30 metų Jewel Shuping iš Šiaurės Karolinos JAV visą gyvenimą svajojo būti akla. Ji serga kūno vientisumo tapatybės sutrikimu – reta psichikos liga, dėl kurios sveiki žmonės mano, jog jie jaustųsi geriau būdami invalidai. Moteris taip smarkiai troško būti akla, kad galiausiai nusprendė išpildyti savo norą. Jai padėjo užjaučiantis psichologas.
J.Shuping žavėtis aklumu ėmė ankstyvoje vaikystėje, rašo „Daily Mail“.
„Būdama trejų ar ketverių labai mėgau vaikščioti tamsiais koridoriais, – sakė ji. – Prisimenu, kad būdama 6-erių galvojau, jog turėtų būti gera būti aklai.“
Kai J.Shuping buvo maža, ji ėmė nuolat žiūrėti į saulę, kai mama pasakė, jog tai gali pakenkti regėjimui.
Ji dar būdama paauglė ėmė nešioti tamsius akinius ir sulaukusi 18-os įsigijo aklųjų lazdelę. Kai J.Shuping suėjo 20, ji jau puikiai mokėjo Brailio raštą.
„Apsimečiau, kad esu akla, bet man vis ateidavo mintys apie tai, kad galėčiau apakti“, – pasakojo ji.
Moteris buvo pasiruošusi savo svajonę paversti realybe. J.Shuping 2006-aisiais rado psichologą, kuris jai padėjo tapti akląja.
Jis moteriai į abi akis įlašino specialių nuskausminamųjų vaistų ir kelis vamzdžių valiklio lašus.
Nežinoma, ar psichologas nubaustas už savo veiksmus.
Tėvai jos išsižadėjo
J.Shuping prisipažino, kad procesas buvo labai skausmingas.
„Man siaubingai skaudėjo akis, valiklis taip pat nuvarvėjo skruostu ir nudegino odą, – sakė ji. – Tačiau sakiau sau, kad galiu pakentėti, nes pasieksiu savo tikslą – tapsiu akla.“
Medikai ligoninėje nesiklausė moters norų ir bandė grąžinti jos regėjimą, tačiau akys buvo pažeistos negrįžtamai.
Moteris nusivylė, kai dieną po vizito pas psichologą atsimerkė ir vis dar galėjo matyti.
„Kitą rytą pabudusi džiaugiausi iki tol, kol atsimerkiau – supykau, kai supratau, jog vis dar galiu matyti“, – pasakojo J.Shuping.
Prireikė 6 mėnesių, kad J.Shuping svajonė išsipildytų.
Kairiosios akies ragena buvo suniokota ir visa akis turėjo būti pašalinta, o dešiniojoje atsirado glaukoma, katarakta ir daugybė randų.
Tėvai išsižadėjo moters, kai sužinojo, kad apakimas nebuvo nelaimingas atsitikimas.
Ją palaikė buvęs jos sužadėtinis 50-ies metų amžiaus Mike'as. Jis yra aklas, tačiau regėjimą prarado dėl natūralios priežasties – makuliarinės degeneracijos.
Siūlo kreiptis į profesionalus
J.Shuping nesigaili savo pasirinkimo ir svajoja padėti kitiems akliesiems gyventi nepriklausomą gyvenimą.
„Jaučiu, kad turėjau gimti būdama akla, – sakė ji. – Kai nepažįsti daugiau žmonių, kurie jaučiasi taip, kaip tu, imi galvoti, kad esi pamišusi. Tačiau aš nesu pamišėlė, tai – tik sutrikimas.“
Moteris nusprendė prabilti, nes nori, kad visuomenė sužinotų apie kūno vientisumo tapatybės sutrikimą. Ji sutrikimu sergantiems žmonėms siūlo kreiptis pagalbos į profesionalus.
„Neatimkite sau regėjimo tokiu pat būdu, kaip aš, – sakė moteris. – Galbūt vieną dieną bus išrastas vaistas šiam sutrikimui, tačiau kol kas turime kentėti.
Kūno vientisumo tapatybės sutrikimu sergantys žmonės po traukiniais pakiša savo kojas, sušaldo galūnes arba šoka nuo aukštų uolų, nes nori būti suparalyžiuoti.
Tai labai pavojinga. Jiems reikia profesionalų pagalbos.“
Tai – ne psichozė
Michaelis Firstas, psichiatrijos profesorius iš Kolumbijos universiteto, teigia, jog išgydyti tokius ligonius sunku.
„Jie gali susikoncentruoti į bet kurią neįgalumo rūšį – nuo amputacijos iki aklumo, – sakė jis. – Jie žino, kad jų noras yra keistas, tačiau negali jo paaiškinti.
Negalima sutrikimo vadinti psichoze, nes ligoniai patys jį suvokia.
Tokius žmones išgydyti sunku. Psichiatras negali būti tikras, ar invalidumą pasiekęs žmogus iš tikrųjų pasijaus laimingas.“
Nors J.Shuping jaučiasi laimingesnė būdama akla, ji žino, kodėl jos gali nesuprasti tie, kurie gimė neįgalūs arba tokiais tapo prieš savo valią.
„Suprantu, kodėl kiti gali supykti ant tų, kurie tyčia tampa neįgaliais, – prisipažino ji. – Jie mano, kad tai – būdas gauti naudos.
Jei man kas nors sakytų, kad atimti sau regėjimą yra savanaudiška, atsakyčiau, jog savanaudiška būtų neleisti sutrikimą turinčiam žmogui pasveikti.
Tai – ne pasirinkimas, o poreikis, kurį diktuoja psichologinis sutrikimas.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
