Kaunietės Kristinos Mackevičienės, nė iš šio, nė iš to palikusios du vaikus ir išdūmusios į Klaipėdą, istorija plačiai nuskambėjo ir nepaliko abejingų. Ar moteriai galvą susuko meilė – taip stipriai, jog ji ilgiau nei savaitei net užmiršo turinti vaikų?
Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas mano, kad vyro atsiradimas vienišos motinos akiratyje vis dėlto negalėjo būti lemiamas veiksnys. Kad ir kaip stipriai šauktų gamta, motina vaikų dėl naujo patino šiaip sau nepaliks – motinystės instinktas rūšies išlikimui yra svarbesnis, todėl paprastai stipresnis.
Tokia situacija gali nutikti, jeigu motiną kankina pogimdyminė depresija – tačiau šią diagnozę gali nustatyti tik psichiatras. Bet situacijų, paskatinančių neasocialią motiną pasielgti visai nemotiniškai, gali būti ir daugiau.
„Priežasties greičiausiai reikėtų ieškoti taip pasielgusių motinų santykyje su jų pačių motinomis, – mano R.Milašiūnas. – Gali būti, kad jos, išgyvenusios bejėgystės santykį su motina, palieka savo vaikus tarsi tai kompensuodamos“.
Kiekvienas atvejis, žinoma, labai skirtingas. „Tai vidinis, nesąmoningas išgyvenimas, kuris ateina iš pasąmonės. Moteris nebūtinai turi realistiškai jausti, kad ją motina paliko – bet jos jausmas santykyje su savo motina buvo labai bejėgiškas.
Galbūt ji jautėsi kažkuria prasme motinos atstumta. Ji jautėsi bloga ar manė, kad su ja kažkas yra blogai. Tokia moteris identifikuojasi su savo vaikais – nes vaikai yra kaip ir motinos dalis. Ir tada ji palieka vaikus tarsi tam, kad apsaugotų juos nuo savęs pačios“, – dėstė psichoanalitikas.
Vyro atsiradimas akiratyje šiuo atveju nėra esminis dalykas – paprastai motina vaikų nepaliks, kad ir kokia stipri meilė garuotų. „Vyro įsipainiojimas man šiuo atveju atrodo tik papildomas veiksnys – moteris tiesiog turi, kur išeiti“, – sakė R.Milašiūnas.
Jeigu moters santykis su savo motina niekuo dėtas – tuomet kaltas gali būti jos pačios bejėgiškumas santykyje su savo vaikais. „Galbūt ji pati jaučiasi visiškai beviltiška motina. Gynybos mechanizmas yra neigimas: „aš tarsi neturiu vaikų“. Ir ji palieka vaikus, kad pabėgtų nuo savo bejėgiškumo. Gali būti, kad jai yra pernelyg sunku auginti vaikus“, – dar vieną versiją iškėlė psichoanalitikas.
Ar aplinkiniai gali pastebėti kokių nors ženklų, kad motina gali pasielgti šitaip nemotiniškai? „Reikia klausyti, ką ji šneka. Ji galėjo kažką užsiminti – nebūtinai apie tai, kad paliks vaikus, bet apie tai, kokia ji nevykusi, kokia bejėgė, ir taip toliau“, – aiškino specialistas.
Išgirdus tokias kalbas pulti įtikinėti priešingai – kad tu ne bejėgė, tu šaunuolė, gera mama, viskas susitvarkys – ne pati geriausia išeitis. „Jeigu depresiškam žmogui pradedama sakyti, kad viskas bus gerai, nusispjauk – nuo to jam būna tik blogiau“, – paaiškino R.Milašiūnas.
Vieno recepto, kaip elgtis tokiu atveju, nėra – geriausia, aišku, būtų tokį žmogų nusiųsti pas psichoterapeutą. Bet kuriuo atveju, reikia kalbėti su žmogumi, kas yra, kas atsitiko, kaip jis jaučiasi. Žmogus turi gauti palaikymą – bet jis neturi būti tokio pobūdžio, kaip „nekreipk dėmesio, viskas praeis“.
