– Pastaruoju metu nemažai kalbama apie įvairias menų terapijos rūšis. Dailė itin išpopuliarėjo po specialiai tam išleistų knygų serijos. Tačiau profesionaliai dailės terapija gi vyksta ant tuščio lapo. Kokius apskritai dailės terapija apima metodus? Ka žmonės piešia?
– Dailės terapija turi be galo daug metodų. Vien aš pati esu sukūrusi galbūt apie devyniasdešimt. Jei dailės terapija skirta ugdyti socialiniam intelektui, tuomet metodai kuriami ir taikomi tokie, kad pratimas būtų atliekamas poroje arba grupėje. Jei norima ugdyti emocinį intelektą, pirmiausia reikia pažinti emocijas. Tai be galo svarbu. Kai žmogui sunku įvardyti tai, ką jis jaučia, tai galima išpešti. Tuomet terapeuto darbas yra padėti įvardyti, atpažinti tas emocijas. Dar kalbant apie emocinį intelektą – labai svarbu išmokti susivaldyti. Tačiau išmokus tai, reikia mokėti „išveikti“ emocijas, kad šios nepradėtų trukdyti gyventi. Todėl ir sakau, kad pieštukai ar teptukai tampa tarsi žaibolaidžiais.
– O gal galime konkretizuoti? Kokius metodus taikote dažniausiai?
– Dažniausiai... Na, pavyzdžiui, „Vidinio kompaso remontas“. Žmogus pasiima baltą lapą ir bando išsiaiškinti, kur jam šiaurė, o kur pietūs. Kaip tai padaryti? Turite vidinį klausimą: „Ką daryti?“. Pavyzdžiui, kaip prieš stojimus visiems abiturientams buvo kilęs klausimas: „Kur man stoti?“. Tada pasitelkiame archajinius simbolius. Šiaurė yra ten, kur žmogus gerai jaučiasi, jo gyvenimo tikslas yra tarsi šiaurinė žvaigždė. Taip ir bandai prie lapo atspėti, kuris atsakymas tą dieną tau yra teisingas. „Vidinis kompaso remontas“ trunka apie penkis-septynis užsiėmimus.
„Transformacija laike“, pavyzdžiui, padeda tiems, kuriems yra taip blogai, kad net sunku įvardyti, kas yra ne taip. Tokiam žmogui atėjus į dailės terapiją leidžiu piešti bet ką.
Piešdamas intuityviai jis išpiešia neįtikėtinus dalykus. Štai vieną kartą mano praktikoje buvo atvejis, kai transformacija laiku įvyko iki pat prenatalinės stadijos.
Abiturientė mergina nupiešė embriono vystymąsi. Matėsi, kad embrionas tarsi perlaužtas, deformuotas. Galiausiai išsiaiškinome, kad merginos mama studijavo Dailės akademijoje tarybiniais metais, reikėjo dirbti su cheminėmis medžiagomis. O tuomet gi niekas nekreipdavo dėmesio, ar laukiesi, ar tau galima. Mama apsinuodijo ir gulėjo ligoninėje. Kitą kartą padarėme to piešinio korekciją, išgydėme embrionus. Galiausiai istorija baigėsi sėkmingai, merginos problemos išsisprendė ir prie to prisidėjo meno terapijos užsiėmimai.
Taip pat yra metodų kaip „Gyvenimo upė“, „Ką paveldėjau iš protėvių? Ką duodu aš?“. Pastarąjį išmokau iš kitos specialistės. Tas metodas leidžia pažinti arba motyvuoja pažinti savo protėvius. Ką tai duoda? Kai tu sąmoningai suvoki gyvybės tęstinumą, gali atsakyti į klausimus: „Ką renkiesi: gyventi ar mirti? Gyventi blaiviai ar gyventi priklausomybėje?“
– Kad jau apie tai prakalbote... Į jus kreipiasi įvairiausi žmonės: tiek fiziškai sveiki, tiek su sunkiomis diagnozėmis. O su priklausomybės ligų atvejais esate susidūrusi?
– Vengiu jų, tačiau yra tekę. Viena, ką galiu pasakyti, kad tokiu atveju reiki būti labai motyvuotam. Tie kurie ryžtasi, tikrai ateina ir pasirenka gyventi, sugeba ir turi jėgos prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tie visi išgyja visu šimtu procentų, tačiau iki to reikia ateiti.
– Tačiau ne visi žmonės moka piešti. Nejaugi ir tokiems dailės terapija – prieinamas užsiėmimas?
– Galiu pateikti pavyzdį, kaip dailės terapeutė esu turėjusi vieną klientą vyrą, kuris buvo visiškas IT specialistas, gyvenęs tik kompiuteryje. Jam buvo be galo sunku piešti skystais dažais. Tačiau jam kuo puikiausiai tiko pieštukai. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, bet problemas, su kuriomis jis atėjo, išsprendėme.
Sunkiausia dailės terapija atvirkščiai – būna dailininkams, nes jiems sudėtingiausia atsipalaiduoti. Sunku įeiti į kūrybinį procesą kaip intuityvią tapybą. Jie būtinai turi matyti perspektyvą, jie visuomet save kontroliuoja, jiems būtinai turi derėti spalvos. Tad dailininkams geriau būtų imtis muzikos ar šokio terapijos.
Nemokėti piešti dailės terapijoje yra privalumas. Tuomet žmogus labiau atsipalaiduoja. Gi dailės terapijos metu svarbiausia. Tampi vaiku ir pieši ką tik nori. Svarbiausia – žaisti spalvomis. Štai ir prieš tai, kai pradėjome pokalbį, buvo atėjusi moteris, serganti onkologine liga. Atėjusi sakė, kad „skauda kaulus“, o išeinant – skausmo neliko. Ji atsipalaidavo.
– Žiūrint iš kitos pusės, ne kiekvienas terapeutas gali tikti būtent tam žmogui. Galbūt meno rūšis ir tiks, bet žmonių biolaukai nesutaps. Kas tada?
– Todėl ir sakau, kad svarbu išsirinkti tinkamą terapeutą. Ieškai, „skenuoji žmogaus fizionomiją“, nueini ir matai, ar biolaukai sutampa.
