Ar blogas žmogus – tai liga?

Neverta tikėtis išnaikinti žmogiškąjį blogį, kol nesugebame pažvelgti jam tiesiai į akis. Vaizdas – ne iš maloniųjų. Daugelis sakė, kad ankstesnioji mano knyga Nepramintuoju taku buvo šviesi. Ši knyga – ne tokia. Joje rašoma apie mūsų tamsiąją pusę ir dažniausiai pasakojama apie pačius blogiausius mūsų visuomenės atstovus. Pagrindinis šios knygos tikslas – šiuos konkrečius žmones ir apskritai žmogiškąjį blogį ištyrinėti moksliškai.

Lrytas.lt pateikia knygos „Melo žmonės“ ištrauką:

Apie blogio įvardijimo svarbą kalbėta jau ne kartą: moksle blogis nebuvo įvardytas kaip nuodugnių tyrimų objektas, blogio sąvoka neegzistuoja psichiatrijos moksle, kai kurių pacientų taip ir neišdrįsome pavadinti blogais, todėl, būdami šalia jų, galime jausti neįvardijamą baimę ar pasišlykštėjimą. Visgi net ir blogio įvardijimas susijęs su tam tikrais pavojais.

Sugebėję teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, tampame šiek tiek pranašesni už jį. Žinodami pavadinimą, tiksliai suvokiame, kas tai yra. Prieš ligą esame bejėgiai iki tol, kol tiksliai nustatome, kad tai – pneumokokinis plaučių uždegimas ar plaučių embolija. Nežinant ligos pavadinimo, visiškai neaišku, kaip ją gydyti.

Terapiniu ir perspektyviniu požiūriu bus esminis skirtumas, ar žmogaus ligą pavadinsime šizofrenija, ar psichoneuroze. Net kai ir nėra veiksmingo gydymo, pravartu žinoti ligos pavadinimą. Rožinė dedervinė yra išvaizdą bjaurojanti ir kartais daug nepatogumų sukelianti odos liga, kurios išgydyti neįmanoma.

Bet pacientas lengva širdimi mokės už apsilankymą pas dermatologą, jei šis jam galės pasakyti: „Tai – tik rožinė dedervinė, ir tikrai ne raupai. Kol kas šios ligos išgydyti negalime, bet jaudintis neverta, ji neskausminga ir per du ar tris mėnesius savaime išnyks.“

Negalime net pradėti gydyti ligos, kol nežinome, kaip ji vadinasi. Ligos gydymas prasideda nuo jos nustatymo. Bet ar blogis – liga?

Daugelis manytų, kad ne. Yra daug priežasčių, kodėl blogis neprimena ligos. Kai kurios priežastys – vien emocinės. Pavyzdžiui, ligonių paprastai gailimės ir juos užjaučiame, o blogi žmonės gal ir nesukelia neapykantos, bet kelia bent pyktį ir pasibjaurėjimą. Ar galėtume užjausti tokius tėvus, kurie jaunėliui sūnui per Kalėdas dovanoja vyresniojo vaiko savižudybės ginklą? Ar įmanoma maloniai bendrauti su žmogžudžiais, išskyrus gal tik tuos, kurie yra akivaizdžiai psichiškai nesveiki ir iš karto matosi, kad jie „ne viso proto“?

Šioje knygoje blogais vadinami žmonės nėra pamišėliai ta prasme, kuria mes dažniausiai suvokiame šį žodį. Jie nevapa sau po nosimi ir nėra silpnapročiai.

Jie – racionaliai mąstantys ir pasitikintys savimi, einantys atsakingas pareigas, uždirbantys pinigus, puikiai pritapę visuomenėje ir iš pirmo žvilgsnio niekaip nepasakytum, kad turėtų psichikos nukrypimų. Tačiau tai, kad tokiems žmonėms, ko gero, nejausime nė lašo užuojautos, rodo tik mūsų emocines reakcijas, bet nepadeda atsakyti į klausimą, ar iš tikrųjų blogį galima laikyti liga.

Nors raupsuotieji mus gąsdindavo ir keldavo pasibjaurėjimą, būdavo aišku, kad raupai – tai liga.

Be mūsų emocinių reakcijų, yra dar trys objektyvios priežastys, kodėl nesiryžtame blogio priskirti ligai. Nors kiekviena iš šių trijų priežasčių yra savaip svari, vis dėlto stengsiuosi įrodyti, kad blogis turėtų būti laikomas psichine liga. Pasistengsiu tai daryti aptardamas kiekvieno iš šių trijų argumentų trūkumus.

Visų pirma, žmonės nelaikomi sergančiais, jei nepatiria skausmo ar nepatogumo, nes manome, kad nėra tokios ligos, kuri neverstų kentėti. Ši nuostata atėjusi iš labai senų laikų, bet ir šiandien vis dar diskutuojama dėl jos pagrįstumo. Jau pats žodis „nesveikavimas“ įvardija sveikatos trūkumą. Žmogus nesveikuoja tada, kai yra nesveikas, kitaip tariant, kai trūksta sveikatos ir kai jį kas nors vargina. Sergančiais save tikriausiai laikome būtent tuomet, kai mus vargina nemalonūs ir nepageidaujami pojūčiai.

Aprašytieji „blogi“ žmonės savęs, suprantama, nelaikė sergančiais ir neatrodė, kad būtų dėl to kentėję. Be jokios abejonės, jie nebūtų savęs pavadinę ligoniais. Iš tikrųjų, kaip ir minėjau, dėl savo narcistinių savybių blogiems žmonėms būdinga manyti, kad jie yra visiškai normalūs ir kad psichologiniu požiūriu yra tobulo žmogaus pavyzdys. Jei ligos kriterijais laikysime akivaizdžias kančias ir paties žmogaus prisipažinimą, kad serga, tuomet blogio apimti žmonės psichinių ligonių kategorijai bus priskirti paskutiniai.

Tačiau šis argumentas kelia daug abejonių. Yra daugybė organizmo ligų, kurios iš pradžių nesukelia visiškai jokių simptomų. Per įprastinę sveikatos patikrą gali paaiškėti, kad įmonės direktoriaus kraujo spaudimas siekia 200 ir 120, tačiau jis tvirtins esąs kupinas jėgų. Argi neskirsime vaistų kraujo spaudimui mažinti (nuo kurių jis iš tikrųjų, ko gero, pasijus ne toks energingas)?

Ar lauksime, kol jį pakirs mirtinas ar invalidumu gresiantis širdies smūgis, ir tik tada jo hipertoninę būseną pripažinsime liga? PAP testas tapo įprastu moterų sveikatos tyrimu, nes jis leidžia gimdos kaklelio vėžį nustatyti dar tuomet, kai jis išgydomas, nors nemalonius šios ligos sukeliamus pojūčius ar skausmus moteris pajustų gal tik po kelerių metų.

Ar skausmingą chirurginį gydymą reikia atidėlioti iki tol, kol ji pasijus blogai – tikriausiai tai įvyks tuomet, kai auglys prispaus šlapimtakius ir jai grės neišvengiama mirtis nuo inkstų nepakankamumo? Jei ligomis vadinsime tik šiuo metu skausmą ir kančias keliančius negalavimus, reikėtų sakyti, kad, pavyzdžiui, aukštas kraujo spaudimas ir vėžys dažniausiai nėra ligos. Taip teigti absurdiška.

Žinoma, kai gydytojai mums tvirtina, kad kažkas negerai, dažniausiai besąlygiškai jais patikime, nesvarbu, ar tuo metu jaučiame skausmą, ar ne. Pasikliaujame jų sprendimu, kad sergame, ir pradedame save laikyti ligoniais, net jei iš tikrųjų jaučiamės gerai.

Vis dėlto taip būna ne visada. Įsivaizduokite tokį atvejį: ūkininką pakerta sunkus širdies smūgis, ir jis be sąmonės atvežamas į ligoninę. Kitą dieną, atgavęs sąmonę ir pamatęs, kad atsidūrė reanimacijos palatoje, jis mėgina išlipti iš lovos, plėšdamas sau nuo krūtinės širdies ritmo matuoklio laidus. Seselės bando jį įtikinti atsigulti ir nusiraminti, aiškindamos, kad po patirto širdies smūgio jo būklė labai sunki ir todėl jis privalantis elgtis ramiai, kad neištiktų dar vienas širdies smūgis.

„Nesąmonė, – šaukia ūkininkas, priešindamasis dar atkakliau. – Man viskas gerai. Mano širdis – kaip arklio. Nežinau, kaip jums pavyko mane čia įkišti, bet dabar man reikia skubėti namo melžti karvių.“ Pakviečiamas gydytojas, bet ligonio nesiseka nuraminti jokiais įtikinėjimais. Ar tuomet turime leisti jam apsirengti ir išleisti namo, kur jis grįš prie ūkio darbų? Ar reikėtų imtis reikiamų priemonių jam nuraminti, kuo skubiau suleisti raminamųjų ir tada stengtis paaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, kad pamažu jis galėtų susitaikyti su įvykusiu faktu?

Arba įsivaizduokite baltosios karštinės apimtą alkoholiką, kuris jau tris paras praleido be miego ir be paliovos dreba kaip lapas. Jo kūno temperatūra – daugiau kaip trisdešimt devyni laipsniai, pulsas – šimtas keturiasdešimt penki tvinksniai per minutę, o organizmas netekęs daug skysčių. Jis įsitikinęs, kad tai – ne ligoninė, o japonų naikinimo stovykla, iš kurios, norėdamas likti gyvas, jis turi žūtbūt pasprukti. Ar leisime jam ištrūkti iš ligoninės ir paklaikusiam lakstyti gatvėmis, slapstytis už automobilių, kol kris negyvas nuo išsekimo, konvulsijų ar dehidratacijos? Ar sulaikysime jį prievarta, skirsime didžiules libriumo dozes, kol jis pagaliau nugrims į gyvybiškai reikalingą miegą ir pamažu ims sveikti?

Suprantama, kad kiekvienu atveju pasirinktume antrąjį sprendimą, nes suprantame, kad abu šie vyrai sunkiai serga, nors patys to nepripažįsta ir savęs nelaiko ligoniais. Mes suvokiame, kad tai, jog jie, nepaisydami akivaizdžių faktų, atkakliai neigia savo ligą, ir yra jų ligos įrodymas. Ar ne taip pat turėtų būti ir su blogio apimtais žmonėmis?

Netvirtinu, kad reikia fiziškai apriboti blogų žmonių laisvę ar atimti jų pilietines laisves, kol jų gyvenimas teka įprasta vaga.

Noriu pasakyti, – tą jau tvirtinau ir anksčiau, – kad tai, jog tokie žmonės nemano turintys sutrikimų, ir yra svarbiausias ir nepaneigiamas jų ligos požymis. Taip pat manau, kad bet kokią ligą – blogį, kliedesius, psichozę, diabetą ar hipertenziją – galima diagnozuoti remiantis objektyviais kriterijais, todėl nereikėtų pasikliauti paties paciento subjektyviu vertinimu, serga jis ar ne.

Įsitikinimas, kad liga būtinai turi kelti emocines kančias, irgi ne visada būna teisingas. Kaip rašiau knygoje „Nepramintuoju taku“, dvasiškai sveikiausiems ir pažangiausiems žmonėms dažnai tenka kentėti daug labiau nei visiems kitiems.

Tikėtina, kad didiems lyderiams, jei tik jiems netrūksta išminties ir sveikos nuovokos, lemta patirti tokių kančių, apie kurias paprastas žmogus net nesusimąsto.

Ir priešingai, psichinės ligos paprastai atsiranda dėl to, kad stengiamės išvengti emocinių kančių. Tie, kurie atvirai pripažįsta savo depresyvias nuotaikas, abejones, vidinę sumaištį ir neviltį, gali būti kur kas sveikesni už tuos, kurie paprastai būna pasitikintys, ramūs ir patenkinti savimi. Neigdami savo kančias daug geriau parodome, kad sergame, negu pripažindami savo ligą.

Blogi žmonės sąžinės graužaties sukeliamų kančių – skausmingo suvokimo, kad yra nuodėmingi, nevykę ir netobuli, – kratosi priversdami kentėti kitus ir ieškodami kaltų. Jie patys nebūtinai kenčia, o aplinkiniai – visada. Tokie žmonės verčia kentėti, o jų valioje esančių žmonių gyvenimą paverčia miniatiūrine ligotos visuomenės kopija.

Ką išgyvena blogi žmonės?

Iš tikrųjų mes esame ne tik atskiri individai, bet ir socialinės būtybės, sudarančios neatsiejamą didesnio junginio – visuomenės – dalį. Net jei atkakliai ginčytumės, kad liga yra neatsiejama nuo kančių, netikslu ir beprasmiška galvoti, kad kankintis turi vien atskiras žmogus. Galbūt tėvai, apie kuriuos pasakojau, patys ir nekentėjo, tačiau kankinosi jų artimieji.

O šeimą užpuolusios ligos simptomus – depresiją, savižudybę, prastėjančius pažymius ir vagystę – sukėlė jų veiksmai. Vertinant sisteminės teorijos požiūriu, vaikų kančios atspindėjo ne jų pačių, bet tėvų ligą. Juk negalime pačių žmonių laikyti sveikais vien todėl, kad jie nekenčia, nors iš esmės sutrikdo ir sužlugdo aplinkinių gyvenimą. Ir galų gale, kas galėtų pasakyti, ką išgyvena blogi žmonės? Paprastai išties neatrodo, kad blogi žmonės smarkiai kankintųsi. Negalėdami pripažinti savo trūkumų ar netobulumo, jie privalo taip atrodyti. Jie patys turi manyti, kad sugeba nuolat viską kontroliuoti ir valdyti. Taip elgtis reikalauja jų narciziškumas.

Bet juk mes žinome, kad iš tikrųjų jie nieko nekontroliuoja. Kad ir kokiais išmintingais save laikė aprašytieji tėvai, akivaizdu, kad iš tikrųjų jie visiškai neišmanė, kaip tinkamai auklėti savo vaikus. Jų demonstruojamas nusimanymas ir buvo ne kas kita, o tik išorinis įvaizdis. Susidarytas įspūdis. Ne jie kontroliavo savo pačių elgesį, o jų narcistinės nuostatos, kurios vertė juos vis įtaigiau kurta normalios ir brandžios asmenybės įvaizdį.

Tik pagalvokite, kiek psichinių jėgų prireikia norint išlaikyti šį tobulumo įvaizdį, kuris toks reikalingas blogiems žmonėms! Jie, ko gero, išeikvoja tiek pat jėgų įtikinamiems išsisukinėjimams kurti ir destruktyviems veiksmams pagrįsti, kiek normalūs žmonės jų skiria gražiems santykiams puoselėti.

Kodėl taip yra? Kokios jėgos juos užvaldo, kas juos verčia taip elgtis? Dažniausiai tai būna baimė. Jiems baisu, kad išorinis įvaizdis subliukš ir visas pasaulis, o kartu ir jie patys, išvys savo tikrąjį veidą. Jie ištisai baiminasi, kad teks tiesiogiai pažinti savo pačių blogį. Iš visų emocijų baimė kelia didžiausias kančias.

Kad ir kaip puikiai kasdieniame gyvenime tokie žmonės apsimetinėja esantys ramūs ir susitvardę, jie gyvena ištisinėje baimėje. Tas siaubas ir kentėjimas yra nuolatinis jų palydovas ir toks neatsiejamas nuo jų pačių asmenybės, kad sąmoningai šių jausmų jie gali net ir nesuvokti. Bet net jei ir suprastų, ką jaučia, jų begalinis narciziškumas neleistų jiems to pripažinti. Net jei ir negalime gailėtis blogų žmonių dėl jų laukiančios neišvengiamai siaubingos senatvės ar galvodami apie jų sielų likimą po mirties, neabejotinai galime jų gailėtis dėl to, kad jiems nuolat tenka gyventi ištisinėje baimėje.

Nesvarbu, ar blogi žmonės kankinasi, ar ne, kančios suvokimas yra toks subjektyvus pojūtis, o kančios reikšmė tokia įvairiaprasmė, kad, mano manymu, ne pagal tai reikėtų spręsti, ar kokį nors sutrikimą galima laikyti liga arba negalavimu. Vis dėlto manau, kad negalavimu ir liga galėtume vadinti bet kokį mūsų organizmo ar asmenybės sutrikimą, kuris trukdo pasireikšti mūsų žmogiškajam potencialui.

Žinoma, supratimas, kas būtent yra žmogiškasis potencialas, gali skirtis. Tačiau visais laikais visose kultūrose galime rasti tikrai daug vyrų ir moterų, kurie užaugusio žmogaus gyvenimą sugebėjo nugyventi nepaprastai elegantiškai, ir apie tokius žmones norisi pasakyti: „Jie išties yra puikus žmogiškumo pavyzdys.“ Taip sakydami pripažįstame, kad jų gyvenimas priartėja prie dieviškumo ribos. Galime gilintis į šių žmonių gyvenimą ir analizuoti jų charakterio savybes. (Žr. aukštos savimonės žmonių aprašymą Abraham Maslow, Motivation and Personality (Motyvacija ir asmenybė), Harper Bros, 1954.)

Trumpai tariant, tokie žmonės yra išmintingi ir daug išmanantys, jie širdingai mėgaujasi gyvenimu, tačiau nepamiršta, kad yra mirtingi, ir susitaiko su tuo, jie dirba ne tik produktyviai, bet ir kūrybiškai, be to, akivaizdžiai myli kitus žmones, kuriems tampa pavyzdžiu, kaip reikia siekti tikslų ir rezultatų. Vis dėlto daugelis žmonių yra tokie palūžę kūnu ir dvasia, kad, net ir labai norėdami, be aktyvios terapinės pagalbos jie nieku gyvu nepasieks šios didingos būsenos. Tarp tokių luošių armijų – galybės kenčiančių žmonių – ir gyvena blogio apimti žmonės, kurie turbūt kelia didžiausią gailestį.

Minėjau, kad yra dar dvi priežastys, verčiančios abejoti, ar blogį galima vadinti liga. Jas galima paaiškinti trumpiau. Viena – tai manymas, kad sergantis žmogus yra auka. Paprastai galvojame, kad liga yra mums tekęs išmėginimas, kurio mes negalime kontroliuoti, beprasmiška likimo mums skirta nelaimė, prakeiksmas, kuris nuo mūsų valios išvis nepriklauso. Žinoma, daugelis ligų ir sukelia būtent tokias mintis. Tačiau daugelis kitų – gal net dauguma – tokio apibūdinimo iš viso neatitinka. Ar vaiką, kuris išbėga į gatvę, nors jam griežtai buvo uždrausta taip daryti, ir kurį partrenkia automobilis, galima laikyti auka? O automobilio vairuotoją, kuris padaro avariją važiuodamas daug greičiau, nei leidžia eismo taisyklės, vien tam, kad spėtų į susirinkimą?

Arba prisiminkime didžiulę galybę psichosomatinių ir streso sukeliamų ligų. Ar žmonės, kuriems dirbant nemėgstamą darbą nuo įtampos svaigsta galva, irgi yra aukos? Nukentėję nuo ko? Jei moteris patiria astmos priepuolį kaskart pasijutusi atstumta, vieniša ir nemylima, ar ji – auka? Šiaip ar taip, visi šie žmonės ir dar daugybė kitų save paverčia didesnėmis ar mažesnėmis aukomis. Nuo jų elgesio motyvų, nesėkmių ir sprendimų labai priklauso juos varginantys sutrikimai ir ligos. Nors dėl to, kaip jie jaučiasi, jiems irgi tenka atsakomybė, mes vis tiek laikome juos sergančiais.

Visai neseniai šis klausimas svarstytas kalbant apie alkoholizmą – kai kurie atkakliai tvirtino, kad tai yra liga, o kiti manė, kad liga jo laikyti negalima, nes tai yra savanoriškas žmogaus pasirinkimas. Šiose diskusijose dalyvavo ne tik gydytojai, bet ir teismo ir teisėkūros įstaigų atstovai. Buvo prieita prie išvados, kad alkoholizmas išties yra liga, nesvarbu, kad kartais atrodo, jog alkoholikas tapo tik savo paties veiksmų auka.

Panašiai yra ir svarstant blogio klausimą. Dėl asmens blogybių beveik visada daugiau ar mažiau kalta jo vaikystės aplinka, tėvų nuodėmės ir iš jų perimti įpročiai. Tačiau kartu blogis visada yra sąmoningas paties žmogaus pasirinkimas, tiksliau sakant, tam tikra pasirinkimų seka.

Tai, kad mes visi atsakingi už savo sielų sveikatą, nereiškia, kad prasta sielos būklė nėra liga. Dar kartą noriu pakartoti, kad saugiausia ir patikimiausia nemėginti ligos apibrėžti pagal tai, ar žmogus tapo auka, ir pagal jam tenkančios atsakomybės lygį, bet vadovautis jau pasiūlyta apibrėžtimi: negalavimas ir liga yra bet koks mūsų organizmo ar asmenybės sutrikimas, kuris trukdo pasireikšti mūsų žmogiškajam potencialui.

Paskutinis argumentas, kodėl blogis neturėtų būti laikomas liga, yra įsitikinimas, kad nuo blogio iš pažiūros neįmanoma išsigydyti. Tad kodėl liga reikia laikyti tokią būklę, kurios neįmanoma išgydyti jokiais žinomais vaistais ar kitais būdais?

Jei mūsų gydytojo juodajame krepšyje būtų jaunystės eliksyro, būtų tikslinga senatvę laikyti liga, tačiau paprastai to nedarome. Senatvę priimame kaip neišvengiamą gyvenimo etapą – natūralų procesą, kuris mums skirtas likimo ir kuriam priešintis būtų paprasčiausiai kvaila.

Tačiau remdamiesi šiuo argumentu pamirštame, kad yra daugybė ligų – nuo išsėtinės sklerozės iki protinio atsilikimo, nuo kurių veiksmingo gydymo ar vaistų nėra, tačiau kurias mes neabejodami vadiname ligomis. Galbūt ligomis jas laikome todėl, kad tikimės rasti veiksmingų gydymo priemonių. Lygiai taip pat yra ir su blogiu.

Sutinku, kad šiuo metu nėra jokio įmanomo veiksmingo gydymo, kuris leistų blogio kupinus žmones išvaduoti nuo neapykantos ir destruktyvaus elgesio. Iš tikrųjų, anksčiau išsamiai aptarus blogio specifiką, išryškėjo kelios priežastys, kodėl taip nepaprastai sunku suartėti su blogais žmonėmis, jau nekalbant apie jų gydymą. Bet ar išgydyti tikrai neįmanoma? O gal susidūrus su šiuo iššūkiu belieka nuleisti rankas ir atsidusus tarti: „Tai ne mūsų jėgoms“? Net jei tai yra didžiausia žmonijos problema?

Šis argumentas kaip tik neįtikina, kodėl blogio negalima priskirti prie ligų kategorijos. Priešingai – tai, kad šiuo metu nemokame išgydyti žmogaus nuo blogio, ir yra geriausias patvirtinimas, kad jį reikėtų laikyti liga. Nes ligą suprantame kaip sveikatos sutrikimą, kuris nėra neišvengiamas, kurį galima išgydyti pasitelkus mokslinius metodus ir ieškant gydymo būdų.

Jei blogis – liga, jį reikėtų tirti, kaip ir bet kurią kitą psichinę ligą, pavyzdžiui, šizofreniją ar neurasteniją. Šioje knygoje siekiama pabrėžti, kad blogio reiškinys gali ir turi tapti mokslinių tyrimų objektu. Galime ir privalome išsivaduoti iš dabartinės nežinomybės ir bejėgiškumo, kad sukurtume solidžią blogio psichologijos doktriną.

Blogį ėmus laikyti liga, blogio apimtų žmonių tektų išmokti gailėtis. Dėl jų elgsenos mums dažniau norisi juos sunaikinti, o ne gydyti, jų nekęsti, o ne gailėtis. Nors šios natūralios reakcijos padeda apsisaugoti tiems, kuriems neteko su tuo susidurti, šiaip jau tokie jausmai užkerta kelią tolesniam problemos sprendimui. Manau, kad blogį išmoksime pažinti geriau ir sugebėsime nuo jo išgydyti tik tuomet, kai medicinos sričių specialistai oficialiai pripažins, kad blogis – tai liga.

Šiaurės Karolinos kalnuose išėjęs į pensiją gyvena senas išmintingas kunigas, kuriam teko ilgai kovoti su tamsos jėgomis. Maloniai sutikęs perskaityti juodraštinį šios knygos variantą, jis pasakė: „Džiaugiuosi, kad blogį pavadinote liga. Tai ne šiaip liga, o pati sunkiausia iš visų.“

Jei blogį laikysime psichiniu sutrikimu, ar jis tikrai taip skiriasi nuo kitų sutrikimų, kad jį galėtume priskirti atskirai kategorijai, ar jį reikėtų įtraukti į kurią nors iš jau esančių kategorijų? Kad ir kaip būtų keista, žinant, kiek mažai dėmesio buvo skirta šiai sričiai, dabartinėje psichiatrinių ligų klasifikavimo sistemoje blogį būtų visai nesunku išskirti į atskirą pakategorę. Dabartinė plati asmenybės sutrikimų kategorija šiuo metu apima tuos psichinius sutrikimus, kurių svarbiausias požymis – asmeninės atsakomybės neigimas.

Kadangi blogio apimti žmonės atkakliai atsisako pripažinti esantys netobuli ir neigia savo nuodėmingą prigimtį, juos visai nesunku priskirti prie šios plačios ligų kategorijos.

Šioje klasėje yra net ir atskira pakategorė – narcistinis asmenybės sutrikimas. Mano manymu, blogį visai pagrįstai būtų galima laikyti tam tikra narcistinio asmenybės sutrikimo atmaina.

Šiaip ar taip, manau, dabar pats metas psichiatrijos mokslo objektu imti laikyti visiškai naują asmenybės sutrikimo rūšį, kuriai priskirsime visus tuos, kuriuos vadinu blogio skleidėjais. Be atsakomybės neigimo, kuris būdingas visiems asmenybės sutrikimams, šis sutrikimas išsiskiria tokiais simptomais:

a) kryptingai destruktyvus elgesys, kaltųjų ieškojimas, kuris dažnai būna sunkiai pastebimas;

b) absoliutus nepakantumas kritikai ir kitiems narcistinę asmenybę žeidžiantiems teiginiams, kuris dažnai nereiškiamas atvirai;

c) pabrėžtinas jaudinimasis dėl aplinkinių nuomonės ir savo oraus įvaizdžio, kuris padeda užtikrinti stabilų gyvenimo būdą, bet kartu verčia apsimetinėti, neigti viduje jaučiamą neapykantą ar keršto troškimą;

d) iškreiptas mąstymas, polinkis į nežymius, šizofreniją primenančius mąstymo sutrikimus stresinėse situacijose.

Iki šiol kalbėjau apie tai, kad būtina tiksliai įvardyti blogį, vertinant šį reiškinį iš pačių blogio apimtų žmonių perspektyvos, kad galėtume geriau suprasti šio sutrikimo pobūdį, išmoktume jį suvaldyti, o galų gale ir įveikti. Tačiau yra ir dar viena ypač svarbi priežastis, kodėl būtina tiksliai įvardyti blogį: turime išmokti išgydyti nuo jo nukentėjusius žmones.

Jei blogį būtų paprasta atpažinti, įvardyti ir suvaldyti, šios knygos nereikėtų. Tačiau bėda ta, kad tai ir yra pats sunkiausias uždavinys. Jei su blogiu sunku susitaikyti net mums, objektyviai mąstantiems, brandiems suaugusiesiems, pagalvokite, ką tenka ištverti blogio jėgų apsuptyje gyvenančiam vaikui.

Emociškai vaikas gali išlikti tik tuomet, jei sugebės nepaprastai sutvirtėti psichologiškai. Nors tokia tvirtybė ar kitos psichologinės apsaugos priemonės būtinos, kad vaikas galėtų užaugti, vėliau jos neišvengiamai atsiliepia suaugusio žmogaus gyvenimui ir palieka skaudžių padarinių.