Vakaro pabaigoje nukrito visos kaukės, žmonės pasikeitė lyg mostelėjus burtų lazdele.
Šeštąją dešimtį įpusėjęs barzdyla, kuris prieš porą valandų atrodė taip, lyg nežinotų, ką daryti su savo akiniais, rankomis ir savo būtimi, gulėjo prisiglaudęs prie vyresnio amžiaus moters užmerkęs akis ir palaimingai šypsodamasis.
Šalia svetimo vyriškio glėbyje gulėjo trapi, savimi nepasitikinti moteris. Dar neseniai ji atsiprašinėjo dėl to, kad apskritai čia atsidūrė.
Nepažįstamasis švelniai glostė jai ranką, arti kvėpavo ir skleidė savo kūno šilumą.
Reikia žmogiško artumo
Tokius vaizdus galima išvysti visavertį gyvenimo būdą propaguojančioje bendrovėje „Wamos“, įsikūrusioje Berlyno (Vokietija) Kroicbergo rajone, ketvirtajame namo aukšte.
Tie, kurie abejoja, ar žmogus tikrai yra kolektyvinė būtybė ir jaučiasi laimingas tik būdamas su kitais, čia randa patvirtinimą – žmonėms reikia kitų žmonių artumo.
Čia susitinka ieškantys naujos patirties, dvasingumo, pilnatvės. Nuo žindomo kūdikio iki karšinčiaus: tiesioginis kūno kontaktas yra vienas pagrindinių kiekvieno žmogaus poreikių.
Ant juodos lentos sukabinti ranka rašyti skelbimai informuoja apie „Mantrų dainavimą“, „Energetinį gydymą“ ir „Holistinį kvėpavimą“.
Šalia patalpos esančioje virtuvėlėje stovi distiliuotas vanduo – jo stiklinė kainuoja 30 euro centų. Du kartus per mėnesį bendrovės „Wamos“ patalpoje žmonės susitinka prisiglaudimo vienas prie kito vakarėlyje. Šį kartą atėjo 56 asmenys – nuo jaunos moters iki karšinčiaus.
Už 20 eurų įėjimo mokestį per keturias valandas norintys patiria laimę: visą tą laiką karaliauja viena tema – susilietimas.
Iš pradžių svetimi žmonės nedrąsiai apžiūrinėja vienas kitą, paskui skambant muzikos garsams nerangiai šoka.
Po to atlikę daugelį fizinių pratimų, liesdamiesi rankomis, priglaudę skruostą prie skruosto, prispaudę pilvą prie pilvo guli ant čiužinio ir būdami visiškai apsirengę mėgaujasi nesąmoningu kūno kontaktu.
Vargu ar šiuo atveju tinka žodis „nesąmoningas“.
Šį vakarą susirinkusieji siekia patenkinti vieną pagrindinių žmogiškųjų poreikių – kūnišką artumą. Žmonės negali kitaip: be prisilietimų jie vysta kaip gėlės be vandens.
Bet jie vis rečiau patiria prisilietimus.
Žmonės vieniši
Vargu ar reikia tuo stebėtis, nes vien Vokietijoje vienišių gyvenimą pasirinko ar taip likimas lėmė daugiau nei 16 milijonų gyventojų. Ir jų vis daugėja.
Net daugybė susituokusių ir po vienu stogu gyvenančių partnerių nesuteikia vienas kitam kūniško artumo.
Praėjusiais metais nuomonių tyrimo institutas „YouGov“ paviešino apklausos duomenis. Jie atskleidė, kad kas trečias apklaustasis norėtų patirti daugiau prisilietimų.
Beveik pusė apklaustųjų mano, kad vokiečiai apsikabina per retai.
Kad žmogus pajustų kito artumą, net susikūrė tam tikra pramonė, kuri iš kūniškojo kontakto uždirba daug pinigų.
Sveikatingumo centruose žmonės užsisako įvairiausių rūšių masažą ir kitas gerus pojūčius sukeliančias procedūras, kurių metu patiria ir švelnų lytėjimą.
„Global Wellness Instituts“ duomenimis, pasaulio sveikatingumo pramonės apyvarta 2013-aisiais pasiekė sunkiai protu suvokiamą skaičių – 3,4 milijardo dolerių. 2007–2013 metais Europos sveikatingumo centrų pajamos išaugo 62 procentais.
Kai kuriems žmonėms vizitas pas kirpėją reiškia maloniausią mėnesio įvykį – dėl galvos masažo. Kiti valandų valandas sėdi prie gydytojų kabineto: ir šiuo atveju ne paskutinį vaidmenį atlieka troškimas pajusti daktaro ar daktarės prisilietimą.
Treti nemažą savo gyvenimo dalį praleidžia ant fizioterapeutų, osteopatų ir kitų rankomis gydančių darbuotojų kušečių. Vien pirmąjį 2014 metų pusmetį Vokietijos ligonių kasos sumokėjo daugiau nei 265 milijonus eurų už manualinę terapiją.
Ir šiuo atveju specialistai ne tik sumažino ligoniams nugaros skausmus, bet ir suteikė emocinę pagalbą.
„Šiais nesaugiais laikais prisilietimai suteikia saugumo jausmą“, – įsitikinęs prisilietimų, fizinių kontaktų tyrėjas iš Leipcigo Martinas Grunwaldas, laikomas vienu geriausių šios srities Vokietijos ekspertų.
Atsitiktinumu negalima pavadinti ir to, kad išaugo žmogiškojo artumo poreikis po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV ir visame pasaulyje vykdomos kovos su terorizmu.
Keista akcija
Tai akivaizdžiai byloja iš pirmo žvilgsnio juokinga vieno australo akcija.
Vyras, žinomas slapyvardžiu Juanas Mannas, vieną dieną atskrido į Sidnėjų. Oro uoste jo niekas nelaukė. Pasijutęs vienišas jis nupiešė plakatą ir ant jo užrašė „Free Hugs“ – „Nemokami apkabinimai“.
Pirmasis žmogus, pasinaudojęs australo pasiūlymu, buvo moteris. Ji ieškojo paramos ir paguodos, nes neseniai buvo netekusi savo šuns.
Iš veltui dovanojamų apkabinimų akcijos visame pasaulyje išsirutuliojo judėjimas žmonių, kurie dovanoja prisilietimus be slaptų minčių, ketinimų ir nemokamai.
Viena jų – Rosi Doebner iš Berlyno, rengianti prisilietimų programas Kroicbergo rajone. Po biologijos studijų ji dirbo farmacijos referente, bet prieš dešimt metų atrado savo pašaukimą: tapo prisilietimų trenere.
„2004-aisiais Niujorke buvo rengiami „Cuddle Parties“, kurių metu žmonės bendravo lytėdami vienas kitą.
Tuomet pagalvojau, kad būtent šito trūksta Vokietijoje“, – pasakojo R.Doebner.
2005 metų sausį profesionali biologė surengė pirmą susitikimą, į jį atėjo 55 žmonės.
„Tokio aktyvumo nesitikėjome. Jau iš pradžių galiojo aiškios taisyklės: ant čiužinio, kur mėgaujamasi šalia gulinčiojo artumu, žmonės neturi jokių seksualinių interesų.
Atėję bendrauti kitaip – lytėdami vienas kitą – norėjo įsikrauti emociškai ir pažinti save. Ne visi tam buvo pasirengę. Kai kurie čia pirmą kartą pajuto, kaip malonu patirti kūnišką artumą“, – sakė R.Doebner.
48-erių moters idėja rengti vakarėlius, kuriuose pagrindine kalba tapo prisilietimai, fizinis kontaktas, greitai išplito. Dabar Vokietijos didmiesčiuose beveik nė vienas savaitgalis neapsieina be tokio vakarėlio.
Ir vakaro pabaigoje spindinčiomis akimis žmonės sako, kad yra laimingi.
Stebuklingas poveikis
Joks kitas pojūtis nėra taip glaudžiai susijęs su gyva būtybe kaip lytėjimas. Tai – pirmasis pojūtis, kurį pajunta žmogus.
Jau aštuntąjį nėštumo mėnesį embrionas pradeda reaguoti į prisilietimo dirgiklius. Lytėjimo pojūtis žmonėms lieka paskutinis, kai jie miršta.
Daugelis medikų, biologų ir žmogaus elgesio tyrėjų įrodė stebėtiną prisilietimų – nuo žindomo kūdikio iki seno žmogaus – poveikį.
Jie nustatė, kad per anksti gimę dvyniai greičiau ir geriau vystėsi, galėdami apsikabinti ir gulėti šalia vienas kito.
Nuo neurodermito kenčiantiems vaikams praeidavo niežulys, jei juos dažniau imdavo ant rankų.
Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į kasdienius susitikimus: padavėjos, kurios bent trumpam paliesdavo savo svečius, gaudavo daugiau arbatpinigių.
Poros, kurios dažniau apsikabindavo, turėjo mažesnį kraujospūdį nei tos, kurios apsiribodavo žodiniu bendravimu. Senų žmonių apetitas buvo didesnis, kai valgant buvo daug kartų prisiliečiama prie jų dilbio.
Kartais žmonės praranda ryšį ne tik su pasauliu, bet ir su savimi.
Nebegalėdami atskleisti savo emocijų, jaučiasi izoliuoti, dvasiškai sustingę ir išsisėmę. Taip dažnai jaučiasi tie, kurie patenka į depresijos gniaužtus.
Ir šios nuotaikos įsismelkia į partnerystę.
Kartais pakanka vos kelių prisilietimų, kad žmogus atrastų ryšį su savimi ir kitais.
Trenerė ir seksologė
Hamburge gyvenanti pedagogė Anja Frost prieš šešerius metus viename Šveicarijos institutų įgijo prisilietimų trenerės ir seksologės specialybę („Sexological Bodywork“).
Kalifornijoje (JAV) tai jau pripažinta profesija, o savo tėvynėje Vokietijoje ji turi nuolat aiškinti, ką iš tikrųjų daro.
„Daugelio žmonių, vaizdžiai sakant, gyvenimas užplaukė ant seklumos, – taip pat ir emociniu požiūriu.
Jie prarado ryšį su savo kūnu ir jų partnerystė atsidūrė ant žlugimo ribos, jie fiziškai sustingę, bet norėtų susigrąžinti ryšį su savo vidiniu pasauliu ir kitais žmonėmis.
Jie trokšta pajusti prisilietimus ir patirti susijaudinimą“, – sakė A.Frost, taikanti šiems asmenims „Sexological Bodywork“ paslaugas.
Į ją kreipiasi vyrai, moterys ir poros.
„Mano darbo sritis – lytinė energija, kuri snūduriuoja kiekviename kūne. Ją atpalaiduoju per prisilietimą prie odos ir raumenų.
Padedu šiai energijai sruventi po visą kūną. Taip pralaužiu giliai stūksančias užtvaras ir emocijas“, – pasakojo A.Frost.
Kuo senesnis žmogus, tuo retesnės tampa išskirtinio dėmesio jam akimirkos. Vokietijoje yra maždaug 13 tūkstančių senelių ir neįgaliųjų namų, kuriuose asmeniniam senų žmonių ir slaugytojų kontaktui lieka pernelyg mažai laiko.
Senas, paliegęs, galbūt senatvine silpnaprotyste sergantis žmogus beveik visuomet stokoja prisilietimo.
Ir ši aplinkybė – rinkos niša verslininkams.
Prisilietimų automatai
Netoli Hanoverio įsikūrusi Tobio Bachhauseno bendrovė uždirba iš „socialinių robotų“. Ji parduoda ir nuomoja prisilietimo prie kūno automatus pirmiausia senatvine silpnaprotyste sergantiems ir slaugos bei senjorų namuose įsikūrusiems asmenims.
T.Bachhauseno „Justocat“ – išradimas iš Švedijos – minkštas davikliais aprūpintas gyvūnėlis, kuris murkia, kniaukia, o jo krūtinės ląsta pakyla ir nusileidžia.
Kaina – 1500 eurų, nuomos – 50 eurų per mėnesį.
Lytėjimo impulsai perduodami per daviklius – senų žmonių priežiūros, slaugos ateitis? Ar gali higieniniu požiūriu nepriekaištingi minkšti robotai pakeisti žmogiškąjį kontaktą?
Žinoma, kad ne.
Hamburgo gyventoja Gabriele Paulsen, dirbdama vienos bendrovių sveikatos apsaugos konsultante, senelių bei neįgaliųjų namų vadovams ir slaugos personalui visuomet pateikdavo tą patį klausimą: „Ko jums reikia?“
Ir visuomet gaudavo tą patį atsakymą: „Mes turime viską, išskyrus žmones, kurie suteiktų kūniško artumo pojūtį mūsų gyventojams.“
Prieš dvejus metus 48 metų moteris įkūrė bendrovę „Nessita“, kuri už pinigus siūlo natūralius prisilietimus.
Žinoma, artumo ir švelnumo ilgesys automatiškai nesumažėja, jei žmogus įsikuria senelių namuose. G.Paulsen atkreipė dėmesį, kad slaugos direktyvose aiškiai nurodyta, kad senelių ir neįgaliųjų namų gyventojai turėtų tebesijausti esantys vyrai ir moterys.
Bet kaip tai įgyvendinti?
Senelius – į viešnamį
Kai kurie senelių ir neįgaliųjų namų tarnautojai griebiasi labai netradicinių priemonių. Kartą vienų tokių namų vadovas savo gyventojui surengė išvyką į viešnamį.
Taksi nuveš, taksi parveš – toks buvo vadovo planas.
Bet praėjus keturioms valandoms senyvo vyro nebuvo savo kambaryje, nes jis bejėgiškai blaškėsi po miestą.
Pasirodo, prostitutė po sėkmingai atliktos paslaugos išleido klientą namo, o senatvine silpnaprotyste sergantis vyriškis visiškai prarado orientaciją.
Sužinojusi apie šį nutikimą, G.Paulsen nusprendė elgtis kitaip.
Dabar jos vadovaujama „Nessita“ rengia personalą ir steigia įstaigas, kurių veiklos sritis – erotika senatvėje.
Be to, bendrovė parengė vadinamuosius seksualinius palydovus, kurie seniems žmonėms už pinigus teikia prisilietimo ir artumo paslaugą.
Apie oralinį ir lytinį aktą negali būti nė kalbos, bučiniai su liežuviu taip pat draudžiami.
„Mano klientams reikia ne lytinio akto, o prisilietimo, fizinio kontakto.
Dauguma jų tiesiog nori nuogi gulėti vienas šalia kito, glostyti, jausti šiltą odą, galbūt dar kartą pamatyti ar paliesti nuogas krūtis“, – sakė „Nessita“ vadovė.
Šiuo metu Vokietijoje senelių ir neįgaliųjų namuose gyvena maždaug 760 tūkstančių žmonių. Per mėnesį G.Paulsen sulaukia 10–20 užsakymų.
Bendrovės „Nessita“ paslaugų teikėjai už valandą gauna 120 eurų, ji – tarpininkavimo mokestį, kuris siekia 30 eurų.
Savaime suprantama, su kvitu, nes ir ši senelių ir neįgaliųjų namų gyventojų kasdienio gyvenimo paslauga pagrindžiama dokumentais.
