„Dažnai galvojame, kad partneris turi atspėti slapčiausius ketinimus, ir žaidžiame slėpynes: nesakysiu jam, nes jis turi atspėti, ką ir kaip paliesti. Neturime žaisti slėpynių, kitaip galime likti labai nusivylę. [...] Jei norime gerų santykių, reikia dalintis savo fantazijomis, tuo, kas šauna į galvą, ir suprasti, kad seksas prasideda smegenyse“, – pabrėžia ji.
Urologo Alberto Čekausko pastebėjimu, apie intymias problemas žmonės nelinkę kalbėtis ir nežino, kaip elgtis, nors jos dažnai kyla ne dėl fizinių, o dėl psichologinių priežasčių:
„Psichologija labai svarbi. Per pirmą konsultaciją tikslas ir yra išsiaiškinti, kokios kilmės bėda, – ar fizinė, ar daugiau psichologinė, nes dažnai kažkoks blogas potyris, pirma seksualinė patirtis gali sukelti neigiamų emocijų. Taigi, konsultuojant seksualiniais klausimais, urologui labai svarbu tai atpažinti. Žinoma, labai lengva paskirti vaistų, bet dažnai jaunam žmogui tai nėra vaistas.“
– Kodėl žmonės vis dar gėdijasi prisipažinti, kad lankosi pas psichoterapeutą arba urologą?
A. Čekauskas: Žmonės ateina ne šiaip sau, o norėdami išsiaiškinti, ar viskas gerai, taigi nėra kuo girtis kitiems. Apie problemas mes apskritai nelinkę labai daug kalbėtis, ypač apie tokias.
Pavyzdžiui, pas mus ateina jaunų žmonių, dar neturėjusių lytinių santykių ir svarstančių, ar jų lyties organas yra toks, koks turėtų būti, arba susirūpinusių, kad jis ne toks, kokį matė pornografiniuose filmuose. Taip pat vyrai išmatuoja ir klausia, tarkim, 15 cm – daug ar mažai?
Bet tai visiškai normalu: vyro lytinio organo vidurkis – 16 cm. Treti, ką nors pamatę, ateina sužinoti, ar neatsirado koks darinys, gal kažkas negerai. Iš tikrųjų visa tai normalus, o susitikimas su urologu nėra toks baisus.
A. Matulaitė: Situacija pas psichologus labai keičiasi. Praktikos pradžioje tekdavo ir dantistus vaidinti, o dabar žmonės supranta, kad psichologinė sveikata tiek pat svarbi, kiek fizinė.
Netgi būna, kad visai nevertėtų žmogui lankytis, o jis sako – žinote, aš tiesiog noriu kas savaitę pakalbėti su protingu žmogumi. Kaip gali tokią teisę atimti? Kita vertus, Lietuvoje yra kitaip nei užsienyje. Pas mus, kai žmogui jau pagerėja, jis nusprendžia baigti psichoterapiją, o, pavyzdžiui, Anglijoje, žmogus eina pas psichoterapeutą net tada, kai galbūt viskas gerai, bet tiesiog kažkoks kirminėlis graužia. [...]
– Jūs atstovaujate dviem sferoms, kurios kartais susipina. Kiek psichologijos seksualiniuose santykiuose?
A. Čekauskas: Psichologija labai svarbi. Per pirmą konsultaciją tikslas ir yra išsiaiškinti, kokios kilmės bėda, – ar fizinė, ar daugiau psichologinė, nes dažnai kažkoks blogas potyris, pirma seksualinė patirtis gali sukelti neigiamų emocijų. Taigi, konsultuojant seksualiniais klausimais, urologui labai svarbu tai atpažinti. Žinoma, labai lengva paskirti vaistų, bet dažnai jaunam žmogui tai nėra vaistas.
– Mes, moterys, esame kompleksuotos, susikoncentravusios į savo išvaizdą, norime atitikti standartus, tačiau ir vyrai gali turėti kompleksų.
Pavyzdžiui, moteriai gal ne taip baisu būti prasta seksualine partnere, bet vyrui būti prastu seksualiniu partneriu yra labai blogai ir tada jam seksualinis gyvenimas gali tapti savivertės pagrindu. Kas vyrus veikia taip, kad jie lytinių santykių metu nori kažką įrodinėti, kodėl jie kartais sielojasi dėl dydžio ir visų kitų dalykų?
A. Čekauskas: Manau, kad žiniasklaida ir pornografiniai filmai daro tam tikrą įtaką ir sukelia klaidingą, iliuzinį suvokimą. Pavyzdžiui, lytinis aktas netrunka valandą, bet kartais jauni vyrukai sako, kad per anksti „baigia“. O kai pasikalbam, paaiškėja, kad tai nutinka po 15 minučių ar pusės valandos. Bėda, kai aktas trunka minutę, bet 5 minutės yra normalu. Taigi svarbiausia nuraminti jauną žmogų.
– Kokią įtaką lytiniam gyvenimui daro psichologiniai išgyvenimai?
A. Matulaitė: Norisi pradėti nuo to, kad lytinis organas yra smegenys – lytiškumas yra ten. Juk lytinį gyvenimą gyvena ir vieniši žmonės, ir tie, kurie nevaldo, pavyzdžiui, kojų.
Bet kartais mes į tai pradedame žiūrėti labai mechaniškai. Visų pirma lytinis aktas yra labai intymus dviejų, tikėčiausi, vienas kitą mylinčių žmonių bendravimas. Bet dažnai moteris galvoja – o Dieve, ar jis pastebės mano naują raukšlę, riebalų, o jis galvoja – o Dieve, ar „jis“ ne per mažas, ar ne per trumpai trunka. Tokiais atvejais žmonės jaučiasi totaliai vieniši.
Aktas negali patenkinti psichologiškai, kol galvojama, matuojamasi ir slepiamasi, užuot iš tikrųjų bendravus. Žinoma, mes kalbame apie idealų aktą, nes jis gali įvykti iš pykčio, keršto, dėl to, kad aš labai kūrybiškas, dėl to, kad pavargau, iš girtumo (kai kurie žmonės tiesiog sako – aš galiu mylėtis tik apsvaigęs, nes man taip baisu to nuogumo).
Taigi už viso to gali slėptis labai sudėtingi reiškiniai.
Bendravimas tarp dviejų labai gerų draugių pasižymi tuo, kad jos kalbasi, o vyrų bendravimą galima apibūdinti anekdotiškai – jie pasilenkia prie variklio ir visą dieną pratyli. Taigi vyrai daug vienišesni. Jei kalbėtume egzistencialistiškai, iš tikrųjų lytiniu aktu mes siekiame pabėgti nuo siaubo, kad gimėme vieniši, greičiausiai ir mirsime vieniši.
Bet yra sekundė, kai galime susilieti vienas su kitu ir pabėgti nuo viso košmaro. Žinoma, tai laikina, čia yra paslaptis.
Wilhelmas Reichas, rašęs apie orgazmo psichologiją, kalbėjo, kad tikrasis orgazmas yra tik tada, kai žmonės vienas kitą myli, gali atsiduoti ir kai susikoncentruoja ne į lytinius organus, o kai pajunta visu kūnu ir visa dvasia.
– O ką manote apie sparčią lytinių partnerių kaitą? Kokie pavojai tada glūdi?
A. Matulaitė: Tikrai nesinorėtų taip galvoti apie visus jaunus žmones, nes yra tokių, kurie niekaip nesiryžta net rankos paglostyti. Nors kiti iš tikrųjų neria ten... Pavyzdžiui, Anglijoje buvo uždrausta vaikus iki 13–14 metų palikti vienus. Bet paaiškėjo, kad būtent ten daugiausia paauglių nėštumų.
Tai reiškia, vos tik juos paleidžia, jie šoka į tai, nes tada jau gali, nebereikia klausti tėtės ar mamos. Gerai, jei tai vyksta abiejų pusių sutikimu ir tai bandymų laikotarpis, bet dažnai tai vienam yra žaidimas, o kitai pusei – ne. Kai tai abipusis žaidimas, tarsi nieko tokio, bet iš tikrųjų paliekama dūžtančių širdžių grandinė.
Kita vertus, tokie lytiniai aktai, kaip W. Reichas sakytų, ne visa apimantys, netikri, nes vargu ar tada gali atsiverti, atsipalaiduoti, pabendrauti su kitu žmogumi. Tokiu atveju į kūną žiūrime kaip į objektą, sugebantį atlikti spektaklį, taigi vėl vienišumo neišsprendžiame.
– Atrodo, kad visuomenėje vyrauja požiūris, lyg mes esame atskirai nuo savo kūno. Pavyzdžiui, jis perdėtai seksualizuojamas, arba yra nemylimas, jo gėdijamasi, visi labai nori atrodyti kaip graikiškos statulos. Iš kur tai?
A. Matulaitė: Aš labiau tyrinėjau moteris ir jų kūniškumo supratimą. Viena vertus, dauguma moterų pernelyg patikėjo pasakomis apie Pelenę, Miegančiąją Gražuolę, kai tereikia būti gražiai – ir, žiūrėk, – princas ant balto žirgo, turtai po tavo kojomis, visi tau lankstosi.
Iš dalies pagal tą modelį mes ir kuriame savo pasaulį, kad proto nereikia – užteks vaizdelio, jei pasakomis tikėsiu, taip ir bus. Pelenė bent jau dirbo, o Miegančiajai Gražuolei tik užmigti reikėjo ir miegant būti gražiai. Taigi visai paprasta – tereikia neužmiršti pasipudruoti, ir gyvenimas išspręstas.
Bet, man atrodo, viskas prasideda nuo to, ką mums sakė tėvai, – kokius bruožus išryškindavo, kokių ne. Jei sakydavo „kaip tu gražiai apsirengusi mergytė“, ryškino vieną pusę, o jei sakė „kaip tu protingai sutvarkei šitą inkiliuką“, ryškino kitą pusę. Ir tuoj pat galime akcentuoti, ką gyrė tėvelis, ką – mamytė. Beje, tėvelio pagyrimai ypatingi. J
ei iš tėvelio nesulaukdavome pagyrimo, to „tėvelio“ ieškome visą gyvenimą. Dairomės vieno partnerio – gal tas mus pagirs. Ach, nepagyrė, netinkamas „tėvelis“. Ieškome kito partnerio – gal tas mus pagirs...
Kitas dalykas perfekcionizmas: jei normalios, gražios moterys nedrįsta išeiti į gatvę, bijo, kad kažkas kažką pasakys, tai ką daryti toms, kurios iš tikrųjų turi kažkokių bėdų? Manau, kad perfekcionizmas yra milžiniškas.
Trečia, moterys, palyginti su vyrais, kelia sau daug didesnius reikalavimus ir apskritai jaučiasi daug netvarkingesnės. Pagalvokite – moterų kūnas jau savaime yra netvarkingas: kas mėnesį būna menstruacijos, išskiriamas pienas, nešiojamas kūdikis, per devynis mėnesius priaugama 20 kg, paskui svoris vėl nukrinta.
Dėl to moterys ypač stengiasi tai sutvarkyti, ir tas pabrėžtinas tvarkingumas tarsi kompensuoja jausmą, kad moteriškumas yra žiauriai netvarkingas. Nes vyras susivėlęs gali būti, bet jau susivėlusi moteris...
Bet kartu būtų netiesa, jei visą laiką žiūrėtume tik į moteris. Su studente analizavome temą apie berniukų anoreksiją – ja sergančių berniukų skaičius auga, paaugliai negali pakęsti savo raumenų masės didėjimo. Apskritai Vakarų kultūra yra vizualinė kultūra. Kodėl mes dabar tokie esame? Mes labiau žiūrime į tai, kaip atrodome, o ne į tai, kaip išgyvename. Užuot galvoję, kaip jaučiamės, galvojame, kaip kiti mus mato.
– Jei vaikinas ar mergina iki pirmųjų santykių prisižiūri pornografinių filmų, kokie bus santykiai? Ką tie filmai pakeičia?
A. Matulaitė: Manau, gali būti įvairiai. Vieniems tai galbūt, deja, vienintelė pirmoji arba vienintelė prieinama informacija. Labai liūdna, jeigu jie kitaip nesužino, kas tai yra. Galbūt tai ir gali būti savotiškai naudinga, nors man sunku tai suvokti.
Tačiau tuose filmuose moterys traktuojamos kaip daiktai: jos visos kažkodėl labai labai nori ir joms nieko nereikia – nei pakalbėti, nei ryšio užmegzti. Kita vertus, kyla toks jausmas, kad tai yra tik spektaklis ir, neduok Dieve, jei aš ką nors blogiau padarysiu. Be to, kadangi aktoriai yra du, žmogus ima lyginti, stebėti save, todėl viskas nukreipiama ne į tai, ką jis jaučia ir kaip yra su tuo kitu, bet kaip pasirodo.
O tai visai ne tai, kas suteikia malonumą. O vaikams pornografija tikrai neigiamas gąsdinantis dalykas. Jie lytinį aktą dažnai sutapatina su žudymu. Taigi tai labai rimta trauma.
– Kaip turėtų būti kalbama apie lytinius santykius visuomenėje?
A. Matulaitė: Manau, lytinis organas turėtų tapti aptarimų objektu kaip ir visi kiti organai. Kartais mes patys viską sugadiname. Vaikas klausia „kas čia, kas čia?“, o tėvai sako „čia akis, o čia neliesk – čia niekas“. Ak čia niekas? Bet juk jis tikrai užima lygiavertę vietą tarp visų kitų dalykų.
– Ką vaikui sakyti? Čia toks dalykas, kurio tau labai prireiks vėliau?
A. Matulaitė: Jis reikalingas nuo pat gimimo ir vaikams labai įdomus. Kita vertus, kodėl neliesti? Dešimt metų gyvenau Anglijoje, kur man teko dirbti ir su proto negalią turinčiais žmonėmis. Vienas iš patyrimų buvo toks, kad grupėje buvo žmogus, kuris bet kada galėjo imti masturbuotis.
Tada buvau jauna ir stebėjausi, kaip taip būna, bet mums buvo pasakyta, kad, kai visa tai prasidės, mes turime padėti žmogui surasti tualetą ir pasakyti „pratęskite tai čia“. Todėl man tekdavo tą žmogų išvesti ir surasti tam tinkamą vietą. Taigi – jokios tragedijos, jokio šlykštėjimosi, išgąsčio.
Kita pusė – žmonėms, netekusiems galūnių, vienas iš svarbiausių klausimų yra, ar jie gyvens lytinį gyvenimą. Atlikus kokybinį tyrimą, paaiškėjo, kad niekas į tą klausimą neskuba atsakyti, kad net nedrąsu klausti, kas bus.
Man atrodo, idealioje visuomenėje turėtų atsirasti šiam klausimui tinkama vieta. Tarkim, reikėtų pasakyti, kad ir moterys su moterimis, ir vyrai su vyrais, ir skirtingos lytys, bet tai – vienas iš būdų, kuris mums leidžia suartėti ir būti ne tokiems vienišiems.
– Kaip lytinius santykius kuo ilgiau išlaikyti gerus?
A. Matulaitė: Kalbėtis ir kalbėtis... Mes dažnai galvojame, kad partneris turi atspėti slapčiausius ketinimus, ir žaidžiame slėpynes: nesakysiu jam, nes jis turi atspėti, ką ir kaip paliesti. Neturime žaisti slėpynių, kitaip galime likti labai nusivylę.
Jei ryšys yra, kalbėtis įmanoma. Paradoksalu, bet sunkiausia kalbėtis apie du dalykus – seksą ir pinigus. Jei norime gerų santykių, reikia dalintis savo fantazijomis, tuo, kas šauna į galvą, ir suprasti, kad seksas prasideda smegenyse.
A. Čekauskas: Lengviausia padėti žmogui, kai jis ateina turėdamas vieną partnerį, su kuriuo nori spręsti problemą, o ne kelis.
