Tylai namelyje Škotijoje, Hailande, tarp viržynų ir paukščių, savo rankomis iš atšiaurios gamtos nuolat atkovojamame sode. Pasirodo, tyla ir buvo tai, ko jai stigo. Kurianti tyla, galimybė būti su pačia savimi ir su gamta, tyla kaip įkvėpimo šaltinis. Todėl ir naujausia autorės knyga – apie tylą.
„Tylos knyga“ – savita meilės istorija. Meilės tylai ir vienatvei, kuri negąsdina, priešingai – grąžina mums tai, ką esame seniai praradę. Įsiklausymą į save, vidinę ramybę, nuostabius pojūčius, kuriuos tyla išryškina ir paaštrina. Balsus, kylančius iš mūsų pačių vidaus. Galiausiai tyla – ir religinis potyris, tiksliau, sąlyga stiprėti ir skleistis dvasiai.
Tyloje buvo atsidūrę – savo ar ne savo noru – daugybė žmonių. Didieji keliautojai, tyrinėtojai, atsiskyrėliai, žmonės, palikti negyvenamose salose ar išsiruošę tyrinėti Arkties platybių. Buriuotojai kelionėse aplink pasaulį. Mistikai. Visi jie apie tylą rašo ypatingai – ji buvo jų svarbiausia palydovė, gydanti, o kartais – ir žudanti. Apie jūreivius ir dykumos tėvus, sodininkus, vienuolius ir poetus rašytoja kalba su neblėstančiu susižavėjimu – nes ji pati yra viena iš jų, tų nematomos tylos brolijos narių.
Lrytas.lt pristato ištrauką iš Saros Maitland „Tylos knygos“ (iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, „Tyto alba“, 2015)
***
Vorktone aš susidomėjau pačia tyla. Iš pradžių šis naujas „hobis“ mane suglumino ir privertė save įvertinti kritiškai. Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje pasiekėme ribą, kai pernelyg tylą mėgstantys žmonės laikomi „pamišėliais“ (apimtais depresijos, vengiančiais tikrovės, keistais) arba „netikėliais“ (savanaudžiais, asocialiais asmenimis), ir paaiškėjo, kad esu gana stipriai tokio mąstymo paveikta. Pasitikėjimo neteikė ir pirmoji daugelio draugų reakcija.
Šiais laikais suvokiame, kokios sudėtingos mūsų tapatybės, tad, be kitų, susiduriame ir su tokia problema: jei tvirtini, kad nesi nei pamišęs, nei netikėlis, netgi priešingai – esi laimingas ir jautiesi puikiai, susirūpinusiam klausinėtojui tai nebūtinai padaro įspūdį, visi žino, kad tu galbūt „neigi“, o gal „slopini tikruosius jausmus“ arba jauti „klaidingos sąmonės“ poveikį. Mano pastangos paaiškinti, ką darau, buvo bergždžios ir neišvengiamai ardė statomą tylos užtvanką.
Šios pirmosios pastangos veikiai parodė, kad apie tylą kalbėti nepaprastai sunku. Viena vertus, tai taip akivaizdu, kad net juokinga, – net rašyti knygą apie tylą yra savotiškai ironiška. Bet kyla ir kitų sunkumų, kuriuos šis akivaizdumas gali užgožti, ir man pradėjo aiškėti keletas jų.
Pirmiausia pats žodis „tyla“ nėra aiškiai apibrėžtas. Visi mano žiną, ką jis reiškia, bet patyrinėjus paaiškėja, kad supratimo diapazonas labai platus. Net žodyne šis žodis apibrėžtas nevienareikšmiškai.
Pasak Oksfordo anglų kalbos žodyno, „tyla“ nusako ir jokių garsų nebuvimą, ir tylėjimą. Kilo dar didesnė painiava, kai mano pačios atliktas tyrimas paskatino manyti, kad dauguma žmonių šį žodį vartoja suteikdami jam savo prasmę – kažkokią tarpinę tarp jau minėtų dviejų. „Visą vakarą tylėjau“ gali reikšti, kad dalyvavau triukšmingame pobūvyje, bet pats daug nekalbėjau, arba „vakarą praleidau vienas namie ir žiūrėjau televizorių“, arba kad „ten, kur praleidau vakarą, buvo taip tyku ir ramu, kad negirdėjau net vėjo pučiant“. Kai kuriems žmonėms į krantą dūžtančios bangos yra „tylios“, bet tolumoje burzgiantis automobilio variklis – ne.
Šie paprastai nenagrinėjami skirtumai ganėtinai svarbūs, kai žmogus mėgina susikurti „tylą“ savo gyvenime. Kuo daugiau praktikavau tylą, tuo labiau šio žodžio tiksli prasmė man plėtėsi ir keitėsi, bet vis tiek liko ganėtinai tiesioginė: tylą nutraukia būtent žodžiai ir kalbėjimas. Be to, žmonių skleidžiami garsai man atrodo ne tokie tylūs kaip gamtos reiškinių, pavyzdžiui, vėjo ir vandens.
Tačiau laikas bėga, ir aš vis aiškiau suprantu, kad tyla turi vidinę dimensiją, tam tikrą širdies ir proto ramybę, kuri anaiptol nėra tuštuma, tai turtinga erdvė. Mąstydama apie tai pagaliau supratau, kad yra milžiniškas skirtumas tarp tokių ypatybių kaip tyluma ar ramybė ir pačios tylos. (Nors, žinoma, kartais visa tai sutampa, ir būna labai miela.) Mano asmeniniame žodyne jų skirtumas panašiai toks pat kaip laimės ir džiaugsmo.
Daug žmonių, pavyzdžiui, avangardinis kompozitorius Johnas Cage’as, manė, kad fizinės tylos nėra:
Nėra tuščios erdvės ar tuščio laiko. Visuomet yra ką išvysti, ką išgirsti. Faktiškai net didžiausiomis pastangomis tylos nesukursime, tai neįmanoma. [...] Garsai tęsis, kol mirsiu. Jie tęsis ir po mano mirties. Tad dėl muzikos ateities nėra ko baimintis.
(Tikrai manau, kad Cage’as buvo suprastas neteisingai. Iš tiesų tyla jo nedomino, nes jis netikėjo ją esant. Jam buvo įdomu veržtis iš aplinkybių, atsisakyti „įprastų“ garsų, – tokių kaip muzika, – kad žmonės gerai įsiklausytų ir suvoktų, jog tylos nėra.)
Kyla ir kitoks neaiškumas – remdamasi radijo analogija vadinu ją siųstuvo / imtuvo problema. Rezultatas – tyla – bus vienodas, nesvarbu, išjungsite radiją namie ar liausis transliavusi radijo stotis. Net jei siųstuvas ir imtuvas veikia, atmosferiniai trukdžiai (gedimai perduodant transliaciją) gali ryšį paversti beprasmišku: garsiakalbis tylėtų. Jei aš nekalbu, tau nėra ko išgirsti, o jei esi kurčias, galiu kalbėti kuo garsiausiai, tu vis tiek negirdėsi.
Apibūdindami visus šiuos trukdžius vartojame tą patį žodį „tyla“ – „tildyti“. Jei nupjaučiau tau liežuvį, būtum nutildytas (negalėtum nieko perduoti), jei įmesčiau tave į požemį, galėtum šaukti ir rėkti, bet vis tiek būtum nutildytas (niekas tavęs negirdi, nėra imtuvo), jei tavo kalbą padaryčiau nieko vertą, „negirdimą“, beprasmę, jei sukurčiau atmosferinius ar kitokius trukdžius, užgožiančius tavo kalbą, taip pat būtum nutildytas. (Paprastai engėjams tai labai veiksminga ir naudinga priemonė: pavyzdžiui, apšauk ką nors „pamišėliu“, ir tas asmuo gali kalbėti, ką nori, bet niekas jo neklausys – taip būdavo nutildomi priešininkai Sovietų Sąjungoje.) Kuriant tylią gyvenseną šis įvaizdis kelia įdomių klausimų, pavyzdžiui, nuo ko priklauso tyla – nuo klaũsymo ar kalbėjimo?
Tarkime, jei rašau dienoraštį, neketindama niekam „skleisti“ jo turinio, tai ar tokia veikla yra tylesnė nei knygos rašymas, viliantis, kad ją perskaitysite ir išgirsite, ką noriu pasakyti? Ar rašymas ir net skaitymas – juk tam reikia kalbos, bet ne garsų – bet kokiu atveju yra „tyli“ veikla?
Bet užvis keisčiausia, kad mėgindama apibūdinti saviškę tylos patirtį – net žmonėms, norintiems išklausyti, nes mane myli, – supratau, jog pati tyla priešinasi visiems bandymams apie ją kalbėti, mėginti teorizuoti, aiškinti ar net ją apsakyti. Manau, taip yra ne todėl, kad tyla „neturi prasmės“. Ji „už kalbos ribų“ (outwith language). Outwith yra nuostabus škotiškas žodis, kuriam literatūrinėje anglų kalboje tarytum nėra tikslaus atitikmens. Outwith reiškia būti „išorėje“, „neapibrėžtam jokio kontūro“. „Be“ (without) visada turi neigiamą prasmę ir kelią asociaciją, kad kažko trūksta.
Suvokiau, kad remdamiesi šiuolaikiniu mąstymu manome, jog tylu yra tuomet, kai niekas nekalba arba nėra jokių garsų – visiškai negatyvi būsena. Bet aš tylą patyriau ne taip. Mano augantis sodas, mano laiko ir gamtos pasaulio samprata, mano malda, mano kitoks gerovės ir paprasto džiaugsmo pojūtis – visa tai aiškėjo tuo labiau, kuo tylesnė dariausi aš pati, ir nieko netrūko, nejutau jokio stygiaus, netgi priešingai – jaučiau pozityvų buvimą. Tyla gali būti už ar anapus aprašomosios ar pasakojamosios kalbos ribų, bet tai nebūtinai reiškia, kad tylai ko nors trūksta. Galbūt tai tikras, atskiras, esamas dalykas, ontologinė kategorija: ne kalbos stygius, bet kitokia, skirtinga kalbos forma, ne garsų nesatis, bet buvimas kažko, kas nėra garsas.
Vis dėlto šiuolaikiniame gyvenime laikomasi sampratos, kad tyla yra nesatis arba stygius; toks požiūris ypač populiarus – dėl to man ir buvo skaudu – radikalių intelektualų aplinkoje, kurioje taip ilgai gyvenau ir klestėjau.
Dvidešimto amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje mano draugė Janet Batsleer, su kuria visa tai labai išsamiai aptariau, atsiuntė man (tyčia) provokuojamą laišką:
Tyla yra mirties, nebūties namai. Tiesą sakant, tylu būna tik ten, kur niekas nekalba. Nėra tylos be nutildymo, kam nors buvo liepta užsičiaupti, kas nors buvo pričiuptas nusikaltimo vietoje, kam nors užkišta burna, įsakyta prikąsti liežuvį, išpjautas liežuvis, kas nors prarijo liežuvį, neteko amo. Tyla – tai engimas, o žodis, kalba – pasakyta ar parašyta – yra laisvė.
Paolo Freire savo garsiajame esminiame veikale „Engiamųjų pedagogika“ (Pedagogy of the Oppressed), paklojusiame pamatus daugybei per pastaruosius keturiasdešimt metų sukurtų darbų, rašė, kad tyla – svarbi išlaisvinimo pedagogikos tema. Štai kodėl jis taip rūpinosi raštingumu ir taip žavėjosi paradoksaliais galingųjų gebėjimais kalbomis nutildyti „balsą įgaunančius“ engiamuosius. Viena vertus, vadink tai tyla, kita vertus, vadink klaidinga sąmone, per dideliu plepėjimu. Ne taip jau svarbu, kad tyla buvo pirmiau, nei atsirado kalba ir raštingumas. Juk engiamųjų tylą galima atpažinti tik iš laisvės kalbos ir per ją.
Toji tyla yra nebūtis, suvaržymai, iš kurių visa širdimi trokštame ištrūkti. Visi visuomeniniai engiamųjų judėjimai tvirtino „pagaliau prabilę“ ir „įgavę balsą“, kaip būtiną sąlygą savo politikai... Pradžioje buvo Žodis... Tyla – tai priespauda. „Žodis“ yra išsilaisvinimo pradžia.
Tyla visuomet laukia, kada bus nutraukta.
Mudvi su Janet teoriškai ginčijomės daugybę metų, jos ne tik puikus intelektas, ji dar ir nepaprastai apsiskaičiusi, be to, seniai ir narsiai atsidavusi teisingumui ir tiesai. Apskritai, kai mudvi ginčijamės, mano pokštai būna šmaikščiausi, bet ji juokiasi paskutinė. Ji beveik visuomet teisi. Bet šįkart širdimi jaučiau, kad klysta, ir nutariau tai įrodyti.
Žmonės retai keičia gyvenimo būdą vien dėl to, kad jų draugai parašė jiems provokuojamą laišką. Janet laiškas išryškino ir suteikė pavidalą tam, kas manyje jau brendo. Beveik aštuonerius metus praleidau Vorktone rašydama knygas, krapštinėdamasi sode, melsdamasi, vis labiau supama tylos ir joje atrasdama laimę bei žavesį. Bet man jau aiškėjo, kad trokštu daugiau – ne tik patirti daugiau tylos, bet ir stipriau bei atidžiau ją išgyventi.
2000 metais įvyko lemiamas posūkis. Žinoma, baigėsi tūkstantmetis, bet ne tik: tais metais man sukako penkiasdešimt, be to, sūnus baigė mokyklą ir paliko namus. Buvau laisva. Galėjau daryti, ką noriu. Jau supratau, kad noriu susikurti gyvenimą, kurio ašis būtų tyla. Tą suvokus tapo aišku, kad mielame mažame Vakarų Midlandso kaimelyje to nepadarysiu.
Kad ir keista, kaimo gyvenimas, nors netrikdomas ir dažnai ramus, toli gražu nėra tylus. Laukinėje gamtoje gali būti vienas, didmiestyje gali jaustis nematomas, kaime ar mažame miestelyje esi žinomas, matomas ir aptarinėjamas. Niekada rimtai nesvarsčiau galimybės mieste pasinerti į tylą, nors nepaprastai žaviuosi žmonėmis, galinčiais tą padaryti.
Mano įsivaizduojama tyla turėjo kraštovaizdį ir tam tikrą vidinę dimensiją. Tikriausiai tai nulėmė vien estetika, bet aš turėjau laisvę rinktis ir mane šaukė erdvė, plati laukinė erdvė – ne įspūdingi kalnai ir ne ūksmingi miškai bei laukai. Man tylos žemė – tai kalvotos viržynės, kurias pavadinau Didžiuoju Nieku.
Norėjau ten gyventi. Norėjau gyventi tyloje.
Žmonės klausinėjo manęs kodėl. Tebeklausinėja lig šiol. Kam išvažiuoti iš pietų, kur taip ilgai buvai laiminga, kur tavo draugai ir vaikai, darbas, kur susikurtas gyvenimas? Išvažiuoji per daug toli; suprantama, išėjusiai į pensiją moteriai dera pasitraukti į kaimo tylą ir ramybę, pabėgti nuo miesto gausmo ir šurmulio, bet kam tokie kraštutinumai?
Kartais tik gūžtelėdavau ir nuleisdavau juokais: „Tai nelengva, bet kas nors turi tą padaryti“, arba: „Ar galima per toli nueiti teisinga kryptimi?“ Arba atsakydavau kaip Mallory: „Todėl, kad ji ten.“ Bet, atvirai kalbant, mano ketinimai buvo rimti.
Mane ne itin domino „ramybė ir tykuma“ ar ko nors nesatis. Mane domino tyla, atsakydama į Janet Batsleer laišką, kuris many užgavo jautrią stygą, troškau ne erdvės, kurioje nebūtų arba būtų labai mažai garsų, norėjau tyrinėti teigiamą tylos galią, norėjau ją iki galo patirti.
Mane labai paskatino kitų visiškos vienatvės ieškojusių žmonių patirtis. Pavyzdžiui, nuoširdžiai pritariau Henry’ui Thoreau, radikaliajam transcendentalistų filosofui. Savo motyvus apsigyventi vienam prie Voldeno tvenkinio jis aiškino šitaip:
Aš išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Aš nenorėjau gyventi netikro gyvenimo – gyvenimas pernelyg brangus, nenorėjau praktikuoti ir rezignacijos, nebent ji būtų neišvengiama.
Aš norėjau gyventi giliai, iščiulpti visą gyvenimą iki kaulų smegenų, gyventi sveikai ir spartietiškai, išvijus visa, kas nebuvo gyvenimas; išvaryti plačią pradalgę ir pjauti prie pat šaknų, prispirti gyvenimą prie sienos, suskaidyti jį į pačias paprasčiausias formas ir jei jis pasirodys niekingas, na ką gi, iškelti visą tikrąjį jo niekingumą ir paskelbti apie tai visam pasauliui; o jei jis pasirodys iškilnus, pažinti jį nuosava patirtimi ir pasistengti teisingai papasakoti apie jį kitame savo ekskurse.
