Gali būti, kad toks žmogus, prabėgus dvidešimt metų nuo mokyklos baigimo, jau vartoja vaistus širdžiai stiprinti arba bent maisto papildus, gerinančius širdies darbą.
Kodėl tampame uždari? „Bijodavau pašaipų“, – patikino Violeta, kurią vaikystėje klasės draugai badydavo pirštais, jeigu ji kartą per metus gaudavo dvejetą – sykį nespėjo išmokti mintinai eilėraščio ir mokytoja suraitė neigiamą pažymį. Šitą atvejį moteris atsimena iki šiol, nors jai dabar – jau 38-eri.
Studijuodama universitete Violeta, būdama pirmakursė, neišlaikė egzamino. Tai jai prilygo pasaulio pabaigai, nors dėstytojas pasiūlė dar pasimokyti ir perlaikyti egzaminą kitą dieną su kita grupe.
Ji grįžo į bendrabutį, puolė prie knygų ir niekam neprasitarė, kokį fiasko patyrė. Bijojo apkalbų. Nuėjus ryte į egzaminą Violeta jį išlaikė, bet gavo ne patį didžiausią balą. Bet vis buvo lengviau širdyje, o ir bendramoksliams ne tokia gėda pasakyti, kiek gavai.
Studijuodama universitete ji vengdavo draugėms pasakoti apie savo jausmus. Kai sykį prasitarė, kad įsimylėjo bendramokslį, šį tokios naujienos pasiekė akimirksniu. Vaikinas irgi, regis, buvo neabejingas Violetai, bet nesiryžo užmegzti su ja draugystės. Jausmai subliūško lyg muilo burbulas.
Po to vos Violeta pasirodydavo kavinėje su nauju gerbėju, bendramokslės vis kamantinėdavo apie naują meilę. Ji lyg užsisiuvo burną – daugiau niekada nė žodžiu neprasitarė apie širdies reikalus. To ji laikosi iki šiol – nei giminėms, nei bendradarbiams nepasakoja apie savo jausmus, nes ne kartą jais nusivylė.
Beje, Violeta iki šiol nesukūrė šeimos. Draugės mato, kaip jos gyvenimas „bėga pro šalį“, tačiau negali nieko patarti, bijo, kad neįžeistų savo patarimais, kaip susirasti antrą pusę. Turbūt Violeta irgi nori atrodyti pavyzdinga lyg toji moksleivė, todėl gyvena uždarą gyvenimą – apie nesėkmes nepasakoja. Ar ji pasmerkta vienišės likimui?
Psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės komentaras.
– Iki ko gali privesti uždarumas, kuris lydi nuo vaikystės? – pasiteiravome G.Bončkutės-Petronienės.
– Vieni būna uždari socialiniuose kontaktuose, bet namuose gali būti atviri. Bet vyrai namuose neretai su artimais žmonėmis jaučiasi tolimi. Jeigu žmogus pernelyg sielojasi dėl nesėkmių, išgyvena dėl to, kad neturi kam atsiverti, gali susirgti ir depresija, kraštutiniu atveju pradėti piktnaudžiauti svaigalais.
Be dėl to, kad tyčiojosi mokykloje, – ne vienintelė priežastis tapti uždaru žmogumi. Priežastys glūdi šeimoje, vadinasi, namuose vaikas nesijautė priimtas ir kad juo tėvai domėjosi, skyrė daug dėmesio. Tokie vaikai būna uždari.
– Miesto daugiabučiuose kaimynai nepažįsta kaimynų, nes visi uždarai gyvena. Uždarumas tapo visuomenės reiškiniu.
– Žmogus gali būti pakankamai atviras, turi savo draugus ir su jais nuoširdžiai kalbasi. O kaimynas neretai nepatenka į draugų ratą, todėl sąmoningai nuo jo atsiribojama. Jeigu nuolat dirbi tarp žmonių, turbūt saugoji save nuo kaimynų. Bet yra tokių žmonių, kurie nei su žmona, nei su kaimynu negali būti atviri.
– Kiek galima būti atviram su bendradarbiais?
– Su kolegomis neverta būti labai atviru. Neretai būna, kad žmonės darbe labai suartėja, o po to tenka nusivilti. Juk darbe reikia dirbti, o gavus sunkią užduotį, nesulaukia vienas kito palaikymo, nusivilia.
Darbe geriau nepuoselėti asmeninių santykių, nepasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Pasirodo, net krepšinio komandos yra stipresnės, kai žaidėjai nėra geri draugai. Artimas bendravimas kenkia darbui, po to pakenkia ir patiems santykiams.
– Kai žmonės nusivilia kolegomis ir bičiuliais, nustoja pasakoti apie savo gyvenimą, nesėkmes. Bet gal pasidalijus nesėkmėmis, pavyktų išspręsti problemas?
– Neretai tokie žmonės mąsto: niekam aš neįdomus, visi kiti gyvena įdomiau. Tačiau reikėtų dalintis savo nesėkmėmis. Bet reikia rasti tam patikimus ir supratingus žmones, kurie nesijuoktų, o patartų, kaip rasti išeitį. Bet žinok, kuris žmogus pajėgus suprasti kitą ir iš viso kuris nori užsiimti tavo reikalų sprendimu.
