritas“ – religinė organizacija. Ar skyrybos ir vyro palikimas smurto atveju yra pateisinamas?
– Nei bažnyčia, nei religija neliepia žmogui būti su žmogumi iki tol, kol jį užmuš. Žmogaus gyvybė – didžiulė vertybė, todėl ją reikia saugoti, o esant reikalui pabėgti.
– Pabandykim įsivaizduoti, kokia yra tos moters, kurios vaikus paskandino sugyventinis, psichologinė būsena? Ar įmanoma po tokios netekties atsigauti? O gal įmanoma dar viena tragedija?
– Tai labai individualu ir priklauso nuo paties žmogaus. Vienas greitai atsitiesia, o kitam reikia nemažai laiko. Sunku kažką spėlioti. Žinoma, kad gali būti ir dar viena nelaimė. Ne kiekvienas sugeba pakelti tokią naštą. Iš tiesų, juk jai reikės gyventi su ta netektimi. Tai yra begalinis skausmas. Juk ta moteris adekvati ir mąstanti. Tai baisi ir siaubinga našta. Ypač tos aplinkybės, kuriomis ji neteko savo vaikų. Psichologiškai tai tikrai nėra lengva.
