Kaip jaučiasi pareigūnai, į kuriuos šiuo metu nukrypusios visos Lietuvos akys? Kaip gyventi su kaltės jausmu, kai tarnybos metu iš jų buvo pavogtas automatas? Apie pareigūnų psichologinę būklę papasakojo gydytojas-psichiatras, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.
– Pareigūnai, kurie aną vakarą buvo automobilyje, iš kurio sulaikytasis asmuo Igoris Malotkovas pavogė automatą, šiuo metu yra ypatingoje padėtyje. Dėl aplaidumo juos smerkia visa visuomenė. Kaip jiems toliau reikėtų gyventi su kaltės jausmu?
– Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį, kad Paryžiuje įvyko gerokai skaudesni ir baisesni įvykiai, tačiau kiek teko girdėti, patys paryžiečiai yra namų sienas pasipuošę plakatais „Dėkojame policijai“. Tai teisingas požiūris – niekas nepuola kaltinti, kodėl nebuvo užkirstas kelias skaudiems teroro aktams.
Bendrai policijai reikia padėkoti – incidentas buvo, bet niekas nenukentėjo, įtariamasis sulaikytas, o ginklas paimtas. Sistema suveikė labai sėkmingai.
Kalbant apie pačius pareigūnus, yra tokia visuotinė vadybos teorija, itin populiari išsivysčiusiose šalyse ir lyderiaujančiose įmonėse. Teorija skelbia, kad sistema turi būti sutvarkyta taip, kad atskiro žmogaus klaida negalėtų nulemti esminių ir labai skaudžių įvykių. Ir apskritai, jei vadybos sistema sutvarkyta labai gerai, vadinasi vieno žmogaus klaida negali padaryti esminio poveikio sistemai.
Nekaltinčiau atskirų žmonių. Manau, kad reikia suvokti, jog tie pareigūnai su tokiais ginklais susiduria labai retai, neturi tiek patirties ir žinių. Jei automobilyje būtų buvę ginkluotųjų pajėgų „Aras“ pareigūnai arba kiti, kurie kasdien dalyvauja mokymuose, net neabejoju, kad tokio incidento nebūtų įvykę.
Aš manau, kad suveikė žmogiškasis faktorius, tačiau kaltinti pareigūnų šiuo metu tikrai nereikėtų. Jei jie būtų turėję pakankamai praktikos ir mokymų, kaip dirbti su tokiais ginklais, tokio įvykio nebūtų. Reikia palinkėti sistemai, kad duodami ginklus jie pagalvotų ir apie pareigūnų apmokymus.
Noriu pareikšti solidarumą konkretiems patruliams – žmogiškų klaidų pasitaiko ir mums, medikams. O visai policijai noriu padėkoti, nes nieko blogo nenutiko – bėglys sulaikytas, o ginklas nepanaudotas.
– Jūsų nuomone, visuomenė turėtų būti pakantesnė ir solidariau reaguoti į pareigūnus, iš kurių buvo paimtas automatas?
– Pateiksiu Paryžiaus pavyzdį – ten žuvo apie 130 aukų, tačiau žmonės vis tiek dėkoja pareigūnams. Tai yra brandžios visuomenės pavyzdys. Ta pati situacija yra su sveikatos priežiūros sistema ir kitomis, vidaus reikalų ministerijai pavaldžiomis jėgos struktūromis. Visuomenės reikalavimai turi būti pagrįsti. Kad ir kokia gera būtų sveikatos priežiūros sistema, nėra pasaulyje ligoninės, kurioje pavyktų išvengti tam tikrų klaidų. Lygiai taip pat su policija – incidentų ir nusikaltimų visada bus. Tokie įvykiai ir parodo visuomenės brandą – ar mes dėkojame už tai, ką pareigūnai daro, ar norime iš jų sulaukti dieviškų savybių, kas net neįmanoma.
– Pabandykime įsivaizduoti, ką patyrė policijos pareigūnai, kurie atėję į tarnybinį automobilį nerado nei bėglio, nei ginklo?
– Tokioje situacijoje žmogaus būsena yra labai bloga, viskas ima vykti tam tikrais etapais.
– Kokie tie etapai?
– Pirmasis etapas – šokas ir negalėjimas orientuotis situacijoje. Vėliau atsiranda bandymas taisyti ir kažką pakeisti, nors jau nieko nebegali padaryti. Trečiasis etapas – pats sudėtingiausias, kai imi save kaltinti, nužeminti, nuvertinti. Šis etapas neretai pereina ir į lėtinę depresiją. Tokiais atvejais galimos savižudybės, vystosi alkoholizmas, siekiant nuslopinti esamą būklę.
Tikiuosi, kad su šiais pareigūnais dirbs psichologai. Juk tai nebuvo tyčinis nusikaltimas, o klaidų darbe daugelis iš mūsų neišvengiame. Dėl to tokius žmones būtina palaikyti, kad jie neįpultų į depresiją, nenuvertintų ir nekaltintų savęs.
– Visi etapai suprantami, tačiau policijos pareigūnai turėtų geriau nei kiti mokėti susitvarkyti su stresinėmis situacijomis ir ištiktu šoku.
– Gerai pasakyta – „turėtų“, tačiau tai yra atskira vidaus reikalų sistema, ir tik jie galėtų atsakyti, kaip pareigūnai mokomi reaguoti į stresą ir neeilines situacijas.
Psichologinių traumų ir iššaukiamų psichikos ligų prasme, policijos pareigūnai patenka į vieną didžiausių rizikos grupių, kurioje be policijos, yra medikai ir socialiniai darbuotojai. Tai žmonės, kurie kasdien dirba su kito žmogaus kančia, skausmu, prievarta arba smurtu. Jie kiekvieną dieną susiduria su nestandartinėmis situacijomis. Net jeigu ir neįvyksta kritiniai įvykiai, šie darbuotojai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje laikomi didžiule rizikos grupe.
– Ar dažnai pareigūnai kreipiasi pagalbos dėl savo psichologinės būklės?
– Mes, specialistai, keliame problemą dėl to, kad pareigūnai bijo kreiptis pagalbos. Taip yra dėl išduodamų pažymų, kurios vėliau daro įtaką darbui, karjeros siekimui. Darbinantis reikalaujama pažymos, ar pareigūnai niekur nesigydė, o jei paaiškėja, kad gydėsi, kreipėsi į medikus, jie nebegali dirbti, siekti karjeros laiptų. Nors jei pareigūnas gautų psichoterapiją ar psichologo konsultaciją, išspręstų savo problemą per kelis mėnesius ir būtų sveikas.
– Kokios yra depresijos pasekmės?
– Kad ir kaip būtų skaudu, bet alkoholizmo vartojimas tarp pareigūnų ir kitų stresą patiriančių darbuotojų grupių yra didžiulis. Nuolat su stresu susiduriantys asmenys tikisi, kad alkoholis padės pamiršti darbe patirtas neigiamas emocijas. Tačiau reikia nepamiršti, kad dėl alkoholio gana dažnai ima vystytis konfliktai namie ir darbe.
– Tiesa, kad depresijos kamuojami žmonės neretai pakelia ir ranką prieš save?
– Tikrai taip. Alkoholizmas stiprina socialines ir santykių problemas, ima gilėti depresija, o vėliau viskas ritasi iki savižudybės. Tarp pareigūnų savižudybės gerokai dažnesnės nei tarp kitų piliečių. Jų psichinė sveikata blogesnė negu visos bendruomenės. Ir taip yra dėl to, kad jie nepakelia spaudimo ir bijo kreiptis į medikus.
Pareigūnams turėtų būti sudaryta galimybė gydytis anonimiškai. Liga, nuo to, ar žmogus kreipėsi ar ne, nedingsta. Bet jeigu žmogus kreipėsi, depresija gali būti išgydyta vos per kelis mėnesius. Negydytas žmogus gerokai pavojingesnis už tą, kuris gauna adekvačią pagalbą.
– Ar įmanoma nupiešti tolimesnį scenarijų – ar pareigūnai gebės toliau dirbti savo darbą?
– Scenarijus visada gali būti optimistinis, pesimistinis ir realistinis. Optimistinis scenarijus būtų toks, jei jie gautų psichologinę pagalbą, jei visuomenės reakcija būtų adekvati ir supratinga. Tokiu atveju žmonės galėtų dirbti savo darbą, nesusirgtų depresija, neįniktų į alkoholizmą. Viskas būtų sprendžiama tarnybinių pareigų atlikimu, taikant nuobaudas, tačiau žmogus, kaip asmenybė, nebūtų psichiškai sugadinta. Net ir atleidus iš pareigų, toks žmogus galėtų dirbti kitą darbą.
Pesimistinis scenarijus – jie negaus psichologinės pagalbos, visuomenė ir toliau juos smerks. Tačiau pagalvokime apie mūsų politikus – retai girdžiu, kad būtų ieškoma priežasčių, kaip spręsti sistemines negeroves. Yra viešai „nukertama“ galva, ir visiems viskas būna gerai. Tai yra viduramžiški įpročiai. Taip dažnai ima elgtis ir didelių įstaigų vadovai.
– Kiek pareigūnams gali prireikti laiko, kad jie atsigautų po patirto streso?
– Priklauso nuo kiekvieno asmenybės, amžiaus ir net lyties. Jauniems atsigauti gerokai lengviau. Daug priklauso ir nuo lyties – moterys į stresą reaguoja gerokai ramiau. Taip pat daug priklauso ir nuo aplinkybių, kaip į viską bus reaguojama. Jeigu nebus viešo smerkimo ir bus suteikta psichologinė pagalba, pareigūnai sugebės į normalų gyvenimą grįžti per kelis mėnesis, bet jeigu nebus suteikta profesionali pagalba, savęs kaltinimas gali nedingti ir visą gyvenimą.
